Keturiuose iš penkių didžiausių Lietuvos miestų gyventojų skaičius mažėja sparčiau už šalies vidurkį. Vieni emigruoja į užsienį, kiti – į Vilnių, o tuštėjantys miestai savarankiškai kapstosi augančioje problemų krūvoje. Tokie centralizuotos šalies plėtros padariniai. O estai vienija jėgas ir bando žvelgti į šią problemą kompleksiškai, ieškoti kiekvieno miesto savitumo ir kurti jų atgaivinimo scenarijus.
Išeitis siūlė specialistai
Talino architektūros bienalėje rugsėjo mėnesį pristatyta knyga „Miestų forumai“ (Urban forums) – dvejus metus trukusių susitikimų rezultatas.
2009–2010 metais Estijos architektūros centras kartu su miestų savivaldybėmis inicijavo projektą, kurio metu įvyko aštuoni forumai šešiuose miestuose: Rakverėje, Narvoje, Tartu, Pernu, Vimsyje bei Taline. Juose dalyvavo Estijos bei užsienio architektai, teritorijų planavimo profesionalai, verslininkai, savivaldybių bei visuomenės atstovai. Susitikimuose, remiantis architektų pastabomis ir rekomendacijomis, nagrinėtos probleminės kiekvieno miesto erdvės, sykiu bandyta kurti ir teigiamus scenarijus, kurie galėtų užkirsti kelią naujoms miesto problemoms.
Lietuvai artimas kontekstas
Pasak organizatorių, svarbiausias postūmis gimti „Miestų forumams“ buvo išsamesnių diskusijų apie miestų erdves poreikis. Be to, iki šiol nebuvo atliktas visa apimantis Estijos miestų tyrimas. Miestų problemos daug kur panašios. Lietuvai irgi pažįstamos estų miestų ir miestelių bėdos.
Estai mėgavosi ekonominio pakilimo metu nuvilnijusiu statybų vajumi, o šiam pasibaigus ieško atsakymo į klausimą, kaip tvarkytis tose erdvėse, kurių atsirado chaotiškai pristačius pastatų. Tad galbūt ir kitų problemų sprendimo būdų verta pasidairyti netolimoje kaimynystėje.
Vienas Estijoje vykusių forumų rezultatų – vadinamieji akupunktūriniai scenarijai. Jie siūlo platesnį požiūrį į urbanistines erdves ir teikia konkrečių siūlymų, kokia veikla jose galėtų būti plėtojama, kad miestas imtų geriau funkcionuoti. Daugelyje forumų buvo minima gyventojų ir verslo pasitraukimo iš miestų centrų bei viešosios erdvės išskydimo problema. Šie klausimai išplėtė „Miestų forumų“ diskusijas nuo miestų iki regionų bei Estijos gyvenviečių ir infrastruktūros klausimų.
Plintanti tendencija – gyventojų bendruomenių noras įsitraukti į miestų erdvių kūrimą. Tad šalia klausimo, kokia yra Estijos miestų ateities planavimo vizija, ne mažiau svarbus yra įsivaizdavimas, kaip šiame procese galėtų dalyvauti žmonės. Dabar miestų statyba, kai kurių specialistų nuomone, dažniausiai yra suprantama tik kaip teisinių ir technologinių standartų visuma, o miesto kokybės bei kūrybiniai aspektai lieka epizodiniai.
Mažo miesto galimybės
Panevėžio miesto partneris Rakverė – vienas seniausių mažesniųjų Estijos miestų. Šiaurinėje Estijos dalyje, 20 kilometrų į pietus nuo Suomijos įlankos įsikūrusiame mieste gyvena apie 17 tūkst. gyventojų. Rokiškio dydžio miestas yra administracinis apskrities centras, svarbus susisiekimo mazgas: iš čia keliai ir geležinkeliai veda į Taliną, Narvą, Tartu bei Pernu. Rakverėje plėtojama maisto, medienos apdirbimo, tekstilės pramonė.
Miestas didžiuojasi tuo, kad imasi beprotiškų idėjų, rengia šiuolaikiškus kultūrinius renginius, siekia integruoti senas ir naujas tradicijas. Forumo metu buvo svarstoma, kokia turėtų būti viešoji erdvė mažame mieste, kokias funkcijas ji turėtų atlikti ir kaip toliau plėtoti Rakverės miestą – istorinį apskrities centrą, vieną svarbiausių mažųjų Estijos miestų.
Rakverė vis dar išlaiko apskrities centro statusą, nors planuojama, kad po savivaldos reformos jis atiteks kitam miestui. Nepriklausomai nuo formalių miesto statuso pokyčių miesto gyventojai jaučia emocinius saitus su istoriniu centru. Tai forumo metu buvo įvardyta kaip vienas miesto plėtros strategijos polių. Mažo miesto privalumas – didelė koncentracija ir maži atstumai. Tai leidžia plėtoti pėsčiųjų, dviratininkų takus ir mažinti automobilių poreikį.
