Indiškos Mylios VII. Kelionė dviračiu

 (13)
Indija, Delis
Indija, Delis
© Shutterstock nuotr.

Turistui Delyje yra ką veikti: Kutub-minar‘as (Kutubo minaretas, kurį indai paprastai ištaria kaip vieną žodį „Kutumina“, ir apskritai ta jų tartis verta atskiros temos), šventyklų rajonas Čatapuras, Gandžio memorialas, Parlamento rūmai ir taip beveik be pabaigos.

Tačiau kaip ten bebūtų, turistinės atrakcijos, pramaišiui su paviršutiniškai pasakojama istorija, visame pasaulyje panašios – žmonės su nedidelėmis pertraukėlėmis nuosekliai žudė vieni kitus dėl valdžios, nugalėtojai kuriam laikui tapdavo „geriečiais“, kol šių paskui nepakeisdavo dar geresni.

Aišku, kiekviena „geriečių“ dinastija stengėsi įamžinti save didinguose pastatuose, šventyklose bei rūmuose. Indija šiuo požiūriu jokia išimtis. Nori sužinoti, kaip liejamas kraujas – mokykis istorijos. Tuo tarpu žmonės prie bet kokios valdžios ir jos keliamos betvarkės, viešai vadinamos tvarka, vis tiek įsigudrina išgyventi. Štai kodėl mane taip traukia siaurosios Senojo Delio gatvelės ir jo užkaboriai.

Suvokusi mano polinkius, Eglė pasiūlo dviračių turą, kurį čia jau keleri metai organizuoja buvusio žurnalisto iš Olandijos įkurta firma. Pasirodo, žinant kur kreiptis, galima užsisakyti pasivažinėjimą dviračiu (ne rikša, o minti pačiam, kas jau savaime yra adrenalino pliūpsnį sukeliantis iššūkis europiečiui) nedidelėje grupelėje, vadovaujamoje angliškai kalbančio gido.

Šiuo metu yra trys kelionių maršrutai, ruošiamas ir ketvirtas, bet po Senąjį Delį veda tik du. Vienas vadinamas Jamunos, kitas Šacho Džahano keliu. Jamuna – tai per Delį tekanti upė, kurios vardas lietuvio ausiai savaime primena Nemuną. Tačiau renkuosi Šacho Džahano turą ir keturių žmonių ir trijų gidų grupėje neriu į jau šiek tiek pažįstamą labirintą.

Mūsų komandoje yra švedų (vienas jų, vardu Larsas, pasirodo, yra gyvenęs Kaune, tad mudu susidraugaujame bematant, o jo darytomis nuotraukomis iliustruotas šis straipsnis), olandų, slovėnų ir vienas lietuvis – tai aš. Gauja apžergusių dviračius baltųjų septyniolikto amžiaus miesto gatvelėse, gyvenamose daugiausiai indų – musulmonų.

Tiesa, jau užsisakant kelionę buvome įspėti apsirengti taip, kad neįžeistume jų supratimo apie dorovę – taigi, jokių itin trumpų šortų, ypač moterims, ir kuo mažiau apnuoginto kūno. Kita vertus, ir gerai – saulė čia ganėtinai aitri.

Visas įdomumas yra tas, kad šįkart į Senąjį Delį įvažiuojame anksti, tokiu metu, kai jo gyventojai dar tik keliasi, prausiasi, žodžiu, daro tai, ką ir kiekvienas žmogus, pabudęs iš miego. Skirtumas tik tas, kad mes visas šias procedūras atliekame už uždarų durų, o jie – gatvėje. Tiesa, tik vyrai, moterys kažkur suslėptos, bet užtenka ir to, kas yra.

Prie jau minėtų atvirų tualetų nusidriekia eilės, iš kranų į dubenis pilamas vanduo ir panešus jį kelis žingsnius į šoną, kad netrukdytum prisipildyti savo dubenį kitam, imama praustis. Kas muiluojasi pažastis, kas valosi dantis – tam dažniausiai naudojama nymo medžio šakelė, rečiau dantų šepetėlis – o kas nusprendžia ir rimčiau nusiprausti: lieja vandenį ant viso kūno. Tiesa, aplink klubus apvyniotas skurlis lieka kur buvęs visos maudynės metu.

