Rasa puikiai pritapo temperamentingoje Brazilijoje ir dabar kartu su brazilais išgyvena pasaulio futbolo čempionato kaitrą. Kokie tie brazilai, turime puikią progą sužinoti daugiau apie šią tautą ir jų šalį iš lietuvaitės lūpų.

Neseniai Lietuvoje pasirodė jos knyga „Kaip išgyventi amžių sandūroje“. Į ją autorė sudėjo gyvenimo potyrius gimtojoje Jonavoje, Airijoje ir Brazilijoje. Knyga įkvepia nepasiduoti, kurti gyvenimą patiems ir džiaugtis tuo, ką turime. Tokių pozityvių lietuvių retoka mūsų padangėje.

- Rasa, ar jau spėjote pakeliauti po šalį?

- Pirmais metais tėvuko gimtadienio proga visa gimine važiavome į karštųjų versmių kurortą Caldas Novas. Brazilai juo labai didžiuojasi. Lauke 45 laipsniai karščio, o iš po žemių veržiasi verdantis vanduo. Toje zonoje pristatyta daugiaaukščių viešbučių su baseinais, įrengta pirčių, baseinuose jau atvėsintas iki 60 laipsnių vanduo. Man iš pradžių buvo labai baisu, bet vakare tai nuostabu – tie baseinai lauke, aš einu į vaikišką baseinėlį – 45 laipsnių ir snaudžiu po žvaigždėmis... Tame miestelyje išvydau savo svajonių sodą, kokį įsirengsiu mūsų miške. Tik vandenį tai turbūt reiks arbatinuke užvirti!

- O kas formavo tokį energingą brazilų charakterį?

- Ypatingą brazilų charakterį suformavo jų spalvinga istorija. Iki kolonizatorių portugalų atvykimo į šalį čia buvo tokia taika ir ramybė, tiesiog rojus. Įsivaizduokit, visada šilta, rūbų nereikia, na gal tik pasipuošti į kokias apeigas ir prisidengti nuo vabzdžių, nes jie lenda į visas įmanomas skyles ir deda ten kiaušinius.

Maistas auga ant medžių ir krūmų ištisus metus. Dirbti reikia tik tiek, kiek prašosi jūsų lūšnelė, jei vėjas nuplėšė šiaudus nuo stogo ar liūtis nuplovė namo sieną. Ir viskas. Daugiau – šok ir dainuok! Bet ne, žiūrėk, iš vandenyno išnyra galvažudžiai kolonizatoriai ir prašosi darbo jėgos! Žemių! Bananų! O čiabuviai dirbti nenori! Kam jiems dirbti, jie po palme sau guli ir salsą švilpauja... O žemės nepaprastai derlingos! Kava! Cukranendrės! Raudonmedis! Nuo to medžio kilo ir Brazilijos pavadinimas – jo mediena raudona kaip rusenanti žarija (vietine tarme BRAZ). Ką gi darys portugalai?
Rasa de Silva Brazilijoje

Bandė jėga pavergti indėnus – niekaip! Tie tik išsilaksto po miškus ir slapta grobikus vagia, skalpus jiems lupa. Tada europiečiai ėmėsi gudrybių – parodė čiabuviams veidrodžius ir tuomet vietiniai žmonės išsigando, tie baltieji yra arba velniai, arba dievai! O vienas bjaurus tipas atplaukė Goias upe ir pamatė kaimiečius, pasipuošusius aukso papuošalais. Klausia, kur aukso radimvietės? Jie nesako. Tada gudrusis portugalas padega lėkštelėje spirito ir paleidžia plaukti upe tuo pat metu grasindamas neišmanėliams, kad jis tuoj tuoj padegs visą upę, jei tik jie nepasakys, kur aukso vietos! Čia jau nejuokinga...

Taip vietiniai įsileido užgrobėjus į šalį, palaikė juos pusdieviais, bet dirbti jiems vis tiek nedirbo! Ir iki šiol nėra indėnų kraujyje darbo genų ir viskas! Jie ir degtinei imuniteto neturi, prasigeria labai greitai, jei tik pradeda... Tad kolonizatoriai ieškojo darbininkų Afrikoje, o jie be galo ištvermingi, atkaklūs, kantrūs ir, jei giminėje yra palikuonių iš tų laikų, ūkis bus sutvarkytas. Tik jiems reikia pasakyti ką daryti, nes iki šiol jie ne tik labai paklusnūs ir nuolankūs, bet ir labai dainingi, judrūs, linksmi. Portugalijos karalius labai džiaugėsi pirmosiomis cukraus gamyklėlėmis, kavos plantacijomis.

