Apie Indiją

Indijos Respublika, gyventojai. Indija yra šalis Pietų Azijoje. Tai antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,1 mlrd. žmonių ir šiuo rodikliu pasaulyje ji nusileidžia tik Kinijai. Šalies pavadinimą nulėmė Indo upė. Patys indai savo šalį vadina Bharat.

Sostinė – Delis. Goa valstijos sostinė – Panaji.

Plotas – 3 166 285 kv. km. Goa valstijos plotas – 3,702 kv. km.
Administracinis suskirstymas. Indija suskirstyta į 28 valstijas (kurios suskirstytos į apskritis), šešias sąjungines teritorijas ir sostinės teritoriją.

Geografija. Indija užima didžiąją Indijos subkontinento dalį ir yra septinta pagal plotą pasaulio šalis. Ilgiausios Indijos upės yra Gangas, Brahmaputra, Jamuna, Godavari, Kaveri ir Narmada.

Klimatas. Šioje valstybėje vyrauja nuo atogrąžų klimato pietuose ir centre iki vėsesnio oro šiaurėje (Himalajuose).

Kalbos. Labiausiai paplitusios kalbos: hindi, bengalų, tamilų, marathi, gujrati. Iš viso kalbama 25 pagrindinėmis kalbomis ir daugiau nei 200 kitų kalbų ir dialektų. Dauguma jų kilę iš sanskrito.

Ekonomika. Bombėjaus birža yra seniausia Azijoje ir didžiausia Indijoje. Nuo pat savo kaip demokratinės valstybės egzistavimo pradžios Indija vykdė socialistinę ekonomikos politiką su griežta privataus sektoriaus, užsienio prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų kontrole.

Nuo 1991 m. ji ėmė palaipsniui atidaryti savo rinką, sumažindama vyriausybės įtaką kontroliuojant užsienio prekybą ir investicijas. Indija turi 496,4 mln. darbingų žmonių, iš kurių 60 proc. dirba žemės ūkyje. Svarbiausios auginamos kultūros yra ryžiai, miežiai, medvilnė, arbata, cukranendrės, bulvės.

Tikroji Indija

Psichinė indų sveikata nepalyginamai geresnė nei mūsų, sakoma, jog jų geraširdiškumas ir tikėjimas veržiasi per kraštus. Tačiau kartais keliautojai, pasirinkę siūlomas ekskursijas, nepriartėja prie tikrųjų vertybių, galbūt net priešingai – baisisi Indijos miestuose ir miesteliuose tvyrančiu dvoku, kurį sunku apibūdinti net daug ko mačiusiems. Atvirų kanalizacijos angų, begalė skirtingų prieskonių ir smilkalų (beje, jie gaminami iš mėšlo), nudvėsusių gatvėje gyvūnų ar akivaizdžiai gamtinius reikalus atlikusių žmonių „gėrio“ kvapai susilieja su mase žmonių, kuriems vanduo yra šventas dalykas, todėl jie maudosi tik tam tikromis progomis.

O kur dar galybė laisvai bėgiojančių karvių, kartais net pasiutusių šunų ar žiurkių (kurie gatvėje gimsta, žaidžia, dauginasi ir miršta), apgavikų prekeivių, viską iš rankų plėšiančių traumuotų vaikų... kurie tik prašo pinigų.

Be abejo, tai tik viena medalio pusė. Juk kiekvienas Indiją pažįsta savaip. Vyresniajai kartai dar nenudžiūvo ašaros nuo kadaise populiarių Bolivudo filmų. Kitiems Indija asocijuojasi su mistine šalimi, kur nuvykę žmonės, ypač įžymybės, visiškai pasikeičia. Tretiems tai – aukso kasyklos, nes užmezgami verslo santykiai ir gaunamos prekės tiesiai iš gamintojų, kviečiama pigi darbo jėga.

Kelionė į pomirtinį gyvenimą

Tikėjimas ir pomirtinis gyvenimas čia užima svarbią vietą. Ką jau kalbėti apie laidojimo apeigas Gango upėje... Mirę žmonės deginami viduryje miesto prie šios šventosios upės. Specialios laidojimo ceremonijai reikalingos malkos, degtukai, darbininkų paslaugos ir smilkalai kainuoja apie 950 rupijų (apie 16 eurų). Mums atrodo nedaug, bet šioje šalyje tai yra aukso vertės kraitis. Tikima, kad paskutinės stotelės – nirvanos – nusipelnoma.

Paskutinė kelionė prasideda nuo šunų, karvių išmatų, kaulų ir audinių skiautelių nusėto kranto ir baigiasi kitame upės krante. Artimieji be liūdesio stebi, kaip liepsnos glosto negyvą kūną. Jis sudegs maždaug per tris valandas. Jei karma prastesnė, degs ilgiau, o storulius ugnis praryja ypač greitai. Po to pelenai išpilami ne kur kitur, o į tą pačią visų upių upę – Gangą.

