Alytiškis alpinistas antrą kartą atsisveikino su kalnais po to, kai juose antrąsyk gimė

Ge­riau už kal­nus ga­li bū­ti tik kal­nai, ku­riuo­se dar ne­si bu­vęs, – dai­na­vo Vla­di­mi­ras Vy­soc­kis. Ne­ži­nia, ar ru­sų bar­dui yra te­kę juos įveik­ti, bet aly­tiš­kiui Al­gi­man­tui Mic­ke­vi­čiui – ne kar­tą, taip pat ir aukš­tu­mi­nes, dau­giau nei 6 ki­lo­met­rų, vir­šu­kal­nes, rei­ka­lau­jan­čias ypa­tin­gos iš­tver­mės ir tech­ni­nio pa­si­ren­gi­mo.

„Dau­gu­mai toks ko­pi­mas sun­kiai pa­ke­lia­ma ka­tor­ga. Kal­nų pa­ži­ni­mo džiaugs­mas ap­lan­ko tik tuos, ku­riems al­pi­niz­mas yra ho­bis“, – sa­ko pa­šne­ko­vas, dar aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je pa­sklei­dęs al­pi­niz­mo vi­ru­są bei at­vė­ręs kal­nų pa­sau­lio du­ris ne vie­nam aly­tiš­kiui, ku­rie už tai jam iki šiol dė­kin­gi.

Lituanicą štur­ma­vo tris kar­tus

Šie me­tai – ju­bi­lie­ji­niai, skai­čiuo­jant nuo 1964-ųjų, kai lie­tu­vių al­pi­nis­tai Pa­my­ro kal­nuo­se (Ta­dži­ki­ja) įko­pė į tris nie­kie­no dar ne­įveik­tas vir­šu­kal­nes. Joms su­tei­kė Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio (6030 met­rų), Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio (6140 met­rų ir Lie­tu­vos (6130 met­rų) var­dus.

Pa­mi­nė­da­mi eks­pe­di­ci­jos 50-me­tį, šie­met rug­pjū­tį be­veik še­šios de­šim­tys al­pi­nis­tų iš­vy­ko į Pa­my­rą. Di­džiau­sio­je per vi­są al­pi­niz­mo is­to­ri­ją eks­pe­di­ci­jo­je į šiuos kal­nus da­ly­va­vo ir aly­tiš­kis A.Mic­ke­vi­čius.

„Pa­my­ras ne vel­tui va­di­na­mas pa­čiais lie­tu­viš­kiau­siais kal­nais – juo­se yra dau­giau kaip dvi­de­šimt vir­šu­kal­nių, ku­rioms su­teik­ti lie­tu­viš­ki var­dai. Ne vi­sos jos ofi­cia­liai įtei­sin­tos, ta­čiau al­pi­nis­tų že­mė­la­piuo­se pa­žy­mė­tos. Šią va­sa­rą su­reng­tos eks­pe­di­ci­jos tiks­las bu­vo ne tik įkop­ti į vir­šu­kal­nes, bet ir pa­lik­ti jo­se re­ga­li­jas su pa­va­di­ni­mu, ko­or­di­na­tė­mis, aukš­čio nuo­ro­da, pa­ga­min­tas spe­cia­liai kiek­vie­nai vir­šu­kal­nei“, – pa­sa­ko­ja A.Mic­ke­vi­čius.

Ve­te­ra­nų ko­man­da, ku­rio­je ko­pė ir aly­tiš­kis, sėk­min­gai įvei­kė M.K.Čiur­lio­nio vir­šū­nę, o Litu­anicą štur­ma­vo net tris kar­tus, bet ne­sėk­min­gai. Pri­trū­ko vi­sai ne­daug – su­truk­dė pa­bju­ręs oras.