Paskui įkurdino Brazilijoje savo sūnų imperatorių Pedro I. Šis ėmė ir sumaištavo prieš tėtę – atskyrė Braziliją nuo Portugalijos. Paskutinė princesė Isabelle (maždaug prieš 200 metų) paskelbė visus vergus laisvais. Daug jų grįžo į gimtąją Afriką. O tada į Braziliją ėmė plaukti italai, japonai, vokiečiai ir, savaime suprantama, lietuviai, nes tuo metu čia galiojo labai palankus naujakuriams laisvosios žemės įstatymas – kiek apjosi, tiek ir turėsi. 

Brazilijoje, kaip ir visame pasaulyje, vyko revoliucijos, išsivadavimo judėjimai, buvo netgi karinė diktatūra iki pat 1985 m., mat, brazilai tikėjosi kažkaip išgyventi pasaulyje, kur tuo metu dvi galingiausios valstybės – JAV ir SSSR – ginklavosi ir puošėsi viena prieš kitą branduoliniais ginklais. 

- O kaip brazilai priima buitį, rutiną? 

- Nėra nieko stabilesnio už laikinumą. Brazilai sako: „Amanha (rytoj)!“ Rytoj jie suvirins atplyšusią mašinos skardą, o šiandien priklijuos lipnią juostą, kad nesikalatotų ir nesivilktų žeme. Amanha! Išmokės tau algą, o šiandien pridės tau ir tavo vaikams pilną krepšį mangų ir apelsinų. Amanha! Mes grįšime pažiūrėti šitų lempučių ant eglutės, o dabar tik skubiai važiuokime pro šalį iš šitos prisigrūdusios miesto aikštės, nes labai karšta! Depois (vėliau, paskui)! Aš sutvirtinsiu šitą judančią kriauklę, o dabar pririšau virvę, apvyniosiu, kad nenugriūtų, o tu nesiremk taip stipriai, kai plauni indus, manai, aš tau čia vaikščiosiu ir raišiosiu tą virvę kas penkias minutes? Tačiau vakarėliai ir SEKSAS – AGORA (dabar)!!! Jeigu jie gyventų vieni, gyventų apsiraišioję virvutėmis ir lipniomis juostelėmis. Tačiau, ačiū Dievui, jie turi moteris, kurios jau pasirūpins, kad visos virvelės būtų savo vietose, o visa kita stovėtų ar judėtų taip, kaip ir priklauso!

- Ar brazilai – verslūs žmonės?

- Brazilų supratimas apie darbą ir verslą yra labai jaunatviškas. Statybose turi būti labai atsargus. Gelžbetoniniai blokeliai po lietaus subyra po kojomis. Keraminės plytos stovėdamos sutyžta po pirmos liūties. Kai tu sakai savo vyrams: „Po perkūnais, važiuokit pakeist šito broko arba atsiimkit pinigus!“, jie tau ramiai paaiškina: „Nesijaudinkit, ponia, rytoj nebelis, plytos vėl bus kaip naujos...“ Ką ir sakyti? Skalbimo milteliai neskalbia, nes juose kreidos yra daugiau nei skalbiklio. Užtai moterys išlaikė močiutės muilo receptą. Čia nejuokauju, mano visos svainės namie gaminasi ūkišką muilą, juo balina rūbus, plauna indus ir skalbia balčiausias užuolaidas! 3 l aliejaus, 2 l alkoholio, 0,5 kg sodos – ir naminis muilas paruoštas.

Spalvoto plastiko ir baldų pramonė išgyvena tikrą klestėjimą, nes tie daikčiukai vienadieniai, apsisukus vėl jų reikia, tai ir perki naujus. Aš turiu talentą viską laužyti, nes esu didelė ir energinga. Štai, išmaudžiau kūdikį tetukės dovanotame naujame plastikiniame raudoname kibire, o jis ėmė ir sulūžo... Pirmą naktį apsiverčiau lovoje (ne dūkdama, ne šokinėdama ar besimylėdama, o miegodama!) ir įlūžo dugnas... Aš sveriu vos 80 kg... Geriausia yra taupyti ir saugoti sviesto, majonezo ir saldainių dėžutes. Kai sulūžta jų dangteliai, suklijuoji lipnia juosta ir dar dvi dienas turi gražią dėžutę... Tai ir dovanoja šeimininkės viena kitai tuščias ledinukų dėžutes...