Kaip įprasta, čia pat ruošiami ir pusryčiai – daugiausia ant atviros ugnies kepami neraugintos tešlos paplotėliai ir verdama arbata. Mes miname pedalus siauromis gatvelėmis, pilnomis rytine higiena užimtų žmonių ir stengiamės nežiopčioti iš nuostabos burnomis. Žmonės draugiški, daugelis mums šypsosi ir sveikinasi. Stengiamės atsakyti tuo pačiu.

Vairuoti nėra labai paprasta, nes tenka laviruoti tarp mieguistų gyventojų, besivalkiojančių šunų, telkšančių balų – panaudotas vanduo juk turi kažkur subėgti, paskui, kylant karščiui, jis matyt išdžiūva arba kur nors nuteka – be to, čia labai įdomiai išvedžioti požeminiai elektros kabeliai, mat jie užkasti taip negiliai, kad tai šen, tai ten iš po nelygaus asfalto išnyra į gatvės paviršių, kur tūstančiai ratų ir kojų anksčiau ar vėliau kiaurai prazulina jų paviršių.

Akivaizdu, kad požeminiai elektros tinklai ne kažin kiek skiriasi nuo tų „varnų lizdų“, kurie suvelti kabo ties namų stogais. Vairą sukinėti reikia bemaž be perstojo, o dar norisi pasidairyti į šalis, pamatyti kuo daugiau tos kasdienybės, kuria toks turtingas Senasis Delis, juo labiau, kad dviračiu pavyksta patekti į tokias kiaurymes, kur jokia kita transporto priemone neįsismelktum, o pėsčias ir be gido kažin ar sugebėtum surasti, pro kur įeiti.

Tarp visų balų viena išsiskiria sodriai raudona spalva. Kraujas. Čia pat nešinas skerdiena pražingsniuoja mėsininkas. Ant jo pečių gal pusė avino – tai pagrindinė ir dažniausiai valgoma mėsa, mat hindų religijos išpažinėjai nevalgo jautienos (karvės tebėra šventos), o musulmonai – kiaulienos, tuo tarpu avių ir ožkų mėsa, kaip ir vištiena, tinka visiems.

Nardant po siaurąsias gatveles, prie durų rankenų pririštų keistokos išvaizdos ožkų ir ypač avių pamatysime ne vieną ir ne dvi. Vištos laikomos dėžėse, matėme netgi senyvą vyriškį, pardavinėjantį vos išsiritusios viščiukus – iš kur jis juos traukė šiame knibždėlyne, nesuprasi. Tačiau įdomiausias „naminis gyvūnėlis“ buvo medinėje dėžutėje su iš metalinių virbelių supintu stogeliu laikoma žiurkė, kurią nešėsi barzdotas vyras.

Akivaizdu, kad padaras narvelyje turi būti kuo nors ypatingas, nes visais pakampiais šmirinėjančių jo giminaičių čia ir taip per akis. Vadinasi, šis – išskirtinis. Paskui sumečiau, kad tai gali būti žiurkė – žudikė, kanibalė, išmokyta misti savo pačios rūšimi. Tai žiaurokas procesas, kai į metalinę dėžę suleidžiama daug žiurkių ir neduodama ėsti, o kai jos gerokai išalksta, dėžėn metamas gabalėlis kietos gyvulio odos, kurio sugraužti neįmanoma, bet alkaną žiurkę jis labai masina. Prasideda pjautynės ir žūtbūtinė kova, kuriai pasibaigus lieka tik viena gyva ir nužudytųjų gentainių kūnais išmokusi misti žiurkė. Tokia kanibalė yra vertingas dalykas ten, kur žiurkių be galo daug, mat paleista į laisvę, ji ir toliau maitinasi savo rūšimi.

Nardydamas tais tarp namų išsiraizgiusiais plyšiais suprantu, kodėl keturių žmonių grupei reikia bent dviejų gidų (trečiasis mūsų atveju yra dėl visa ko, mat šiandien mus veda neseniai firmoje pradėjęs dirbti naujokas) – vienas važiuoja priekyje, o kitas lydi iš paskos.