Realybė atveria akis

Spalvų, kvapų ir visų kontrastų pažinti neužtektų ir kelių savaičių. Todėl keliautojai Indijai paskiria arba metus, arba neištvėrę neįprastų dalykų, grįžta gana greitai: po truputį pradeda ilgėtis mūsiškio, vakarietiško pasaulio, gyvenimo. Tad nusispjauna ir keliauja ten, iš kur atvyko. Gal tokia patirtis ir pastumia žmones labiau tikėti ir vertinti tai, ką turi...

Patys indai – religingi žmonės, tikintys, kad žemė yra tik laikina stotelė. Gal todėl net apie 60 proc. (oficialiai skelbiama, kad neraštingumo lygis siekia vos 10 proc. gyventojų) net nesivargina mokytis skaityti ar rašyti. Beraščių skaičius čia didelis, o išgyventi vis tiek reikia. Viena iš populiariausių profesijų – išmaldos prašymas iš turistų.

Čia nieko nestebina specialiai sužaloti vaikai, kurie šeimai neva dėl to gali atnešti daugiau pinigų. Nieko nestebina ir tai, kaip paprastas mirtingasis policininko prilupamas bananu, nes nepraleido einančios karvės. Juk karvė čia šventas gyvūnas, galintis vaikščioti, kur širdis geidžia.

Niekas nepyksta net ir tuomet, jei atšuoliuoja karvių banda ir, įsiveržusi į šventyklą, susikimba ragais ar ima poruotis. Juk tai – karvės. Išėjusios į gatvę, jos gali stabdyti visą eismą, kuris ir šiaip yra itin chaotiškas. Todėl kelionių agentūros nesiūlo Indijoje nuomotis automobilio, mat vairuoti tokiose gatvėse – išties pavojinga.

Taigi tikėjimą (bent jau karvių šventumu) ir tradicijas indai turi gilias, tačiau išsimokslinimą gana menką. Vis dėlto pastaruoju metu jis sparčiai kyla, mat Europa ir kitos šalys ieško nelabai brangios darbo jėgos, o indai tam – puikus pasirinkimas. Ką jau kalbėti apie didžiausią pasaulio kino industriją – Bolivudą. Nors šie filmai kelia šypseną, ir dažnai juokaujama, jog jie susideda iš 33 proc. meilės, 33 proc. dainų, 33 proc. muštynių ir 1 proc. scenarijaus, tačiau pasaulyje jų pagaminama daugiausia.

Faktai

Indija yra didžiausia ir nenutrūkstamai egzistuojanti seniausia pasaulio civilizacija.

Varanasis – seniausias nuolat apgyvendintas pasaulio miestas. Senuoju vadintas jau tada, kai 500 m. pr. Kr. čia lankėsi Buda.

Vienas iš didžiausių Indijos indėlių Vakarų filologijai yra gramatika.

Indijoje buvo išrasta skaičių sistema. Aryabhata sugalvojo nulį.
Pirmąjį pasaulyje universitetą 700 m. pr. Kr. įsteigė Takšašila. Jame 10 500 studentų iš viso pasaulio studijavo daugiau nei 60 dalykų.

Čia galioja nerašyta dešinės rankos taisyklė. Sveikintis, rodyti į kitą žmogų, valgyti, gerti priimta tik dešine ranka. Nusiauti batus, plauti kojas, rūpintis asmenine higiena, nešti šiukšles ir pan. – kairiąja.

Sanskritas yra visų Europos kalbų motina.

Ajurveda – ankstyviausia medicinos mokykla, žinoma žmonijai. Medicinos tėvu vadinamas Čaraka įtvirtino ajurvedos gydymą prieš 2 500 metų.

Pi reikšmę pirmasis apskaičiavo Budhayana. Jis taip pat išaiškino Pitagoro teoremos koncepciją.

Šachmatai išrasti Indijoje.

Dešimtainė sistema buvo išrasta Indijoje 100 m. pr. Kr.

Daugelis istorikų sutinka, kad pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta plastinė operacija buvo aprašyta senoviniuose indų sanskrito tekstuose.

Indijoje primelžiama daugiausia pasaulyje pieno.

Eidami į laidotuves žmonės rengiasi ne juodais, o baltais drabužiais, moterys netgi dabinasi ypač ryškiai ir spalvingai.

Indija – didžiausia pasaulyje arbatos gamintoja, o arbata („chai“) yra populiariausias gėrimas šioje šalyje.

„Hotmail“ kūrėjas yra indas Sabeer Bathia.