Baidarėmis per Salacą: kaip sužlugdyti tobulą kelionės planą?

Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Smagiausias mano kelionės nuotykis“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Tai žadėjo būti ramus pasiplaukiojimas lapkričio ūkais pasidabinusia Salacos upe, vingiuojančia šiaurės Latvijoje. Nubrėžtas maršrutas, paskirstyti ekipažai, sužymėtos nakvynės vietos. Kaip plane ir buvo numatyta, atėjus lauktajam ketvirtadieniui, 14 sveiku protu sunkiai suvokiamos keliautojų kompanijos „Kertam kampą“ globotinių susirangė kas mikroautobuse, kas lengvajame automobilyje, prisikabino 7 baidares ir sutemus nakčiai pajudėjo Latvijos kryptimi. Noras įmerkti vandenin irklus buvo toks didelis, kad dar latviškiems gaidžiams neišgiedojus visų ryto melodijų, jau buvome miestelyje, nuo kurio ir turėjo prasidėti atrakcijos. Prasidėjo jos poros valandų miegu čia pat ant pievos susiręstose palapinėse – nepailsėjusių raumenų juk darbu neapkrausim net neprašvitus!

Epizodinį miegą paįvairinęs lietus, romantiškai barbenantis į palapinės stogą, netrukus pranešė, kad jau laikas keltis, vyniotis į neperšlampamus kostiumus, slinkti kitapus kelio besidriekiančios upės link, ieškant tinkamiausios vietos nuleisti raudonuosius laivus. Žinoma, ėjom ir nuėjom tiesia linija, nors ankstyvas gretimo autoserviso darbuotojas draugiškai bandė patarti pavažiuoti tolėliau, kur nebus per visą upės plotį išsidriekusios kliūties – bebrų pagraužto ir nuversto nemenko medžio. Bet juk mes lengvų kelių neieškom, o ir tas medis ne toks jau didelis – pralįsim (arba praslysim) pro jo apačią.

Kol vieni rinkosi baidares, kiti virė pusryčius, treti n kartų persirenginėjo, niekaip neišsirinkdami tinkamiausio varianto, abiejų transporto priemonių vairuotojai leidosi į, rodos, pačią paprasčiausią misiją – pervaryti mašinas su nakvynės daiktais į dienos finišo vietą. Iš pradžių niekas neskaičiavo, kiek laiko minėtų kelionės draugų nesimato horizonte, bet kai visi paruošiamieji darbai buvo baigti, o nė viena mašina taip ir negrįžo, kilo įtarimas.

Dar didesnis įtarimas kilo, kai pamatėm grįžtant jas abi! Ir suglumusio vado Daliaus žvilgsnio buvo aišku, kad tobulai sustyguotas planas tuoj persiformatuos. Ir kas dėl to kaltas? Ogi kažkas, kas atsakingas už kelius ir tiltus – numatytoje vietoje iš buvusio tilto likusios tik nuolaužos! Tad norint pasiekti reikiamą stovyklavietę, jau aiškiausiai matomą kitame upės krante, tektų sukti 50 km ratą aplink, per kitą tiltą.

Nuspręsta laiko neeikvoti – vadas su savo pavaduotoju, kad ir kaip svajojo pagaliau praplaukti nors viena latviška upe, paaukojo savo norus kompanijos labui. Naujas planas skambėjo šitaip: plaukia jau tik 6 baidarės, o du vairuotojai su mašinomis ir daiktais ieško naujos vietos stovyklai paupyje, iškelia vėliavą, gamina vakarienę ir laukia mūsų atplaukiančių (su viltimi kitą dieną prisijungti prie karavano).

Atsisveikinam, išplaukiam ir visą saulės taip ir neatsiuntusią dieną grožimės rudeniškomis Salacos pakrantėmis, aikčiojame praplaukdami įspūdingus skardžius, mėgaujamės idealia tyla, kurios nedrumsčia nė menkiausias vėjelis... Liepta nepralenkti pirmosios ir neatsilikti nuo paskutiniosios baidarės. Kurį laiką ir stengėmės laikytis visi krūvoje, bet keletas smagių slenksčiukų bei klastingų povandeninių akmenų, ant kurių teko pasėdėti ne vieną minutę, išblaškė visą bendrumo jausmą.

Tad ir pasivijusi palaimingai vidury upės plūduriuojančią kompaniją, mūsų su Rasa baidarė nebestojo eilinei pertraukėlei – pagavusios įkvėpimą užgulėm irklus ir nuvinguriavom pasroviui. Juk ar įmanoma upėje pasiklysti? Tuo labiau, kad jau visai netrukus tikėjomės ant kranto pamatyti mums iš stovyklavietės mojuojančius Dalių ir Remigijų.