Pasimesti nuo grupės čia nėra viliojanti perspektyva. Ūmai iš siauros gatvelės sukame į dar siauresnę, vairų rankenos beveik braukia per namų sienas. Priekyje važiuojanti gidas sako pažiūrėti kairėn, ten įsikūręs – negaliu patikėti savo akimis – pats žiauriausias (angl. „hard core“) kultūrizmo klubas, šalia kurio prieš keturis dešimtmečius entuziastų pastangomis įkurti Lietuvos kultūrizmo klubai (prieš akis išdygsta „požeminis“ Kauno „Olimpas“) atrodo tarsi technikos ir inžinerijos stebuklai bei interjero dizaino šedevrai.

Ankštame, kaip ir viskas šiame mikropasaulyje, klube prigrūsta kilnojimui skirtos geležies, kurią pagal paskirtį naudoja keli juodbruvi vaikinukai. Kuo jie kvėpuoja sportuodami, aš taip ir nesuprantu – karšta, dulkės, o dar pusiau po žeme... Tiesa, žmonės tiesiog gatvėje čia rūko „žolę“, indų vadinamą „gandža“ (nesumaišyti su „gamša“ – bengališku rankšluosčiu, parduodamu daugumoje audeklais prekiaujančių parduotuvėlių; nenustebčiau, kad neteisingai ištarus pavadinimą, be jokių problemų gautumėte ir „neteisingą“ prekę).

Charakteringas salsvas dūmelis tai šen, tai ten prasismelkia pro visą rytietiškų kvapų puokštę, o pasidairęs gali pamatyti ką nors traukiantį plonytę parudusią suktinukę. Na, gerai apsirūkius gal ir tuos geležis galima pakilnoti, kas dabar pasakys?

Važiuodami toliau – gatvelė vos vos praplatėja – pamatome reto grožio statinį su nuostabiai išdabintais balkonais ir masyviomis raižytomis medinėmis durimis. Aišku, namas irgi baisiausiai nugyventas, sienos murzinos, bet senosios rytietiškos architektūros tobulumas užburia ir šiandien. Tokių pastatų pamatysime dar daug, ypač Čandi Čouke, kur kadaise gyveno turtingi pirkliai ir Šacho Džahano dvaro žmonės. Net šiek tiek liūdna, matant, kas iš viso to grožio likę dabar.

Delio oras smarkiai užterštas automobilių išmetamomis dujomis - kiek žinau, Indija nėra pasirašiusi jokių tarptautinių užterštumą ribojančių konvencijų, o ir minėtosios lauko krosnelės, ant kurių ruošiamas maistas, taip pat baisiausiai dūmija, ypač kai ten sumetamos šiukšlės, tad visi tie suodžiai metų metus gula ant pastatų sienų. Rezultatas akivaizdus...

Reikia paminėti, kad prabangesni rytietiški namai turi didokus vidinius kiemus, skirtingai nuo siauručių gatvelių suteikiančių jų gyventojams papildomos erdvės, tačiau metams bėgant ir ūkinei situacijai keičiantis į blogąją pusę – britų valdymo šimtmečiai Indijos nepadarė turtingesne šalimi, greičiau priešingai – o žmonių vis daugėjant, daugelis vidinių kiemų buvo užstatyti daugiau ar mažiau klaikiomis konstrukcijomis, dabar knibždančiomis iš visos Indijos į sostinę suvažiavusiais ir toliau tebevažiuojančiais „naujakuriais“.

Pagaliau atkankame į Prieskonių Turgų, kuris yra ne šiaip atvira prekyvietė, bet didžiausias Azijoje didmeninės prieskonių prekybos centras – ir taip jau ne vienas šimtas metų. Mintyse sujungiu sąvokas „prieskoniai“ bei „Azija“ ir tuoj pat nusprendžiu, kad jei tas turgus didžiausias Azijoje, tai turbūt ir pasaulyje, nes kur daugiau gali būti dar daugiau prieskonių? Zanzibare? Nesiimu ginčytis. Čia nulipame nuo dviračių – vis tiek pravažiuoti nebeįmanoma – ir paskui savo vadovus neriame į juodut juodutėlę skylę, kur akims apsipratus su tamsa, pamatome sunkius prieskonių maišus tampančius basakojus nešikus.

