Miestas, statytas dar Šacho Džahano laikais, taigi, apie XVII amžiaus vidurį, pasikeitė ne kažin kiek, tik skirtingai nuo mūsiškųjų atrestauruotų ir beveik muziejais verčiamų senamiesčių, gyvenimas Senajame Delyje tebeverda ir kunkuliuoja gal net labiau, nei bet kada anksčiau. Aišku, į buvusią didybę gali tekti žiūrėti gerokai įtempus regėjimą, žvilgsniu skverbiantis per storą šiukšlių sluoksnį.
Kadaise tai buvo didžiulės Mogolų, kildinusių savęs iš Čingischano, imperijos sostinė. Įspūdinga apsaugine siena su akmeniniais vartais apjuostas ir gerai įtvirtintas miestas savo įkūrimo metu neabejotinai buvo architektūrinis šedevras tiek planavimo, tiek ir namų puošybos bei dekoro prasmėmis.
Nuo Lal Qil‘ah (Raudonojo forto), kur gyveno imperatorius su šeimyna, iki Jama Madžid (didžiausios Indijoje mečetės, galinčios talpinti dvidešimt penkis tūkstančius maldininkų) vedė raudono akmens plokštėmis klotas kelias, kurio viduriu dailiu kanalu tekėjo vanduo.
Dabar galima apžiūrėti buvusios didybės liekanas, nutūptas visokį niekalą siūlančiais pardavėjais ar tiesiog vargetomis, o kaip tai atrodė XVII amžiuje – įsivaizduoti, apjungiant kaip reikiant šiukšliną realybę su pagal senovinius atvaizdus atkurtais grafiniais miesto planais.
Toks pats kanalas, kurio vandenyje atsispindėjo sidabrinė musulmonų taip mėgiamo mėnulio šviesa, ėjo ir per centrinę Čandni Čouko (Chandni Chowk) gatvę, greičiausiai to seniai išnykusio atspindžio garbei dabar vis pavadinamai Sidabrine gatve. Beje, joje gausiai prekiaujama būtent sidabru, nors ir kitų rytietiška egzotika persunktų grožybių čia nors samčiu semk.
Visokiausių siuvinėtų ir neįtikėtinom spalvom žaižaruojančių audinių ir iš jų pasiūtų drabužių, begalinio hindų panteono dievų atvaizdų ir dar nežinia kokios paskirties gaminių čia be galo daug. Dar daugiau, jei tai apskritai įmanoma, yra žmonių.
Net ir tokiame neįtikėtinai tirštai gyvenamame megapolyje, kaip Delis, Čandi Čoukas pasižymi nepaprasta žmonių gausa. Kiek jų čia iš tikro yra, vargu ar kas galėtų pasakyti, nes neįstangiu nė įsivaizduoti, kad tokioje vietoje apskritai įmanoma kokia nors apskaita. Aišku viena – šiandienos Delyje gyvena apie 19 milijonų žmonių, iki 2020 prognozuojamas dar bet 40 % prieaugis, tuo tarpu XX amžiaus pradžioje gyventojų tebuvo apie 400 000, t.y apie tiek, kiek Kaune iki įsibėgėjant emigracijai. Ir visi jie gražiausiai tilpo Senajame Delyje, užėmusiame šešių kvadratinių kilometrų plotą. Dabar jų ten gal du milijonai, pora šimtų tūkstančių šen ar ten.
Žmonių pilna ne tik gatvėse, kur eismas toks, kad net baisiausias įmanomas kamštis Vilniuje piko metu atrodo tarsi nereikšminga smulkmena ar pasivaikščiojimas po parką laisvalaikiu. Keisčiausia, kad visa šita žmonių – dviračių – rikšų – jaučių traukiamų vežimų – „otų“ – motorolerių – motociklų - automobilių – sunkvežimių (taip, ir jų taip pat) bei nešulinių gyvulių (daugiausia nedidukų ponių ir asilų) masė kažkokiu neįtikėtinu būdu vis dėlto juda. Tiesa, greitis nedidelis, užtat „pypinimo“ tiek, kad po kelių minučių imi nebegirdėti net savo minčių.
