Tai probleminė sritis ir apie ją nėra vienos tiesos - abi šalys turi savo tiesą, o aš šiuo pasakojimu neturiu tikslo nešališkai tiksliai nušviesti politinę regiono situaciją. Tiesiog noriu papasakoti, ką matėme savo akimis, ką patyrėme, kokius žmones ten sutikome ir kokių istorijų išgirdome.

Susidarę preliminarų mus dominančių vietų planą, gruodžio pabaigoje išvykome į naują savo kelionę. Keliavome keturiese: Erikas ir Justė bei mūsų bendražygiai vaikai - Elena (5 metai) ir Joana (3 metai). Kartu esame susiformavusi keliautojų komanda: mergaitės jau lankėsi pusšimtyje šalių kartu su mumis, tad žinome vienas kito elgesį, poreikius ir lūkesčius kelionių metu.

Raudonosios jūros pakrantė ir dykuma

Vos atskridę į Tel Avivą, sėdome į naktinį autobusą ir ankstų rytą išlipome Raudonosios jūros kurorte Eilate: taip pasiekėme tolimiausią šalies tašką nuo kurio ir pradėjome savo kelionę.

Raudonosios jūros ruožas Izraelyje yra vos penki kilometrai, tačiau jame telpa viskas - daug paplūdimių, nardymo vietos, uostai, karinės teritorijos. Šalia miesto prasideda neaukštų kalnų grandinė, po kuriuos malonu pasivaikščioti palydint saulę, o palypėjus dar aukščiau galima matyti keturias šalis - Izraelį, Egiptą, Jordaniją, Saudo Arabiją.

Mieste yra promenada ant jūros kranto su pramogomis, kurios daro Eilatą tipiniu kurortiniu miestu, nepanašiu į kitus Izraelyje. Pasisvečiavę jame dvi dienas, prisimaudę ir panardę šiltoje jūroje išvykome ieškoti mums nežinomų Artimųjų Rytų regiono paslapčių.

Negevo dykuma, esanti pietinėje Izraelio dalyje, užima bene trečdalį šalies ploto. Tai mažai apgyvendinta, skurdžios augalijos, tačiau vaizdingo kraštovaizdžio teritorija. Dykumoje populiarūs pėsčiųjų žygiai nuo vienos dienos iki kelių savaičių trukmės. Parduotuvėse galima įsigyti smulkių žemėlapių žyminčių maršrutų takus.

Negevo dykumoje aplankėme Timna ir Ein Avdat nacionalinius parkus. Ten, vaikščiodami vingiuotais takeliais, grožėjomės įspūdingu vėjo ir laikinų vandens srautų sukurtu reljefu, o vaikai džiaugėsi galėdami lakstyti po smėlį ir laipioti įrengtomis kopėtėlėmis sunkiau praeinamose vietose uolose. Buvome vieni, tyloje ir ramybėje.

Keliaudami dykuma pravažiavome daug karinių bazių, kuriose savo įgūdžius formuoja geriausios pasaulyje vadinamos kariuomenės kariai. Matėme dešimtis tankų ant žemės bei naikintuvų skrydžius danguje.

Negyvoji jūra ir Aradas

Negyvosios jūros apylinkėse pusdienį praleidome karaliaus Dovydo slėnyje, kur ėjome turistiniu taku tarp stačių uolų ir krioklių. Popietės metu vaikai krykštavo mėgaudamiesi Negyvosios jūros plūdrumo savybėmis. Žvelgdami į kitoje jūros pusėje esantį Jordanijos krantą prisiminėme, kaip anuomet, kai Elenai buvo 7 mėnesiai, mes iš ten žiūrėjome į Izraelį.

Iš Negyvosios jūros slėnio pakilome iki Arad miesto, kuriame gyvena labai daug rusakalbių. Atrodė, kad esame kažkur Rusijos gilumoje, o ne Artimuosiuose Rytuose. Nedžiuginantis faktas, kad eilinis Izraelio pilietis rusu vadina bet kurį asmenį iš buvusios Sovietų sąjungos, nesigilindamas, esate iš Kazachstano, Rusijos ar Lietuvos - vis tiek būsite rusas, lyg nebūtų praėję tų dvidešimt penkių metų po Sovietų sąjungos griūties. Išimčių žinoma pasitaiko tarp turizmo sektoriaus ar valdžios institucijų atstovų ir kitų, labiau išprususių žmonių.