Tai, kas mūsų parduotuvėse parduodama išfasavus gramais, čia sveriama tonomis. Akis ir nosį ima graužti ore pasklidusios pipirų dulkelės. Po kojomis, žinoma, šiukšlės ir žiurkės – viena padvėsusi guli kaip tik toje vietoje, kur atrėmėme į sieną dviračius, o lydintis gidas pasiliko gatvėje jų saugoti, mat mūsų dviračiai pastebimai geresni, nei tie, kuriais važinėja vietiniai indai, Tiesa, nepaminėjau, jie oranžinės spalvos – nors pagal konstrukciją kažin ar galėtų būti tie patys, kurie prieš kažkiek metų dingo iš Vilniaus.

Tuneliais tuneliukais nusigauname iki numintų laiptų, kuriais imame rabždintis aukštyn. Vėl tokie patys man jau pažįstami pusaukščiai, vėl begalės durų ir praėjimų į visas puses, atvirose erdvėse taip pat pilna čia apsigyvenusių žmonių, dauguma ruošia sau pusryčius, kuria krosneles ir minko tešlą paplotėliams.

Sakykite, ką norite, bet net vargingiausi indai kasdien gaminasi šviežią maistą, gi mes tiek prifarširuojame jį visokiais nuodais, kad jis nei genda, nei kirmija – tai kas laiko savo kūną švaroje, jie ar mes? Ir kur tie suvalgyti nuodai toliau keliauja?

Taip, jie gyvena sąlygomis, kurias mes nė nemirktelėję pavadintume antisanitarinėmis, tačiau mūsų maistas indams yra labai panašus į nuodą ir jie tokio į burną nededa. Na, o prieskoniai, kurie mūsų virtuvėse, įtariu, atsiranda ne kaip kitaip, o praėję Senojo Delio Spice Market‘ą, irgi atlieka nemenką vaidmenį, saugant organizmą nuo visokių užkratų, juk kaip tik aštrus skonis išdegina virusus ir bakterijas taip, kad nereikia antibiotikų (dar viena vakariečiams įprasta nuodų rūšis).

Žingsnis po žingsnio ir užsikabarojame ant paties stogo. Paskutinės laiptų pakopos, kaip kokiame kompiuterinio žaidimo baigiamajame lygyje, teturi vieną sienos pusę – kitoje maždaug penkiaaukščio namo gilumo laiptinės praraja. Turėklo iš tos pusės, suprantama, nėra. Na, jo nėra ir niekur kitur, tačiau iki šiol iš abiejų šonų dar buvo sienos. Tiek to, tiek užlipus, negi sustosi? Juo labiau, kad ir stogas čia pat, matosi dangus.

Sulipame visi, nieko čia baisaus. Ant stogo, išsitempę kažkokius tentus, taip pat gyvena žmonės – kas dar miega, kas prausiasi, kas ruošia maistą. Žodžiu, tas pats vaizdas, kaip ir gatvėje. Ne veltui sakoma, „kaip danguje, taip ir ant žemės“, tik čia reikėtų pradėti nuo apačios. Žmonės šypsosi ir sveikinasi su mumis. Nei mes juos trikdome, nei jie mus.

Nuo čia žvelgiant, akims atsiveria neįtikėtina Senojo Delio panorama – į viena pusę jau minėto pastato vidinis kiemas, grūste užgrūstas klaikiais statiniais su ant jų prilipdytomis palaikėmis nežinai iš ko sumeistrautomis konstrukcijomis (aišku, visur pilna gyventojų), kitoje – didžiulis švarut švarutėlis vidinis mečetės kiemas, skirtas maldininkams, su viduryje į įmantrios formos baseinėlį trykštančiu fontanu. „Kokie du skirtingi pasauliai, išsitenkantys visai šalia vienas kito“, pamanau ir čia pat suprantu klystąs – tai vienas ir tas pats pasaulis, kurio visai nebūtina skirstyti į dalis. Keistos mintys lenda į galvą Senajame Delyje.