Meditacijos forma? Tikriausiai galima vertinti ir taip. Galbūt, geriausia būtent taip, nes priešingai norėsis mauti iš čia kuo greičiau, taip nieko ir nepamačius, ko gal jokioje kitoje pasaulio vietoje pamatyti nė neįmanoma. Tai kam tada reikėjo trenktis šitokią tolybę? Viešbučių su neblogu aptarnavimu yra ir arčiau. Beje, kaip tik ką nors imti ir padaryti greitai čia vargu ar pavyks. Žmonių tirštumas toks didelis, o siauručių gatvelių pralaidumas toks mažas, kad tas vėžliškas lėtumas, kuriuo srautas juda, yra didžiausias įmanomas greitis šiame mieste.
Senajame Delyje lankiausi keletą kartų. Tikrai ne todėl, kad norėčiau jame apsigyventi (vargu ar pasiryžčiau, dievaži), o dėl to, kad ta vieta man atrodo tokia ypatinga ir su niekuo nepalyginama, kad praleisti galimybę pabūti joje kuo daugiau, man atrodo būtų didelė klaida. Juolab, kad antrąkart gyvenime jos gali ir nepasitaikyti, todėl ir naudojuosi iš visų jėgų.
Buvau ten ir pėsčias, ir važiuotas. Pirmąkart – tai buvo ankstų rytą, kai tomis gatvėmis dar įmanoma pravažiuoti – mane pravežė automobiliu. Tiesą sakant, man net buvo pasirodę, kad namų šeimininkas Arghya nelabai norėtų, kad aš ten lankyčiausi vienas pats. Taigi, pirmąkart pamačiau Čandi Čouką pačiu saugiausiu ir nuobodžiausiu būdu.
Visgi to užteko, kad suprasčiau, jog būtinai čia grįšiu, kad ir ką besakytų šeimininkai. Atrodo, tą mano nusistatymą pajuto ir Arghya, todėl sekantį kartą pasiryžęs į Senąjį Delį vykti metro, gavau patarimą, kaip kuo daugiau pamatyti pačiu patogiausiu būdu – pasisamdyti rikšą, tačiau ne tam, kad nuvažiuoti iš taško A į tašką B, o paprašyti, jog tiesiog pavėžintų mane miesto gatvelėmis. Taip ir padariau.
Antrasis mano apsilankymas truko žymiai ilgiau ir buvo nepalyginamai įdomesnis. Ar buvo ten kokios nors rizikos? Na, pradėkime nuo pirmo žingsnio. Delio metro, kuriuo važiavau iki Čandni Čouko stotelės, yra visiškai naujas ir modernus iki tokio laipsnio, kad kiekvienam, kuriam nuo indiškos kasdienybės imtų suktis galva, patarčiau nieko nelaukiant lįsti į metro ir taip trumpam pasijusti tarsi vėl būtum Vakaruose.
Be to, didesnė metro bėgių dalis eina pakankamai aukštų kolonų laikomais bėgiais, tad vien dairantis pro langus, galima nemažai pamatyti, ir tik centrinėje miesto dalyje, įskaitant Senąjį Delį, neria po žeme. Tačiau vos išlindus į paviršių tave kaip mat pasitinka tas pats karštis, šiukšlės ir visur tvyrantys kvapai. Tik čia visko dar daugiau ir tirščiau.
Tarp išėjimo iš požeminio metro ir Sidabrinės gatvės stovi Juodosios Kali – šiurpiausios hindų panteono dievybės – šventykla. Ji nėra didelė, tačiau Juodoji Kali pernelyg įdomi Aukščiausios Esybės inkarnacija, kad praleisčiau progą užsukti vidun. Batus, aišku, reikia palikti lauke – esu ne kartą perspėtas, kad su paliktais europiečių batais būna visaip, o vaikščioti basam po Čandni Čouką man nelabai norisi, todėl ratu aplink altorių neinu. Į akis krenta, kad jį ratu puošiančios svastikos ne tokios, kaip kitur – Indijoje jos išties kiekviename žingsnyje – tai reiškia, ne vertikaliai – horizontaliai susikertančios, o pasuktos tarsi malūnėliai 45 laipsnių kampu.