Beje, žydai, atvykę gyventi į Izraelį iš postsovietinės erdvės, kartais tampa pašaipų objektu - blaškydamiesi tarp religijų, jie uždega menorą per Chanuką ir vis dar puošia eglę per Kalėdas. Pastaruoju metu daug rusų atvažiuoja gyventi į Izraelį visai nebūdami žydais.

Arade nakvojome šeimoje, auginančioje tris mažus berniukus. Kol vakare mūsų vaikai žaide su žydų vaikais, mes bendravome, klausėme mus priemusios šeimos istorijų. Eitano (berniukų tėvo) vieni seneliai atvykę iš Rumunijos, kiti iš Libijos, o jo žmonos - vieni iš Egipto, kiti iš Jemeno. Galėjome labiau suvokti, kokie imigracijos mastai buvo kuriant Izraelio valstybę. Eitanui diagnozuotas potrauminio streso sindromas, kuris atsirado išgyvenus bombos sprogimą paauglystėje.

Vyro akyse žuvo draugas, iki šiol jis sapnuoja košmarus, bijo triukšmo, dėl ligos negali dirbti ir yra išlaikomas valstybės. Izraelį, iš visų pusių apsuptą arabų, jis lygina su Islandija: ten sala vandenyne, o čia - tarp priešiškų musulmoniškų šalių - jo tėvynė tokia pat vieniša sala. Jis klausosi islandiškos muzikos ir vieną dieną svajoja aplankyti šią romantizuojamą šalį. Šeima sužinojusi, kad ketiname keliauti į Jeruzalę prasitarė, kad būdami žydais, šiuo metu bijotų ten važiuoti.
Negyvoji jūra

Palestina ir vakaras Betliejuje

Kitą dieną, iš Jeruzalės priemiesčio arabų stoties, autobusas mus vežė į Betliejų - pajudėjome į dar vieną nelankytą, gandais apipintą, žiniasklaidoje dažnai grėsmingai vaizduojamą šalį - Palestiną.
Trumpai apie šiandieninę Palestiną, kurią sudaro dvi atskiros teritorijos: Gazos ruožas, užimantis siaurą juostą prie Viduržemio jūros ir Vakarų krantas - teritorija, esanti šalia Jordanijos, vakarinėje Jordano upės slėnio dalyje. Gazos ruožą šiuo metu kontroliuoja Hamas, o Izraelis šiai sričiai paskelbęs blokadą.

Domėjomės dabartine saugumo situacija Gazoje ir galimybėmis apsilankyti ten, tačiau neturėdami nurodyti Izraeliui aiškaus vizito tikslo, negalėjome tikėtis gauti leidimą sienos kirtimui.

Vakarų Krante 1995 metais, siekiant taikos susitarimo tarp Palestinos ir Izraelio, atsirado teritorijų suskirstymas į tris zonas. Pilnai kontroliuojama palestiniečių zona A, užima vos 18 procentų teritorijos. Zonoje B Palestina atsakinga už civilines institucijas, Izraelis už saugumą. Zona C, visiškai kontroliuojama Izraelio, užima didžiausias Vakarų Kranto teritorijas tarp miestų, kuriose statomos tarptautinei teisei prieštaraujančios nausėdijos. Kertant zonas stovi įspėjamieji ženklai, įrengti patikros postai, kuriuose budi ginkluoti kariai.

Į Vakarų Krantą įvažiuoti paprasta, tačiau dėl riaušių tarp Palestinos demonstrantų ir Izraelio karių, Palestinos miestų blokadų, netikėtų kontrolės postų uždarymų ir kitų neprognozuojamų veiksmų, situacija akimirksniu gali įkaisti bet kurioje Vakaru Kranto dalyje. Atsižvelgdami į tai, prieš kelionę į Palestiną su vaikais, siekdami visiško saugumo kelyje, dar būdami Lietuvoje mezgėme kontaktus su vietos žmonėmis, kurie galėtų geriau nei bet kas kitas suteikti mums naujausios informacijos apie pavojus regione, bei duoti praktinių patarimų dėl saugaus keliavimo šalyje.

Išlipę iš autobuso Betliejaus pakraštyje, pėsčiomis kulniavome į Salaho namus. Artimuosiuose Rytuose viešėjome gruodžio pabaigoje ir mums, atvykusiems iš krikščioniškos šalies, kur religinės šventės yra tapusios šalies kultūros dalimi, Kalėdos Betliejuje turėjo ypatingą reikšmę. Nors neseniai esu skaitęs, kad galimai Jėzus gimė visai ne čia ir Betliejaus pavadinimas į Bibliją pakliuvo atsitiktinai, tačiau pagal šiandieninę Krikščionybės versiją tai yra Jėzaus gimimo vieta.