Brazilai viską moka gaminti patys. Ir šulinį iškasti, ir namą pasistatyti, ir apsikirpti arba žmonai depiliaciją atlikti. Ir apendicitą išoperuoti gali. Tik dantų patys nesitaiso, nes neturi tų veidrodėlių, kur į burną įsikiša, nes jie pasiutiškai brangūs. O pagaminti ir parduoti čia įmanoma viską! Nuo šluotos ir šokoladinių saldainių iki suvirinimo aparatų. Tiesa, suvirinimo aparatų mes prisipirkome dar Airijoje, tad turime didžiulę paklausą! Neapsisprendžiame, ar jais gaminti krosnis kepykloms, betono maišykles statyboms, ar mašinas taisyti... Tik neturime laiko, nes dar kepame bandeles, verdame uogienes bei gaminame šokoladinius saldainius.

Savo vyro klausiu, kaip tu ketini parduoti tuos saldainius, kioskelis gi pilnas kitų saldainių. O jis stebisi: taigi aš juos padariau! Na ir kas, klausiu? Kaip žmonės sužinos, kad tu esi tas ypatingas saldainių žinovas? Kuo jie ypatingi, tie tavo saldainiai? Tada žmogus akimirkai susimąsto... Ogi merginos padės! Jis nurengs miestelio merginas (kaip daro visuose Brazilijos TV šou) ir joms išdalins pirmus saldainius, o jos vaišins praeivius gatvėse! Ir aš neabejoju, kad jam tai pavyks... Ir ką gi, mes juos lipdome, tuos saldainius, teptukais karštu šokoladu tepame formeles, aš verdu saldžią moliūgų, bananų, mangų košę, kruopščiai vynioju saldainius į auksinį popierėlį... Po pirmos parduotos (1 doleris už saldainį) partijos mano žmogus grįžta švytintis! Nereikėjo nei merginų! Va, sako vyras, viename bare su šeimininku paragavome, o trečiame išvis nepamenu, kuo užsigėrėme... Klausiu, kur pinigai? Kokie pinigai, nustemba žmogus, už saldainius!, rėkauju. Amanha! Atsako mano verslininkas ir pašiurpsta nuo tokio mano netakto... Juk saldainiai bare žmonėms taip patiko!

- Kokia eismo kultūra Brazilijoje?

- Mašinos daugiausia senos, dūmija kaip kokie Stalino laikų traktoriai. Jei važiuoji į didesnį miestą, jau už keliolikos kilometrų jį atpažįsti – horizontas rusvame išmetamųjų dujų rūke. Gryno oro gali pakvėpuoti fazendoje, o čia civilizacija... ir pašėlęs eismas. Ką tik palikus švariąją, ramiąją Airiją, ištinka šokas nuo vairavimo stiliaus. Airiai tavęs laukia sankryžoje, kol apsispręsi, kur sukti, nesvarbu, kokį posūkį rodei, o brazilai iš visų pusių susigrūda sankryžoje ir pyyyypia!

- Kaip brazilai susidoroja su pasauline krize?

- Jie jos nejaučia. Brazilija šiuo metu išgyvena labai stiprų ekonominį pakilimą, kaip Lietuva maždaug prieš 25 metus, kai klestėjo kioskelių ir pigaus plastiko era! Benzinas brangus, alkoholis pigus, buitinė technika neįperkama. Viskas, kas juda, sukasi, burzgia – pašėlusiai brangu! Ir apskritai, jei daiktas pateko į parduotuvę, už jį mokėsi kokius 10 kartų brangiau nei tiesiai iš gamyklos. Valstybė turtinga, o žmonės nelabai... Bet tai yra gudru, nes kiek tam žmogui reikia: šilta, šviesu ir gana, visi laimingi. 


- Labai gražiai ir jaunai atrodai, kur tavo jaunatviškumo paslaptis? Gal daug braziliškų vaisių valgai?
 

- Tiesiog kasmet gimdau po vaikelį! Pati, natūraliai, vaikelius maitinu savo pienu. Žinoma, ir vaisius labai mėgstu! Jei jūs kada atvažiuosite pas mane į svečius, eisime į fazendą prisirinkti mangų! Kokie jie skanūs ir sultingi! Vieną rūšį taip brazilai ir vadina – mergaitė! O prie mano namų durų pamatysite iš sėklų išdygusių ir per porą metų suaugusių papajų medžių! Jų vaisiai labai saldūs. Brazilijoje jie vadinami mamao (krūtis), nes tikrai labai panašūs į pieno pritvinkusią moters krūtį!