Kali – negailestinga ir kraujo trokštanti griovėja, po kurios įsigalėjimo griūva senasis pasaulis ir po to vėl sukuriamas iš naujo. Tokią pasuktą svastiką mačiau tik jos šventykloje. Matyt, tai atsinaujinimo per griovimą simbolis. Panašią funkciją turi ir vienas iš trijų didžiųjų dievų Šiva, ginkluotas trišakiu, kurio forma man kažkodėl primena Gediminaičių stulpus, o žiūrint į ukrainietiškame herbe esančią versiją – dar panašiau. Tokie jau tie mūsų senieji simboliai.
Beje, ir šešiakampių žvaigždžių čia į valias. Paprastai jas gali pamatyti šalia Hanumano - beždžionių karaliaus, padėjusiam Višnaus įsikūnijimui Ramai kovoje su demonu Ravana, kai šis pagrobė jo žmoną Sitą. Būtent šis ženklas vaizduojamas Izraelio vėliavoje ir yra žinomas kaip Dovydo žvaigždė. Indijoje šiedu simboliai puikiausiai išsitenka šalia.
Norint patekti į gatvę, tenka brautis tokiu siauru koridoriuku, kad judėti įmanoma tik pasisukus šonu – ir tai vienu petimi vis užkliudau sieną, kitu vis stengiuosi neatsitrenkti į išdėliotas prekes apžiūrinėjančius žmones. Aš čia aiškiai vienintelis baltas žmogus (indai taip ir sako – white man) ir nepatogiai išsiskiriu iš minios. Nepatogiai – visų pirma todėl, kad noriu kuo daugiau apžiūrėti ir pamatyti, tuo tarpu esu be perstojo apžiūrinėjamas aš pats.
Taip pat išsiskiriu ir savo dydžiu, tiksliau, nerangumu bei griozdiškumu. Vėliau tų nepatogumų dar prisidės. Irdamasis tuo siauru tuneliu šviesos link, pastebiu, kad iš jo atsišakoja kitas tuneliukas, paskui dar siauručiai laiptukai, ir nusprendžiu, kad apvažiavęs rajoną su rikša būtinai turiu ten pakliūti. Tiesa, čia mano išskirtinumas bus jau visiškai niekam tikęs daiktas.
Tuo tarpu išsikasu į atvirą erdvę. Na, erdve tai vadinu su išlygomis, mat kito žodžio nesugalvoju. Reikalas tas, kad išėjus į gatvę prie žmonių prisideda ir visi kiti vietą užimantys dievo ir žmogaus tvariniai, pradedant gyvuliais ir baigiant transporto priemonėmis. Matau ir visą virtinę rikšų – jie dabar visi iki vieno mina pedalus, pėsčiomis traukiančių vežimą mačiau tik tarp krovinius, o ne keleivius vežančiųjų.
Prie manęs bematant prisistato bent keli ir klausia, kur noriu važiuoti? Sakau „round trip“ (pažodžiui „kelionė ratu“) ir suku ratą pirštu. Vienas tuoj pat sako „four hundred rupees“ (keturi šimtai rupijų) ir pakelia keturis pirštus. Dėl visa ko pasideru ir iškeliu du. Jis pasižiūri į mane, paklausia, ar važiuosiu vienas ir sutinka. Vietoje maždaug dvidešimties litų mokėsiu apie dešimt. Kelionė užtrunka apie dvi valandas.
Rikša nieko nelaukęs mauna iš siaurųjų gatvelių ir suka link Raudonojo forto. „Red Fort“, statinio pusėn linguodamas galva sako jis man. „Lal Qil‘ah“, atsakau aš ir priduriu, kad nenoriu būti vežiojamas po tas vietas, po kurias tampomi turistai. Vežėjas atsisuka nustebęs – tai ko aš iš jo noriu? Vežk mane ten, sakau, kur baltas žmogus neina. Jis pasižiūri į mane dar kartą ir suka atgal į Senojo Delio tirštumą. Man pasirodo, kad rikša šypteli.
Toliau – sekančioje dalyje.
