Indija: tarp kvapų, spalvų ir žmonių

 (11)
Indija: močiutė su anūku
Indija: močiutė su anūku
© Corbis

Londone gyvenančios dailininkės Olgos Baby lagaminas vis dar kvepia indiškais smilkalais, jos „Facebook“ albumas sausakimšas šimtų spalvotų nuotraukų, po kelių savaičių klajonių Indijoje jai, ko gero, nėra taip lengva adaptuotis vakarietiškame didmiestyje.

Laimingi kaip vaikai

Nemažą dalį pasaulio apkeliavusi Olga apie Indiją iki šiol buvo tik girdėjusi daugybę pasakojimų.


Corbis nuotraukos

Prieš dešimtį metų ji keliavo po Šri Lanką ir iki šiol negali pamiršti ten patirtų įspūdžių. Tad sulaukusi iš draugų pasiūlymo vykti pasižvalgyti po spalvingąją Indiją, ilgai nedvejojo. „Jau anksčiau svajojau nukeliauti į šią šalį ir štai pagaliau atsirado galimybė tai padaryti, – pasakoja O. Baby. – Mano draugai į Indiją keliavo daugybę kartų. Mane įspėjo: ši šalis arba patiks, arba aš jos pradėsiu nekęsti. Man ji labai patiko.“

Jei ilgai negalvojant reikėtų atsakyti, kas labiausiai nustebino šioje nenuspėjamoje ir paslaptingoje Azijos valstybėje, Olga durtų pirštu į jos gyventojus: „Žmonės. Man jie paliko labai gerą įspūdį – yra neįtikėtinai malonūs, visi, kuriuos sutikome, buvo mieli. Bet jie ir labai naivūs... Primena mažus vaikus. Visada atrodo laimingi ir moka džiaugtis smulkmenomis. Jiems tiesiog smagu matyti tave, o paliesti vakarietį – tai jau privilegija...“

Vis dėlto paprastų indų gyvenimas Olgai padarė itin slogų įspūdį. „Žmonės gyvena pakelėse, miega prie laužų. Vaikai prašo išmaldos, maisto. Žmonės skursta, bet yra labai geros širdies, – pasakoja dailininkė. – Tai matant suspaudžia širdį, bet nieko negali padaryti. Tiesiog duodi jiems pinigų ar maisto ir keliauji toliau.“

Keistenybės, prie kurių priprantama

Po Indiją draugų kompanija keliavo automobiliais, nusisamdę vietinius vairuotojus. Tiesa, apie vairavimo kultūrą Indijoje Olga galėtų pasakoti valandų valandas – įspūdžių pakanka ilgam. Vietos vairuotojus moteris vadina tiesiog „išprotėjusiais“. „Ten keliuose negalioja jokios taisyklės. Mūsų vairuotojai buvo puikūs, bet jie dirba automobilių kompanijai. O jau sunkvežimių vairuotojai... Jų tikrai reikia saugotis“, – sako Olga.

Tiesa, pasakojimus, kad Indijoje neįmanoma įkvėpti gaivaus oro, aplink dažniausiai junti tik šlapimo dvoką, ji vadina gerokai perdėtais. „Tai netiesa, bent jau man dėl to problemų tikrai nekilo. Bet vis tiek nusipirkau smilkalų lazdelių, tai mano lagaminas iki šiol visas jais kvepia“, – šypsosi pašnekovė.

Vis dėlto keliaujant po Indiją, pasak jos, neįmanoma nepastebėti gatves užtvindžiusių valkataujančių šunų (kartais neįtikėtina, kaip automobiliai jų tiesiog nesuvažinėja), karvių ir šiukšles ėdančių kiaulių. „Taip, ten purvina, bet po kelių dienų tai tiesiog pamiršti, pripranti prie to. Indijoje vyrai įpratę šlapintis tiesiog pakelėse. Visur. Bet ir prie to pripranti, kaip ir prie visur besimėtančių šiukšlių. Paprasčiausiai supranti, kad tai – gamtos šauksmas“, – šypteli dailininkė.

Nuo šiaurės iki pietų

Per viešnagę Indijoje keliautojų maršrutas nusidriekė iš Delio į Bangalorą, arba iš šiaurės į pietus. Pakeliui jie aplankė didžiausią pagal plotą Indijos valstiją Radžastaną, stabtelėjo jo sostinėje, „Rožiniu miestu“ pramintame Džaipure, užsuko ir į „Rytų Venecija“ vadinamą Udaipurą su įspūdingais ežere plaukiojančiais karalių rūmais, viešėjo Rantambhoro nacionaliniame parke.

