Indijoje būti susitepusiu tradiciškai yra labai blogas dalykas. Pirmas „nešvarumas“ yra kojos. Logika čia labai paprasta – iki šiol daugybė indų, netgi Delyje, tebevaikšto basi, apie visur tvyrančias dulkes jau rašiau, o apie lygiai taip pat praktiškai nesibaigiančius šiukšlynus parašysiu vėliau.
Paliesti koja kitą asmenį, juo labiau vyresnį už save, yra blogiau negu blogai. Tas pats, jei moteris koja paliečia vyrą, įskaitant ir savo sutuoktinį (na, čia gal derėtų patikslinti, kad koja – tai visų pirma pėda). Jei taip netyčia atsitinka, skubama paliesti pastarojo pėdą rankos pirštais ir po to pakelti juos prie kaktos ir krūtinės (širdies). Tada kaip ir viskas tvarkoje, reikalas pataisytas, visiems aišku, kad netyčia. Kam nebūna?
Indai neatrodo piktybiški žmonės, veikiau priešingai. Tiesa, jei sąmoningai norima išreikšti nepagarbą, pakanka pakelti koją to asmens pusėn. Jei šitaip vyro atžvilgiu pasielgia moteris – tai jau visiškas kraštutinumas. Todėl ir indų šokiuose nepamatysi kojas kilnojančių moterų, nors nuogas pilvas ir blizgučiais išpuošta bamba priimami labai natūraliai.
Pasisveikinimas su vyriausiu žmogumi namuose tradiciškai irgi atliekamas liečiant jo kojas ir po to pakeliant ranką iki kaktos ir širdies. Taip ne tik išreiškiama pagarba, bet ir tarsi abipusiai sutinkama, kad vyresniojo išminčiai bei patirčiai atveriamas kelias į šitaip jį pasveikinusio vidinį pasaulį. Tokiu būdu nusilenkimas vyresniam, paliečiant kojas, tampa ne tik ir ne tiek nusižeminimą išreiškiančiu veiksmu, kiek patvirtina, jog kelias išminčiai, perduodamai iš kartos į kartą, yra atviras. Indiška šeima yra trys kartu gyvenančios kartos, nuo senelių iki anūkų, ir papročių išlaikymas jiems labai svarbus. O kaip kitaip?
Todėl ir atvykus į namus, kuriuose gyvensiu artimiausias dvi ar tris savaites, stengiuosi kuo greičiau susigaudyti, ką turiu daryti, o ko – geriau ne. Eglės pagalba čia tiesiog neįkainojama. Na, galvoju, pati mane įvėlei į visa tai, pati ir rodyk, kaip suktis. Ji ir rodo – grakščiu judesiu nusilenkdama paliečia uošvio pėdas, o po to prideda jas lietusius pirštus prie galvos ir krūtinės.
Nieko nelaukęs, praktiškai autopilotu, ja paseku ir aš. Uošvis atrodo kiek nustebęs, aš irgi, jei jau atvirai. Matyt, balto žmogaus lankstymasis prieš indą tebėra retas reiškinys. Bet juk visi mes senovės arijai, pakužda šiuo metu visiškai nebūtiną pasiteisinimą pasąmonės sufleris.
Sekantis pasisveikinimų eilėje Arghya, pagrindinis vyras šeimoje ir Eglės sutuoktinis. Kaip sveikintis su juo, jokių instrukcijų nėra. Gniaužyti ranką aš nelabai mėgstu ir tam yra priežasčių, apie kurias gal kada parašysiu plačiau, gi tuo tarpu matau, kad Arghya laiko ant rankų savo sūnų ir jam sveikintis įprastu būdu taip pat nelabai yra kaip. Tad nieko nelaukęs prieinu ir apsikabinu jį, tarsi būtume seni draugai. Pagaliau juk gyvensiu jo namuose ir valgysiu prie vieno stalo, nors iki šiol bendravome tik telefonu ir veidaknygėje.
Vėliau paaiškės, kad kaip tik taip ir reikėjo elgtis, mat nuoširdumas čia vis dar vertinamas labiau, negu geros manieros, o turinys – nei jo įpakavimas. Vaikiukas pasisveikina su manimi lietuviškai. Jam tik penkeri, tačiau tai ne kliūtis kalbėti keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, bengalų ir hindi. Beje, berniukas anaiptol nesuvelia jų visų į vieną gumulą ir puikiai atsirenka, kuria kalba su kuo kalbėti, na, gal tik anglų kartais pakalba su visais, nes tai universaliausias variantas iš visų galimų.
Šeimininkai išklausinėja, ko aš norėčiau po kelionės, ar nesu alkanas, gal atsigerčiau arbatos ir taip toliau. Sutariame, kad įlįsiu į dušą ir krisiu pamiegoti, o tada jau nutarsime, ką daryti toliau. Arbata labai skani, ji čia pateikiama su pienu, saldinta, ir dar su visokiais pagardais, gal kardamonu, gal imbieru, o gal ir dar kuo nors. Paprašau antro puodelio.
Kartu patiekiami ir taip pat visokiais prieskoniais, kurių lietuvis konditeris vargu ar dėtų į saldumynus, sausainiukai. Čia pat esu švelniai įspėjamas, kad Indijoje maistas imamas dešine ranka, gi kairė skirta kitai kūno daliai, na, tai, kuri priešinga burnai. Vėl susiduria švarūs ir nešvarūs dalykai. Šitos taisyklės geriau nepamiršti, juo labiau, kad tradiciškai indai valgo nesinaudodami įrankiais, o visais penkiais pirštais suminkydami maistą, prieš dedant jį burnon. Na taip, tokiu atveju ta pati ranka nelabai tinka. Vėliau, vaišinantis jų patiekalais ir ypač valgant gatvėje, kas čia yra savaime suprantamas dalykas, šios žinios labai pravers.
Žinoma, taisyklių yra ir daugiau, bet pradžiai įsidėmėkime šitas. O tuo tarpu aš tiesiog lūžtu iš nuovargio bei nuo aplink tvyrančio karščio ir su didžiausiu pasimėgavimu neriu miegoti. Prieš prasmegdamas juodon nežinion, dar spėju suprasti, koks griozdiškas ir nerangus esu, mat lova, kurioje miegosiu, yra pritaikyta delikatesnių išmatavimų žmonėms.
Saldžių sapnų.