Su Lie­tu­va (yra dvi viršukalnės tuo pačiu vardu) su­si­jęs ir pir­ma­sis lie­tu­vių al­pi­nis­tų ban­dy­mas įveik­ti aukš­tu­mi­nes (per 6 ki­lo­met­rų) vir­šu­kal­nes. Ka­dan­gi sa­va­ran­kiš­kai to pa­da­ry­ti 1964 me­tais ne­ga­lė­jo (TSRS bu­vo ke­lia­mi spe­cia­lūs rei­ka­la­vi­mai al­pi­nis­tų kva­li­fi­ka­ci­jai), tai ko­pė kar­tu su mask­vie­čiais ko­le­go­mis. Vis dėl­to lie­tu­viai Pa­my­re įsi­gud­ri­no su­reng­ti sa­va­ran­kiš­ką eks­pe­di­ci­ją ir vie­ną tuo me­tu dar be­var­džių vir­šū­nių pa­va­din­ti ne Ta­ry­bų, o tie­siog Lie­tu­vos var­du. Įtei­sin­ti pa­va­di­ni­mą anuo­met ne­bu­vo pa­pras­ta, tam rei­kė­jo ne tik tiks­lių kar­to­gra­finių duo­me­nų, bet ir TSRS Mi­nist­rų Ta­ry­bos įsa­ky­mo. Šian­dien al­pi­nis­tų že­mė­la­piuo­se lie­tu­viš­kos vir­šu­kal­nės pa­žen­klin­tos, bet iki ga­lo jas įtei­sin­ti ir bu­vo vie­nas svar­biau­sių eks­pe­di­ci­jos, ku­rio­je da­ly­va­vo ir A.Mic­ke­vi­čius, tiks­lų. Lie­tu­vos ke­liau­to­jų są­jun­gos pre­zi­den­to Al­gi­man­to Ju­ce­vi­čiaus va­do­vau­ja­mos ve­te­ra­nų, su­au­gu­sių­jų ir jau­ni­mo ko­man­dos pa­sie­kė vi­sas lie­tu­viš­kas Pa­my­ro vir­šu­kal­nes ir pa­li­ko ten nu­ma­ty­tus žen­klus, o pa­pė­dė­se mi­nė­jo 1964 me­tų eks­pe­di­ci­ją, iš­kė­lė tri­spal­vę.

Ant pa­sau­lio sto­go iš­ly­dė­jo aly­tiš­kiai ben­dra­žy­giai

A.Mic­ke­vi­čius – vie­nin­te­lis al­pi­nis­tas iš Dzū­ki­jos, šią va­sa­rą da­ly­va­vęs ju­bi­lie­ji­nė­je eks­pe­di­ci­jo­je į lie­tu­viš­ką­jį Pa­my­rą (šie kal­nai dar va­di­na­mi pa­sau­lio sto­gu). Ar mū­sų kraš­te ne­be­li­ko kal­nų mė­gė­jų? Pa­si­ro­do, jų yra, ta­čiau am­žius ir svei­ka­ta ne vi­siems lei­džia leis­tis į to­li­mes­nes eks­pe­di­ci­jas. Al­pi­niz­mo ir spor­ti­nio kal­nų tu­riz­mo vi­ru­są Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je ka­dai­se pa­sklei­dęs A.Mic­ke­vi­čius sa­vo pa­vyz­džiu pa­tvir­ti­na se­ną tie­są – vie­no žmo­gaus pa­stan­gos ga­li lem­ti la­bai daug, jei jis ti­ki tuo, ką da­ro.

„Į Aly­tų at­va­žia­vau 1970 me­tais, pra­dė­jau dirb­ti ma­ši­nų ga­myk­lo­je, ten įkū­rė­me spor­ti­nio tu­riz­mo sek­ci­ją, nes iki tol vi­sas „tu­riz­mas“ baig­da­vo­si są­skry­džiais. Ar­ba su ke­lia­la­piais vi­si ke­liau­da­vo, au­to­bu­sais, leng­vai ir pa­to­giai, kaip da­bar vi­so­je Eu­ro­po­je (mes juo­kais juos va­din­da­vo­me „če­mo­danš­či­kais“). Vė­liau Eks­pe­ri­men­ti­nia­me na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­te at­si­ra­do ir al­pi­niz­mo sek­ci­ja“, – A.Mic­ke­vi­čius pri­si­me­na tuos lai­kus, kai Aly­tus bu­vo ge­ro­kai ma­žes­nis, bet ja­me ne­sun­kiai at­si­ra­do apie pu­sė šim­to žmo­nių, no­rin­čių iš­mok­ti kop­ti į kal­nus, o at­kak­liau­sie­ji sa­vo tiks­lą ir pa­sie­kė.