Udaipuiras

Žinoma, neaplenkė keliauninkai ir Agros su Indijos pasididžiavimu Tadžmahalu. Daugybę įspūdžių Olga parsivežė iš svarbaus Indijos religinio centro – Hampio miestelio. Šis miestas keliautoją labiausiai sužavėjo, sako, jame geriau nei kur kitur pajunti, kad Indija – didingos istorijos ir tradicijų šalis.

Aplankiusi “Rožinį miestą” Džaipurą, “Rytų Venecija” vadinamą Udaipurą, stebėjusi tigrus nepakartojamame Rantambhoro nacionaliniame parke ir daugybę kitų įstabių vietų, Olga pateko į mistinę stebuklų ir vilčių šventovę...

Dailininkė iki šiol visiems mielai pasakoja turėjusi unikalią progą iš arti išvysti Indijos dvasinį mokytoją Satja Sai Babą jo ašrame Putapartyje.

“Gyvenimas ašrame primena vasaros stovyklą su griežtomis savomis taisyklėmis, - pasakoja O.Baby. – Durys čia užsiveria lygiai 21.30 val. Yra griežtai nustatytas pusryčių ir vakarienės metas. Lankytojai privalo laikytis tylos. Atskiros erdvės skirtos vyrams ir moterims. Žmonės tiki, kad Satja Sai Baba yra gyvas dievas, jie čia atvyksta su viltimi, kad jis jiems padės. Ašramo viduje ir aplink jį gyvena apie 50 tūkst. žmonių! Pats Satja Sai Baba dabar labai sunkiai serga, bet mums pavyko jį pamatyti. Kai jis pasirodė, pajutau nuo jo sklindančią energiją. O aš tikiu stebuklais!”

Prabanga ir skurdas

Tingiu poilsiu kompanija mėgavosi Šiaurės Goa valstijoje. Būdavo dienų, kai riedėti automobiliu tekdavo net 17 valandų! Tačiau ir tokios dienos neprailgdavo.

Shri Mangesh šventykla

Goa

Dailininkė iš Londono džiaugiasi, kad kelionėje teko pažinti ir geriausius Indijos viešbučius. Liukso klasės viešbučių tinklas “Oberoi” jai paliko tik pačius geriausius prisiminimus. Tačiau pakeliui į pietinę Goa valstiją kompanijai teko nakvoti ir pakelėse įsikūrusiuose gerokai kuklesniuose trijų žvaigždučių viešbučiuose. Pasak Olgos, jie labai primena britiškus trijų žvaigždučių viešbučius. “Šiaurinėje Goa viešbučiai dažniausiai nedidukai (priešingai, nei Pietų Goa). Tiesiog indai renovuoja savo namus ir paverčia juos viešbučiais, - pasakoja Olga. – Niekada nebuvau Kuboje, nežinau, kaip yra ten, bet sovietų laikais viešbučiai būdavo būtent tokie, kokie šiandien yra Goa... Tiesa, ten galima išsinuomoti visą namą, tai tikrai nėra brangu”.

Šiaurės Goa keliauninkai praleido net dvi savaites. Olga keldavosi ankstų rytą, kad galėtų pasimėgauti rytiniais saulės spinduliais vandenyno pakrantėje. Vėliau eidavo paplaukioti upėje, kur giliau. “Vandenynas man priminė Baltijos jūrą – turi eiti labai toli, kol jūra pradeda gilėti...”, - šypsosi Olga.

Keliaujant O. Baby teko išbandyti tiek šiaurietiško, tiek pietietiško indiško maisto (skirtingose šalies dalyse virtuvė gerokai skiriasi). “Man indiškas maistas tikrai neatsibodo, - sako O.Baby. – Paprastai valgydavome viešbutyje, mat mūsų gidas abejojo, ar pakelėse gaminamas maistas patiks mūsų skrandžiams... Beje, indiška duona nuostabi. O kur dar tokie padažai ir patiekalai, kaip Masala Paneer, Tikka Masala, Tandoory viščiukas...”

Maži džiaugsmai

Kokia gi kelionė be malonių pasivaikščiojimų po Indijos turgus ir spalvotas niekučių bei šilkų parduotuvėles? Olga šį malonumą, žinoma, patyrė. Jai su kelionės draugais teko pasidaryti ir karališkojo Udaipuro kilimų, ir po Džaipuro šilko parduotuvėles.