Tuo tarpu Prieskonių Turguje – o tai reiškia visoje gatvėje – verda gyvenimas. Nepaaiškinamu būdu ši prisipildo didokų sunkvežimių, tarp kurių vienas atrodo ne mažesnis už standartinę „fūrą“, taigi, trisdešimt tonų talpos. Aplinkui zuja nešikai, vežikai, asilų ir žmonių stumiami ar tempiami karučiai, praeiviai, keleiviai ir keli baltieji nuo įspūdžių tinstančiomis galvomis. Nusileidžiame atgal į gatvę ir pakaitomis mindami – stumdami – nešdami savuosius dviračius išsigauname iš čia lauk. Vėl siaurų gatvelių labirintai, siuvėjų „alėja“, sportbačių turgus, dar kažin kas ir...

O žinote ką? Atvažiuokite ir pamatykite, nes kitaip man reikės rašyti be galo vien apie Senąjį Delį, o juk laukia dar begalė temų.

Shutterstock nuotraukos

www.DELFI.lt
 
13
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

Spalvingoji Indija: mitologiją ir tikrovę supinančios legendos

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 15:03
Ko gero kiekviena Indijos vieta turi bent po vieną nuostabią legendą, kurioje sunkiai atskiriamos ribos tarp mitologijos ir tikrovės. Indiškos legendos ne tik gražios ir patraukiančios – jos pažymi pasaulio tvarką. Tokią, kur viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti, kur nepažeidžiama pasaulio harmonija. Kur valdo kilmingi ir teisingi. Kur išlaikoma ir gerbiama religinė tradicija.

Noriu prasitęsti atostogas! Majos pamąstymai: kiek pinigų reikia atostogoms ir laimei? (14)

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 19:33
Noriu prasitęsti atostogas! Majos pamąstymai: kiek pinigų reikia atostogoms ir laimei?
Asmeninio archyvo nuotr.
Sveiki, mano vardas Maja. Mano atostogos baigėsi tada, kai į užjūrį išvyko mano šeimininkas. Namie likome trise: aš, šeimininkė ir Justė. Pamenu, per paskutines atostogas Palangoje mes visi vaikščiojom tiltu, ir šeimininkas Justei pasakė, kad rytoj jis išplauks kitapus jūros, nes ten daug uždirbs ir galės siųsti namo money money money. Ir dar sakė, kad per atostogas jis būtinai sugrįš.

Ambicingas lietuvis savo statyta jachta ketina apiplaukti pasaulį gal nori prisijungti ir tu? (58)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 22:39
Ambicingas lietuvis savo statyta jachta ketina apiplaukti pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr.
Darius nuo pat vaikystės turėjo svajonę – praplaukti Kapitono Granto keliais. 30 metų brendusi svajonė įgavo milžiniško projekto ribas. Šiandien 48-erių metų laivų statytojas ir kapitonas Darius Vinkevičius, padedamas „Kapitono Granto klubo“, organizuoja 7 metus truksiančią kelionę, į kurią kviečia prisijungti visus, norinčius atrasti save šniokščiant vandenyno bangoms.

Palangoje vykstančio smėlio skulptūrų festivalio nugalėtoju tapo vengras (3)

2014 rugpjūčio mėn. 26 d. 14:26
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje Palangoje vykstančio Tarptautinio smėlio skulptūrų festivalio nugalėtoju paskelbtas menininkas iš Vengrijos Ferencas Monostori.

Konkursui „Prasitęsk savo atostogas“: romantiška meilės istorija, kuriai trūksta tik vieno (4)

2014 rugpjūčio mėn. 25 d. 19:21
Konkursui „Prasitęsk savo atostogas“: romantiška meilės istorija, kuriai trūksta tik vieno
Asmeninio archyvo nuotr.
Ši istorija yra konkurso „Prasitęsk savo atostogas“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir Jus!