Norint atgaivinti miesto centrą, vienas svarbiausių uždavinių ir yra padaryti jį patrauklų pėstiesiems. Viešoji erdvė mažame mieste nei turėtų tapti didmiesčio viešosios erdvės kopija, nei būti traktuojama vien kaip centrinė aikštė. Čia ji turėtų virsti tinklu ar tinkline struktūra, kuri atspindi ir generuoja kasdienes veiklas bei tarpusavio santykius.
Naujų vertybių paieškos
Forumo metu buvo sukurtos trys viena kitą papildančios strategijų koncepcijos. Pirmoji akcentuoja erdvinį Rakverės unikalumą. Buvo išanalizuotos skirtingos miesto erdvės, ieškota panašumų ir skirtumų, atkreiptas dėmesys į miesto vientisumą ir įvairiapusiškumą. Antroji koncepcija akcentavo erdvės kompaktiškumą ir kokybę. Rekomenduojama išnaudoti rekreacinių pastatų erdvę ir esant poreikiui toliau tankinti miesto centrą, o ne plėsti statybas užmiestyje.
Mažame mieste aktyvios veiklos erdvių daug nereikia, tik svarbu jas tinkamai išdėstyti. Koncepcijos autoriai pasiūlė perkelti geležinkelio stotį arčiau miesto centro – taip susisiekimas taptų paprastesnis. Trečios koncepcijos ašis – senamiesčio atgimimas. Istorinio miesto centro gaivinimas susijęs su idėja, kad geriausios galimybės sukurti naujas vertes gali būti seniai pamirštos vertybės.
Pagrindinė Rakverės senamiesčio gatvė niekur nedingo, tačiau ji apmirusi. Ją būtų galima atgaivinti užstatant išdrikusius vidinius sklypus ir pritaikant juos visuomeninėms erdvėms, kuriant naujas arterijas, atiduodant gatvę tik pėstiesiems.
Procesai kuria erdvę
Narvos miestas žymi Europos Sąjungos ir Rusijos ribą. Jis įsikūręs dešiniajame Narvos upės krante, priešais Rusijos miestą Ivangorodą. Geografiškai miestas yra arčiau Peterburgo nei Talino, o 90 proc. gyventojų (iš 64 tūkst.) – rusų kilmės. Forume buvo nagrinėjamos šios problemiškos miesto erdvės: Talino gatvė, senamiestis, upės krantinė, Peterburgo kelias bei sienos kirtimo punktai. Kaip šios erdvės jungiasi, kokie jų tarpusavio santykiai, planinės struktūros? Kokiomis miesto planavimo strategijomis reikėtų remtis?
Forumo dalyviai sutarė, kad Narvos miesto planavimo strategijos neturėtų pabrėžti viešosios erdvės, nes „viešoji“ ir „kokybiška“ nėra sinonimai, o viešosios erdvės sukūrimas ir šiaip nėra pagrindinis tikslas. Tikslu turėtų būti laikomas bendruomenės įtraukimas, pačių žmonių erdvės kultivavimas. Tad rekomenduota planuoti procesus – ne erdvę. O procesai patys sau kurs erdvės dizainą.
Diskutuota ir apie esamų svarbių objektų apjungimą. Talino gatvė (verslo centras), pakrantė (rekreacinė erdvė) ir senamiestis erdviškai yra netoli vienas kito. Jei šios erdvės būtų apjungtos, jų kryžkelėje iškiltų įvairialypis miesto centras. Taip pat siūlyta gaivinti senamiestį: tankinti jį, kurti viešosios paskirties pastatus senamiestyje, statyti gyvenamuosius įvairesnės architektūros pastatus. Narvos upės pakrantę taip pat rekomenduota tankinti akcentuojant sporto ir laisvalaikio veiklas.
Universitetas – atskiras miestas
Tartu – antras pagal dydį senas šalies miestas. Jis nutolęs 180 kilometrų į pietryčius nuo Talino, įsikūręs prie Emajegio upės, jungiančios du didžiausius Estijos ežerus. Tai šalies intelektualų ir kultūros centras – čia yra seniausias šalies universitetas. Forume svarstyta, kaip sinergiškai plėtoti universitetą ir miestą.
Senoji ir naujoji universiteto dalys dabar yra atskirtos – yra du atskiri universitetiniai centrai. Viename dėstomi tikslieji, kitame – humanitariniai mokslai. Kyla klausimas, ar oficialiai skelbiamas tarpdiscipliniškumas nėra tuščiažodžiavimas. Juk erdvių atskyrimas skatina ir socialinę atskirtį. Be to, forumo dalyviai pastebėjo, kad universitetas neturi erdvės planavimo koncepcijos. Pastatai statyti nesistengiant kurti humaniško pastatų santykio su aplinka. Viena to priežasčių, ko gero, yra modernistiniam mąstymui būdingas aiškus monofunkcinis miesto rajonų išskirstymas (betoninių daugiabučių, biurų, universiteto, pramonės rajonai).