- Kas labiausiai įsiminė gyvenant Brazilijoje?

- Praėjusį savaitgalį krikštijome mūsų mažąją Elzytę. Šitame miestelyje krikštynos būna kiekvieno mėnesio antrą sekmadienį, per pačias mišias, sumos metu. Labai iškilmingai, žmonių pilna bažnytėlė. Prieš savaitę būsimi krikšto tėveliai ir vaikučio gimdytojai išklauso kursus, kur aiškinama krikšto prasmė. Man buvo įdomus tiesioginis žodžio „religija“ vertimas iš portugalų kalbos (Re/Ligao – vėl įjungti). Kūdikėliai gimdami iš angelų virsta žmonėmis, todėl, kad jie vėl įgytų šventumo, juos vėl reikia prijungti. 

Man, lietuvei, buvo labai įdomu ir neįprasta, kad tą pačią dieną vyksta ir toks ypatingas Motinos Marijos pašventinimas, atliekamas Mergelės Aparicidos koplytėlėje (beje, Brazilijoje Mergelė Marija yra juodaodė ir jos statulėlė laikoma paslėpta po mėlyna auksu siuvinėta skraiste su Brazilijos vėliava). Norėdami gauti šitą palaiminimą, žmonės pirmiausiai pasirenka savo globėją, vadinamą madrinha arba padrinho (mamytė arba tėvelis). Jie būna to pašventinimo liudininkai. Ceremonijos metu visi atsisuka į Mergelės Marijos statulėlę, kunigėlis sukalba maldą. Jautresnės moterys ir vaikai pravirksta. Nuo tos dienos jūs esate kaip šeima. Kiekvienąkart susitikęs savo madrinha paprašai: „Palaimink, mamyte“. Tada tavo naujieji tėvai sukalba trumpą maldelę ir tave sustiprina. Brazilai labai vertina ir saugo šitą ryšį. Bent kartą per savaitę jie aplanko savo krikštatėvius ir pašventinimo tėvelius.

- Koks jūsų braziliškas savaitgalis?

- Šiandien važiuojame pas mūsų šeimos madrinha. Ten, kaip beveik ir kiekvieną savaitgalį, jos namai bus pilni žmonių. Kas iš bažnytėlės grįždami užsuks, kas atveš anūkus parodyti, kas šiaip sau jos sode pabūti, su saviškiais pabendrauti. Be to, šiandien eisime į laukus kirsti kukurūzų ir gaminsim braziliškus balandėlius iš kukurūzų tarkės, o virsime juos kukurūzų lapuose. 


- Lietuvoje šiuo metu kilęs ažiotažas dėl gimdymo namuose, o kaip Brazilijoje medicina į tai žvelgia?

- Medicina užvaldžiusi moterų protus ir širdis. Jei tik šeima išgali susimokėti, renkasi planinę operaciją – cezario pjūvį. Man pačiai besilaukiant mažiuko Brazilijoje per pirmąją medikų apžiūrą buvau be užuolankų paklausta, ar mes pajėgūs susimokėti už pjūvį. Kai atsakiau, kad aš esu sveika ir gimdysiu natūraliai, mums buvo įteiktas lankstinukas su aprašu, kokios yra kainos ir operacijos pranašumai. Pagrindinis iš jų, kad moteris nejaučia skausmo. O susilaukusios poros mažiukų šeimos skubiai sterilizuojasi, moterys renkasi kiaušidžių arba net gimdos šalinimą, o vyrams perrišami sėklidžių takai. Ir jūs matytumėte, kaip jie didžiuodamiesi pasakoja apie tas operacijas...

Vasaros „Kelionės ir pramogos“ numeryje skaitykite:


Mokantis augalų kalbą. Pokalbis su augalų žinovu Sigučiu Obelevičium
Unikalios vietos. Netikėta Birštono vasara.
Savaitgalio idėja. Klaipėda – vartai ne tik į jūrą.
Šventė. Kernavė: arba kaip užvirti vandenį odiniam maiše. Editos Jakštienės nuotraukos
Miestas. Aberdyno burtai.
Egzotika. Princo salos.
Pas kaimynus.Vasaros atostogos Muhu ir Saremos salose.
Specialistas pataria. Jei vilioja kalnai.
Savęs link. Apie Gruziją atvirai.
Įspūdžiai. Kitoks Tbilisis.
Kalnai. 8 kilometrų iššūkis
Interviu su Juru Jorudu apie kopimą į Šiša Pangmą.
Dienoraštis. Dviračiu paskui svajonę.
Naujos knygos. Vasaros šventės