Tre­ni­ruo­da­vo­si Dai­nų slė­ny­je, ant ak­me­ni­nių se­no­jo ge­le­žin­ke­lio til­to at­ra­mų, su spe­cia­lia įran­ga – lip­da­vo aukš­tyn sie­na su vir­vė­mis ir kab­liais. 1979 me­tais A.Mic­ke­vi­čius jau ve­dė de­šim­ties aly­tiš­kių gru­pę į Aks­ti­no vir­šū­nę (4250 met­rų) Tian Ša­ny­je. Dau­gu­mai pir­ma ir ne­pa­mirš­ta­ma ke­lio­nė į kal­nus buvo Pamyro Alajus. Ko­man­do­je la­bai pra­ver­tė gy­dy­to­jos Va­len­ti­nos Rėk­lai­tie­nės pro­fe­si­nės ži­nios, ko­pė Vla­das Sta­ne­vi­čius, Eu­ge­nijus Vichrovas, Kostas Perminas su žmona, Petras Ogilba, Benas Karosas, Ge­na­di­jus Ma­ke­je­vas, An­ta­nas Man­dei­ka.

„Gal tik Va­len­ti­na Rėk­lai­tie­nė po to dau­giau į kal­nus nė­jo, o vi­si ki­ti ta­po iš­ti­ki­mais ben­dra­žy­giais, su ku­riais lei­do­mės į ne vie­ną kal­nų eks­pe­di­ci­ją. Į lie­tu­viš­kas Pa­my­ro vir­šū­nes jie ma­ne taip pat iš­ly­dė­jo šią va­sa­rą“, – A.Mic­ke­vi­čius ne­sle­pia: tai bu­vo la­bai jau­di­nan­ti aki­mir­ka.

Kal­nai įsi­lei­džia ne vi­sus

Al­pi­niz­mu su­si­do­mė­jęs 1967 me­tais, A.Mic­ke­vi­čius sker­sai iš­il­gai iš­mai­šė bu­vu­sios Ta­ry­bų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je esan­čius kal­ny­nus – Kau­ka­zo, Al­ta­jaus, Tian Ša­nio, Pa­my­ro. Ge­ro fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, iš­tver­mės rei­ka­lau­jan­čioms ke­lio­nėms ruoš­da­vo­si in­ten­sy­viai spor­tuo­da­mas, to mo­kė ir jau­ni­mą.

„Al­pi­niz­mui bu­vo tai­ko­mi to­kie pa­tys rei­ka­la­vi­mai, kaip ir ki­to­se spor­to ša­ko­se, ski­ria­mi at­sky­riai. Ma­no jau­ni­mas daž­nai ne­įveik­da­vo fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, va­di­na­si, ne­tu­rė­jo to, ko kal­nams rei­kia. Ko bū­tent? Iš­tver­mės. Tu­ri at­si­kel­ti an­trą va­lan­dą nak­ties, šal­ty­je iš­si­vir­ti val­gy­ti, vi­są die­ną kop­ti, o va­ka­re grįž­ti į pa­la­pi­nę, jei rei­kia – dar drau­gą par­neš­ti, iš pas­ku­ti­nių jė­gų val­gy­ti pa­ga­min­ti nak­tį ir vėl vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo“, – sa­ko A.Mic­ke­vi­čius, pa­ste­bin­tis, kad al­pi­niz­mas ne kiek­vie­nam, nes ne­už­ten­ka no­rė­ti, – rei­kia ir ga­lė­ti. Tiems, ku­riems kal­nai tam­pa ho­biu, šis už­si­ė­mi­mas su­tei­kia ma­lo­nu­mo. Ki­tiems ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­įvei­kia­ma ka­tor­ga. Jau 4 ki­lo­met­rų aukš­ty­je pra­si­de­da kal­nų li­ga, to­dėl or­ga­niz­mui bū­ti­na ak­li­ma­ti­za­ci­ja, o 5–6 ki­lo­met­rų aukš­ty­je ja­me vyks­ta ne­grįž­ta­mos re­ak­ci­jos. Aly­tiš­kis pa­juo­kau­ja: eks­pe­di­ci­jo­je į Pa­my­ro lie­tu­viš­kas vir­šu­kal­nes al­pi­nis­tai ke­lias die­nas ke­lia­vo su gy­va trans­por­to prie­mo­ne – iš­tver­min­gais asi­liu­kais, ta­čiau aukš­čiau kaip 4 ki­lo­met­rai jie ne­li­pa, tai da­ro tik žmo­nės, daž­nai ri­zi­kuo­da­mi svei­ka­ta ir net gy­vy­be.