Bet yris po yrio – jokių permainų, jokio judesio ant kranto, jokių žmonių visoje upėje. Ir taip pilka diena ėmė vis labiau niauktis, visu balsu traukiamos mūsų dainų atsargos (su tikslu išgirsti tolumoje atitarančius balsus) išseko, pakrantėse nebuvo matyti jokių stovyklavietės užuominų. Bet dar šventai tikėjom, kad jau už kito posūkio (o paskui už dar kito ar bent jau trečio) išvysim laužo liepsną ir baklažano spalvos vėliavą.

Viltys dužo pasigirdus telefono skambučiui. Po sekundės jau žinojom, kad nebus nei laužo, nei vėliavos, nei stovyklavietės. Nebus ir mikroautobuso su mūsų daiktais – netrukus po mūsų išplaukimo jis išleido paskutinį kvapą, atidavęs mašinų dievui greičių dėžę su visomis pavaromis. Bet vis tiek ne iš karto supratau, ką man į ausį šaukia pavargęs balsas: „Pralenkėt visus ir dingot... plaukit atgal, raskit kitus... mes už 50 km... lipkit į krantą ir eikit į kelią... susirasim jus...“

Vėl įsivyravus tylai ir upę jau užklojus lapkričio vakaro tamsai, su Rasa kurį laiką dar netikėjom tuo, ką išgirdom. Plaukti atgal per slenksčius? Lipti į krantą vidury niekur? Eiti į kokį kelią? Kas ir kada mus ras? Pamažu beplūduriuodamos ir svarstydamos visus įmanomus variantus, kažkur aukštai pamatėm mirgančią švieselę – sodyba! Metus visus principus teko ropštis į krantą, užtempti baidarę ir belstis į latvių duris.

Vos tik užropojom į statų šlaitą ir nedrąsiai ėmėm cimpinti išpuoselėta pievele link jaukiai šviečiančios prabangios trobos, mūsų pasitikti atlapnojo didžiulis šuo! Nors ir vizgindamas uodegą, jis laikėsi vos per pusmetrį ir garsiai lojo, įspėdamas šeimininkus apie besiartinančius svetimkūnius.

Tik prasivėrus trobos durims ir į mus susmigus nepatikliems žvilgsniams, supratom, kaip apgailėtinai atrodom: guminiai batai, plačios žvejų kelnės, iš šiukšlių maišų padaryti neperšlampantys sijonai, gelbėjimosi liemenė ir ant peties tabaluojantis maišiukas su keliais varganais daikteliais...

Vėliau iš savęs kvatojom susiriesdamos, bet tuo metu buvo ne iki juokų – svarbiausia buvo išsiaiškinti, kur mes esam ir kur yra mūsų draugai. Latviai pasirodė besantys tikrai draugiški, bet kiekvienas mūsų atsakymas į jų klausimus jiems kėlė vis didesnes juoko bangas: „Iš kur jūs čia atsiradot?“ „Iš Lietuvos“, „Nuo kur pradėjot plaukti?“ „Nežinom...“ „Į kokią vietą turėjot nuplaukti?“ „Nežinom, mūsų draugai turėjo laukti ant kranto...“ „Kur jūsų draugai?“ „Nežinom, sakė, kad suras mus...“ „Tai kaip jūs juos sutiksit, jei nežinot, kur turit susitikti?“ „Nežinom, gal paskambinsim ir mus pasiims...“

Ir taip kokį pusvalandį vėl nuo pradžių ir vėl iš naujo, vis bandant žiūrėti į žemėlapį ir aiškintis, kur atsidūrėm. Žinoma, paprasčiausia būtų paskambinti Daliui ir paklausti jų koordinačių, bet asmeninis telefonas ne ryšio zonoje, o „Kertam kampą“ numerio neturim. Palaukit! Juk turim! Staiga čiupau Rasai už pečių, apsukau ją nugara į save ir vėl įnikau į telefoną. Latviams to jau buvo per daug – juokėsi balsu ir rodė vienas kitam, pamatę, kad renku numerį, užrašytą ant gelbėjimo liemenės!

Galiausiai iš svetingųjų šeimininkų išplėšėm šiokius tokius duomenis apie vietovę ir jų palydėtos iki vartų, tamsoje ėmėm kulniuoti 4 km nurodyto tilto link, kur, tikėtina, sutiksim ką nors pažįstamo. Iki to laiko jau buvom išsiaiškinusios, kad palikę sulūžusį automobilį kažkokios vietinės bobutės kieme, du narsuoliai sugrūdo 14-os žmonių daiktus į standartinę „Audi“ ir važiuoja ieškoti mūsų (apie likusius 10 plaukikų istorija kol kas tyli – jie blaškosi kažkur miške).