Buvo keista islamiškos šalies pagrindinėje miesto aikštėje matyti didelę puošnią eglę priešais bažnyčią ir tuo pačiu mečetę bei palmes kitoje jos pusėje. Mūsų apsilankymo metu, aikštėje priešais eglę vyko koncertas - scenoje choras giedojo kalėdines giesmes. Vakarų Krante gyvenančių krikščionių tik keli procentai ir Kalėdos čia yra jų, šios mažumos, šventė. Jokių religinių konfliktų dėl to nekyla.

Atvirkščiai, giesmių pasiklausyti renkasi ir musulmonai. Atmosfera aikštėje tarp bažnyčios ir mečetės draugiška ir šilta: tiek vietos krikščionys ir musulmonai, tiek keli užsieniečiai klausosi giesmių, perka virtus kukurūzus, matuojasi Kalėdų senelio kepures. Paklausę giesmių ir pasidžiaugę šventine miesto dvasia parėjome į Salaho namus.
Raudonosios jūros pakrantė. Eilatas

Diena Betliejuje

Kita dieną Salahas vedžiojo mus po Betliejų. Daug laiko praleidome prie Izraelį ir Palestiną skiriančios sienos, kur vakar vyko eilinės kovos tarp Palestiniečių ir Izraelio kareivių. Gatvė palei skiriamąją sieną nuklota stiklo rutuliukais, naudojamais Palestinos kovotojų šaudymui iš šaudyklių, kuriuos entuziastingai puolė rinkti mūsų vaikai. Mėtosi gausybė tuščių, nervus paralyžuojančių dujų užtaisų, kurie vis dar aktyvūs.

Netrukus nuo jų pradėjo perštėti akis, kuteno nosį. Praėjome pro gatvėje besimėtančias, panaudotas tokių pačių dujų rankines granatas su hebrajiškais užrašais, radome guminių kulkų su įstatytais metaliniais strypeliais viduje. Anot palestiniečių, šias kulkas naudoja Izraelio kariai, o pataikiusi į galva tokia kulka nužudo. Visa tai vyko ne kažkada, tai vyksta šiandien ir vyko vakar, tuo metu, kai vos už kelių kilometrų mes ramiai klausėmės kalėdinių giesmių.

Vaikai vis dar rinko stiklo rutuliukus, nors jų jau pilnos kišenės. Galiausiai dujų poveikis pradėjo darytis nepakeliamas. Paspartinome žingsnį, išėjome į sąlyginai saugią nuo jų vietą, ten, kur gatvė nuplauta vandeniu. Vaikai be abejo domėjosi kas vyksta. Aiškinome paprastai: kaip pešasi vaikai, taip pat kartais daro ir suaugę, kai kažko nepasidalina. Čia vieni naudoja stiklo rutuliukus bei akmenis, kiti - graužiančias dujas ir gumines kulkas. Elena samprotaudama piktinosi, kad tokia kulka gali išmušti akį.

Praėjome pro trylikamečio berniuko nuotrauką, nušauto Izraelio snaiperio iš sienos bokšto. Apžiūrėjome naujai įrengtą nedidelį stadioną, kuriame vaikai žaidė futbolą. Nuo įprasto stadiono jis skiriasi tuo, kad yra pilnai aptrauktas tinklu, apsaugančiu nuo dujų užtaisų atakos.

Išklausėme Salaho istoriją apie Palestinos barmeną, snaiperio nušauta prie sienos esančio viešbučio restorane, su tikslu atgrasyti viešbučio svečius ir parodyti, kad Palestina nesaugi ir pavojinga šalis. Dar kelias valandas klausėmės panašių istorijų: apie kapines, kuriose laidojami išskirtinai nuo izraeliečių žuvę žmonės ir kurios jau beveik pilnai užpildytos; apie Salaho vaikystėje pakeltą lauke žaislą, kaip detonavus jame paslėptam nedideliam sprogmeniui Salahas neteko dalies pirštų.

Lankėmės vienoje iš keliolikos Vakarų Krante esančių pabėgėlių stovyklų. Palestina - vienintelė šalis, kur pabėgėlių stovyklose gyvena patys palestiniečiai, kurių tėvai ar seneliai pabėgo nuo skerdynių, žydams steigiant Izraelio valstybę. Nors atmosfera aplankytose vietose slogi, turinti dujų prieskonį, žmonės mus sutiko geranoriškai.