Viena siūlytų idėjų – naujų pastatų, kurie taptų tarpine grandimi tarp atskirtų universitetinių miestelių, atsiradimas. Dalis jų galėtų pasitarnauti suartinant universitetą ir miestą. Pastatai funkciškai turėtų būti naudingi ne tik akademinei visuomenei. Juose gali būti įrengtos patalpos paskaitoms, diskusijoms ar kitiems renginiams, kuriomis naudotųsi ir miestiečiai. Forumo ekspertai rekomendavo atsisakyti ankstesnio plano iškeldinti universitetą į priemiestį.
Gaivins miesto centrą
Apskrities centras Pernu miestas įsikūręs pietinėje Estijos dalyje, prie Pernu upės žiočių, kur ji įteka į Rygos įlanką Baltijos jūroje. Nuo 1996 metų miestas vadinamas šalies vasaros sostine. Beje, Pernu bendradarbiauja su dviem Lietuvos miestais – Palanga ir Šiauliais.
Forumo metu konstatuota, kad miesto įvaizdis nėra geras, o centras išsisklaidęs. Valstybinės įstaigos, savivaldybės, galerijos ir litografijos centras pasitraukė iš miesto širdies, čia suintensyvėjo automobilių eismas. Greitos miesto plėtros metu iškilo daug naujų pastatų, bet kai kurie net nėra naudojami. Miesto pakraščiuose pristačius didelių prekybos centrų ištuštėjo senamiestis. Tad buvo diskutuojama, kaip nuosekliai plėtoti Pernu miesto centrą.
Nuoseklus miesto planavimas suponuoja naudotojo aktyvumą, taktiką ir intervenciją. Miesto erdvėms svarbūs ne tik pastatai, bet ir ryšiai tarp jų, poveikis vienas kitam. Santykiai, požiūriai, tapatybės – detalės, kurias sunku aprašyti žodžiais, ir yra tai, kas kuria miestą. Tad svarbu ne daugiau statyti, bet plėtoti esamą infrastruktūrą ir pastatus, bandyti juos atgaivinti ir panaudoti. Pasiūlyta funkcionaliai ir erdviškai apjungti senąjį ir naująjį miesto centrus bei upę, upės krantinėje įrengti taką, parkus, naujai panaudoti egzistuojančius objektus. Taip pat rekomenduojama įkurti parką, kuriame būtų integruota gatvė, vyktų prekyba, parodos po atviru dangumi.
Priemiestis, bet ne satelitas
Habnemės miestelis, įsikūręs Baltijos jūros pakrantėje, pusiasalyje, yra tipiškas išsisklaidęs didmiesčio priemiestis. Miestelis sulipęs iš trijų gyvenviečių, kuriose gyvena 16 tūkst. gyventojų. Daugelis jų įsikūrė per pastarąjį dešimtmetį prasidėjus statybų vajui. Miestelis galėtų būti apibūdinamas kaip antiurbanistinis: pasiekiamas tik nuosavu transportu, jo išblaškyti individualieji ir daugiabučiai namai atskirti žaliosiomis erdvėmis. Nors pagrindinė infrastruktūra (mokykla, paštas, parduotuvės, klinika) įrengta, didžioji dalis gyventojų važiuoja dirbti į Taliną.
Forumas vyko panašioje į minėtą gyvenvietėje – Vimsyje. Dalyviai svarstė, kokios plėtros strategijos tokiems miesteliams kaip Habnemė ir Vimsis galėtų būti taikomos ateityje.
Pirmiausia buvo ieškota miestelių identiteto. Nenuostabu, kad pasiūlyta išnaudoti jų lokaciją – pusiasalį, pabrėžti santykį su jūra: gerinti susisiekimą vandeniu, atverti vaizdus į jūrą ir Taliną, įkurti apžvalgos ir sustojimų vietas. O nuo pakrantės nutolusią erdvę siūlyta palikti žalią – apaugusią miškais. Nors buvo ieškoma sprendimų, kaip gerinti susisiekimą su sostine, pabrėžta, kad nebūtina visų gyvenviečių organizuoti apie vieną centrą.
Tikima, kad tokie miesteliai kaip Habnemė ateityje gali tapti įvairialypiais traukos centrais. Jei tik bus stengiamasi kurti viešąsias erdves, turtinti aptarnavimo paslaugų spektrą, miestelio centrinės dalies nuosavybę iš privačių rankų perimti į valstybines.