Laimingo atsitiktinumo dėka netrukus ir sutikom priešais slenkančią ir per siūles braškančią krovininę „Audi“ – vietos joje mums jau neliko, nes šalia vos vairą pajudinančio Remigijaus sėdėjo iki stogo apkrautas Dalius su palikta vienintele laisva ranka žinutėms rašyti. Jie nuvažiavo, o mes apsisukom – ir vėl tie patys 4 km atgal link sodybos su palikta baidare. Po to dar kokie 3 km, kol tolumoje pamatėm blyksinčius prožektorius.

Apsidžiaugusios įsisvajojom, kaip visa susitikusi kompanija jau krausto mašiną, stato palapines, kuria laužą ir verda košę... Mes artėjam, o šviesos pluoštas tarsi sustingęs – kaip jie verda tą košę nejudėdami? Po pusvalandžio žlugo dar viena viltis. Pasirodo, „Audi“ neatlaikė susidūrimo su miško keliuko purvynu ir jame įklimpo. Tad vyrai laukė mūsų, kad padėtume išstumti! Tą dieną jau niekas manęs nebegalėjo nustebinti – kojos pynėsi purvyne, akys skenavo juodą kraštovaizdį, bandydamos įžvelgti nakties poilsiui tinkamą vietą, kūnas drebėjo nuo nebevaldomo juoko...

Pagaliau įsikūrus grikių lauke ir sulaukus miškus išbraidžiusių ir save prisigąsdinusių kolegų, toliau viskas vyko pagal planą (pirmą kartą!): laužas, vakarienė, žaidimai, miegas. Taip iki kito ryto, kai visi ėmė sukti galvas, kaip reikės rasti kažin kur paliktas baidares. O susitaikę su palaidota svajone paplaukioti, Dalius su Remigijum tarsi senoviniame tetrio žaidime dėliojo, spaudė, štampavo, matavo, taikė vienus daiktus prie kitų, kad mašinoje neliktų nė menkiausios neužpildytos ertmės...

Sutarę, kad šįkart jau mes ieškosim vietos stovyklavietei, visi išsiskirstė kas sau: vieni prieš srovę ieškoti baidarių slaptavietės, mes su Rasa – į dienos šviesoje dar prabangiau atrodančią vakarykštę sodybą, vairuotojai – tikrinti servisų ir visomis įmanomomis kalbomis įtikinti juos priimti nelaimėlį mikroautobusą.

Antra diena praplaukė nepaprastai greitai. Skubėti niekam nesinorėjo (nes jau buvo aišku, kad iš pradžių visai realiai atrodžiusio tikslo – jūros – vis tiek nepasieksim), tad stovinėdami pavalgyti, lietuviška dešra šerdami latviškus šunis ir skaičiuodami tiltus, kartu su atsėlinančia tamsa atsidūrėm prie Staicelės miestelio užtvankos. Ten šalia bažnyčios ir įkūrėm stovyklavietę, sulaukėm per dieną pasiilgtų draugų, grožėjomės narsiausių komandos narių šuoliais nuo minėtos užtvankos (į baidarę pagaliau bent šiai atrakcijai įsėdo ir Dalius su Remigijum!)... ir sužinojom, kad neaišku, kaip reikės grįžti į Lietuvą, nes sulūžėlio niekas neapsiima sutvarkyti.

Rytą atsibudus baloje stovinčioje palapinėje, jau buvo vienodai, ar dar gulėti, ar toliau plaukti – vis tiek visur aplink vanduo. Visgi pasirinktas sausiausias variantas – iš Tėvynės atvyksiančio gelbėtojo laukti vieninteliame miestelio bare. Jei padavėja iš pradžių džiaugėsi užplūdusiais klientais, tai po keleto valandų triukšmo jau pasirodydavo akiratyje tik kam nors triskart iš eilės nuspaudus skambutį.

Skaičiavom minutes ir mes, svarstydami, kada pasirodys pagalba. Sutemo sekmadienio vakaras, iki Vilniaus – dar virš 400 km, o mes stovim latviškame lietuje ir išplėtę akis dairomės... Vilniečiai tąkart namus pasiekė gerokai po vidurnakčio, atgaivintas mikroautobusas grįžo dar po kelių dienų, apie tolesnį sunkiasvore tapusios „Audi“ likimą niekas nieko nežino.

Tai žadėjo būti ramus pasiplaukiojimas Salacos upe, o virto net nesvajotu ir vis naujomis formomis kas valandą išsiskleidžiančiu nuotykiu. Su „Kertam kampą“ kitaip niekad ir nebūna. Nes mes tikim, kad kuo blogiau – tuo geriau!

Emilija Karoblytė