Nuotaikos šalia skiriamosios sienos priminė tas, kurios Lietuvoje buvo nepriklausomybės aušroje ir po Sausio 13-osios nakties. Tik čia žmonės jau daug metų kovoja už savo šalies laisvę ir tiki savo kova, nors Izraelis ir yra supančiojęs visas jų galimybes.
Tai buvo labiausiai sukrėtusi diena šioje kelionėje.

Vakarų kranto sostinė Ramala

Vakarop, Betliejuje sėdę į maršrutinį taksi, išvažiavome į Vakarų Kranto sostinę Ramalą (Ramallah). Važiuodami kirtome C zoną, kur Palestinos vaikigaliai akmenimis apmėto pravažiuojančius automobilius, turinčius Izraelio numerius. Ramalą pasiekėme jau sutemus, bet miesto centras virė nuo gyvenimo. Nusipirkę šviežios duonos, kelias valandas neskubėdami ėjome rytietišku šurmuliuojančiu miestu mūsų turimo adreso link.

Mahomedas mus pasitiko šalia erdvaus, trijų aukštų namo, kuriame gyvena su didele šeimyna. Neužfiksavome kiek vaikų jis turi, tačiau anūkai trisdešimt šeši. Pirmame aukšte gyvena pats Mahomedas kartu su trimis dar netekėjusiomis dukterimis. Buvome sutikti kaip aukščiausio lygio svečiai - vakarieniavome, o paskui visą vakarą gėrėme arbatą, valgėme vaisius ir šnekučiavomės. Nuo viršaus nusileido dalis anūkų, tad namas šurmuliavo nuo vaikų.

Mahomedas - beduinas, praeityje pirmosios beduinų mokyklos vadovas, jai vadovavęs trisdešimt metų. Šiuo metu nebedirba, tačiau ir dabar yra visų Vakarų Kranto beduinų globėjas bei ramstis, į kurį šie kreipiasi su savo rūpesčiais ir bėdomis. Pastaruoju metu Mahomedą kviečia į įvairias šalis skaityti paskaitų apie beduinų gyvenimą.

Kartu su visu pasauliu vyras skaudžiai išgyvena dėl teroro akto įvykusio Paryžiuje, tuo pačiu suvokdamas, kad tai užkirs kelią tolimesnei jo švietėjiškai veiklai Europoje. Kartais Mahomedas su dukromis verda didžiulį puodą sriubos, kurį išneša į gatvę ir maitina vargšus. Kambaryje ant sienos kabo įrėminta nuotrauka, kurioje jis šalia Jasiro Arafato.
Svečiuose pas beduinus

Pasivažinėjimas po Vakarų krantą

Kitą dieną Mahomedas mus nuvežė į Jerichą - seniausią pasaulyje nuolat gyvenamą miestą Jordano upės slėnyje. Ten mes vėl sugrįžome į vasarą: mėgavomės malonia šiluma ir saule. Vasaros metu toje vietoje kartais fiksuojamas daugiau nei penkiasdešimties laipsnių karštis.

Netoli Jericho Mahomedas turi savo sodą - maždaug dvidešimties arų sklypą su nedideliu namu. Namą buvo pradėjęs statyti didesnį, bet Izraelio valdžia statybas nutraukė - sklypas yra C zonoje, pilnai kontroliuojamoje Izraelio. Sode gausiai auga citrusiniai vaisiai, kurių buvo pats sezonas: mandarinai, apelsinai, greipfrutai, juos skynėme nuo medžių ir valgėme. Dar sode auga figmedžiai ir datulių palmės.

Po vaisių ragavimo svečiavomės beduinų kaime. Šiuo metų laiku beduinai leidžiasi į Jordano upės slėnį, kur šilčiau žiemoti, o pavasarį keliasi atgal į aukštesnes vietas. Pagrindinėje kaimelio skardinėje palapinėje, išklotoje kilimais, mus pasitikęs beduinų kaimelio vyresnysis vaišino arbata, užkandžiavome duonos su sūriu, vaisių bei gėrėme kupranugarių pieno. Tikrąjį kaimelio gyvenimą pamatėme koks jis yra, be lašo komercijos. Retkarčiais dykumos ramybę sudrumsdavo žemai virš galvų prariaumojantys naikintuvai.

Įvažiuojant atgal į zoną A, yra ginkluotas patikrinimo postas ir užrašas, skelbiantis, jog paliekama Izraelio kontroliuojama teritorija, o priekyje šalis veikianti prieš Izraelio įstatymus, lankymasis pavojingas jūsų gyvybei. Neįtikino. Zonoje A jaučiamės saugiau, nes nematome dideliais automatais ginkluotų Izraelio karių.

Bus tęsinys

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (237)