Iš kartos į kartą
Kiek mena Birutė, tiek močiutės, tiek mamos namų palangės buvo nukrautos įvairių gėlių vazonais. Šis pomėgis, o gal meilė gležnos gyvybės kupinam daigeliui, žiedui, persidavė jai: ji kūrybingai puoselėja savo namų aplinką, namų interjerą puošia vazonuose vešinčiais augalais, seniau turėjo net įstiklintą oranžeriją, kurioje jaukiai gyveno kaktusai, jukos, fikusai, alijošius ir kiti augalai, o dabar moteris džiaugiasi, jog ši savybė bunda ir dukters Kotrynos sieloje.
„Turiu vieną dukrą, bet labai gerą, kuri dirba ir gyvena Liuksemburge. Jos šeima įsikūrė visai naujame prestižiniame rajone pastatytame name, o man buvo laikinai patikėtos sodininko pareigos – dukra galėjo kreiptis ir į profesionalų apželdinimo specialistą, dizainerį, tačiau ar jis žino, kas yra Lietuvos kaimas, kokie augalai auga jo darželiuose?.. Būtent tokią Kotrynos viziją turėjau įgyvendinti Liuksemburge, – sako Birutė Vilnonienė. – Tad abi ieškojome pelargonijų, piliarožių, kvepiančiųjų žirnelių, o nasturtas radome tik Vokietijoje... Kaip suaugo, sužydėjo visi daigeliai, nemačiau, tačiau Kotryna sakė, kad kaimynai stebėjosi – tokio grožio dar nebuvo matę, nors ir patys negaili nei lėšų, nei jėgų aplinkos tvarkymui.“
Floristikos kursai – atgaiva sielai
Šis pašnekesys Birutę paskandino nostalgijoje: ji lig šiol akyse mato nuostabiai mėlynas, tuomet už ją, keturmetę, gerokai aukštesnes gėles labai sunkiu pavadinimu „delfinijum“ ir pasakiškai nuostabų botanikos sodą.
„Norėčiau gyventi čia“, – tuomet šmėstelėjo mergaitės galvoje, ir štai po daugelio metų moteris įsikūrė kaip tik šios spalvingai žalios pasakos pašonėje. „Floristui – tai tikra idilė. Čia viskas kūrybingam žmogui po kojomis: ne tik gamtinės medžiagos, bet ir įkvėpimas, naujos idėjos – iš kur jų pasisemti, jei ne iš gamtos?..“ – šypsosi moteris.
Tačiau būti menininku dar nereiškia suprasti floristikos meną. Taip, toks žmogus turi puikią nuojautą, išlavintą fantaziją, kūrybinio polėkio jausmą, tačiau be žinių, patirties dirbdamas su konkrečiomis meninės išraiškos priemonėmis nedaug pasieksi. Birutė dėkoja savo dukrai, kuri, matydama sunkiu gyvenimo tarpsniu mamą kankinamą depresijos, nupirko ne tik dailės terapijos seminarą, bet ir trijų pakopų floristikos kursus.
Kūrybos ir bendravimo džiaugsmas
„Buvo labai smagu. Moterys į Kauną suvažiavo iš skirtingų Lietuvos miestų, net iš Šilutės atvykdavo. Kasdien dirbome po aštuonias valandas. Kursų vadovė supažindino ne tik su kompozicijos bei spalvotyros pagrindais, bet ir su floristikoje naudojamomis medžiagomis.
Išmokome dirbti kokybiškai, švariai, išradingai panaudoti ne floristines medžiagas: tinklą, kaspinėlius. Ne mažiau svarbus buvo ir patirtas bendravimo džiaugsmas“, – šypsosi Birutė.
Kursus turėjo užbaigti savarankiškas darbas, kurio tema kiekvienai moteriai buvo skirtinga. Birutei Vilnonienei teko improvizuoti vakarėlio tema.
„Mano savarankišką darbą sudarė trys dalys: kepuraitė, apyrankė ir portsigaras. Vėliau prie jų priderinau dar ir rankinuką“, – sako pašnekovė. Visas medžiagas ji rado prie savo namų: portsigarą susuko iš rododendro lapų, jais apklijavo ir rankinuko korpusą, o kepuraitę, apyrankę padarė smeigtukais sutvirtinusi pas kaimynę augusios, iš tolimos Odesos kadaise atvežtos ir prigijusios akacijos ankštis.
„Mano kūrybą vadovė įvertinto „labai gerai“. Taip pasipuošusi nuėjau į bičiulių susitikimą kavinėje. Visiems susirinkusiems buvo didelė staigmena, kuri virto linksma fotosesija“, – prisimena Birutė.
Baigusi floristikos kursus Birutė turėjo laimę mėnesį dirbti gėlių parduotuvėje. Jai patiko bendrauti su žmonėmis, sekėsi ir puokštes komponuoti, deja, neatlaikiusi krizės išbandymų parduotuvė bankrutavo, tad dabar Birutė vėl ieško floristės darbo: „Aš „kaifuoju“ nuo šio darbo! Tai tikras malonumas, leidžiantis fantazuoti į valias, parodyti savo gebėjimus, įgyvendinti sudėtingiausius sumanymus.“