O šalies pietuose, Goa valstijoje, kompanija pateko į tikrą indišką turgų, šurmuliuojantį trečiadieniais dieną ir šeštadienių vakarais. “Jis labai priminė Kemdeno turgų, tik ten daugiau spalvų: tibetietiškas sidabras, įmantrios durų rankenėlės, kašmyro šaliai, žmonės, muzika, maistas… Ten visko tiek daug vyksta – įspūdinga, - pamena Olga. – Norint patekti į turgų, tenka praeiti pro vartus saugančius apsaugininkus. Aš turguje nusipirkau keletą indiškų kelnių (jos labai pigios), auskarų, medinį dramblį ir marmurinę dievo Ganešo statulėlę”.

Paprašyta išskirti tris dalykus, kurie ją labiausiai sužavėjo šioje kelionėje, Olga susimąsto. “Man patiko Indijos gamta ir gyvūnija, paukščių giesmės, nacionaliniame parke mačiau tigrą! Ten tiek daug visko, ką reikėtų pamatyti… Man patiko ir istorinės vietos. Ir malonūs žmonės, - vardija pašnekovė. – Jei dar kartą atsidurčiau Indijoje, ko gero, traukčiau į tas vietas, kur nėra jokios civilizacijos”.

 
11
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

G. Drukteinio nuotykiai kruiziniame laive: kapitonas-Kazanova, riebios žuvėdros ir spalvinga įgula (85)

2014 rugpjūčio mėn. 29 d. 20:33
G. Drukteinio nuotykiai kruiziniame laive: kapitonas-Kazanova, riebios žuvėdros ir spalvinga įgula
Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš daugiau nei 500 metų Bažnyčios hierarchai, atsisakydami finansuoti Kristupo Kolumbo kelionę, taip jam bylojo: “Žmogus nėra sutvertas gyventi vandenyje ir keliauti vandenimis (…). Nuodėminga yra bristi į vandenį, kuris užteršia mūsų kūnus, nerti po vandeniu žuvis pamėgdžiojant, plaukti vandenimis pasipelnymo ieškant (…) nemažai žmonių veržiasi tai daryti, ir todėl Dievas baudžia juos už tokią puikybę”.

Tarptautinis festivalis nowJapan kviečia pasinerti į dar neregėtą Japoniją (1)

2014 rugpjūčio mėn. 29 d. 17:24
Pasinerk į Japoniją! Taip šiais metais kviečia tarptautinis šiuolaikinės ir tradicinės Japonijos kultūros festivalis nowJapan. Jau 6-tus metus skaičiuojantis renginys, šiais metais kelia sau vienintelį tikslą - padėti įvairių šalių, kultūrų ir amžiaus žmonėms įgyti naujos patirties bei dalintis jau sukaupta.

Spalvingoji Indija: mitologiją ir tikrovę supinančios legendos

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 15:03
Ko gero kiekviena Indijos vieta turi bent po vieną nuostabią legendą, kurioje sunkiai atskiriamos ribos tarp mitologijos ir tikrovės. Indiškos legendos ne tik gražios ir patraukiančios – jos pažymi pasaulio tvarką. Tokią, kur viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti, kur nepažeidžiama pasaulio harmonija. Kur valdo kilmingi ir teisingi. Kur išlaikoma ir gerbiama religinė tradicija.

Noriu prasitęsti atostogas! Majos pamąstymai: kiek pinigų reikia atostogoms ir laimei? (15)

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 19:33
Noriu prasitęsti atostogas! Majos pamąstymai: kiek pinigų reikia atostogoms ir laimei?
Asmeninio archyvo nuotr.
Sveiki, mano vardas Maja. Mano atostogos baigėsi tada, kai į užjūrį išvyko mano šeimininkas. Namie likome trise: aš, šeimininkė ir Justė. Pamenu, per paskutines atostogas Palangoje mes visi vaikščiojom tiltu, ir šeimininkas Justei pasakė, kad rytoj jis išplauks kitapus jūros, nes ten daug uždirbs ir galės siųsti namo money money money. Ir dar sakė, kad per atostogas jis būtinai sugrįš.

Ambicingas lietuvis savo statyta jachta ketina apiplaukti pasaulį gal nori prisijungti ir tu? (84)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 22:39
Ambicingas lietuvis savo statyta jachta ketina apiplaukti pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr.
Darius nuo pat vaikystės turėjo svajonę – praplaukti Kapitono Granto keliais. 30 metų brendusi svajonė įgavo milžiniško projekto ribas. Šiandien 48-erių metų laivų statytojas ir kapitonas Darius Vinkevičius, padedamas „Kapitono Granto klubo“, organizuoja 7 metus truksiančią kelionę, į kurią kviečia prisijungti visus, norinčius atrasti save šniokščiant vandenyno bangoms.