Asmeninis Algimanto Micke­vi­čiaus rekordas – 7 kilometrų 195 metrų aukštis, kopiant į Ismailo Samani viršukalnę Pamyro kal­nuose (iki 1962 me­tų ži­no­ma Jo­si­fo Sta­li­no, iki 1998 me­tų – Ko­mu­niz­mo var­du). Ją įvei­kė bū­da­mas 30-ies, da­bar aly­tiš­kiui – 64-eri. Jis įko­pė į M.K.Čiur­lio­nio vir­šu­kal­nę, ku­rios aukš­tis yra 5794 met­rai, ir sa­ko pa­siek­ta fi­zi­ne for­ma esan­tis pa­ten­kin­tas. Tie­sa, eks­pe­di­ci­jos me­tu per trisde­šimt die­nų nu­me­tė 13 ki­log­ra­mų svo­rio, o grį­žęs tu­rė­jo rei­ka­lų su me­di­kais, ku­rie ne iš­kart įver­ti­no, kad jų pa­gal­bos rei­kia ul­tra­vio­le­ti­niuo­se spin­du­liuo­se vei­dą nu­de­gu­siam ir or­ga­niz­mą nu­a­li­nu­siam al­pi­nis­tui, o ne tam tik­ro gy­ve­ni­mo bū­do ša­li­nin­kui... A.Mic­ke­vi­čių ši si­tu­a­ci­ja pra­links­mi­no – hu­mo­ro jaus­mui nuo­var­gis ne­pa­ken­kė.

Iš­tvė­rė dvy­li­ka ope­ra­ci­jų

1970 me­tais A.Mic­ke­vi­čius bu­vo pa­ža­dė­jęs sau dar kar­tą su­grįž­ti į Pa­my­ro kal­nus – šį pa­ža­dą iš­te­sė­jo 2014-ųjų va­sa­rą. Ta­čiau tik pats ga­li įver­tin­ti, ko ver­tas bu­vo toks pa­si­ry­ži­mas.

2009 me­tais aly­tiš­kis da­ly­va­vo tu­ria­do­je-al­pi­nia­do­je Ka­ra­ko­lo slė­ny­je Tian Ša­nio kal­ny­ne (Kir­gi­zi­ja). Šis ren­gi­nys bu­vo skir­tas Lie­tu­vos var­do 1000-me­čiui ir Tian Ša­ny­je esan­čios Ge­di­mi­no Aks­ti­no vir­šū­nės 50-me­čiui. Kaip tuo­met sa­kė pats A.Mic­ke­vi­čius – at­si­svei­ki­no su kal­nais. Bet nie­ka­da ne­sa­kyk „nie­ka­da“, ypač jei pa­sau­ly­je dar tiek vir­šu­kal­nių, ku­rio­se ne­bu­vai!

Pra­bė­gus vos me­tams nuo mi­nė­to at­si­svei­ki­ni­mo, aly­tiš­kis ­ko­pė į Elb­ru­so (5642 met­rai) vir­šu­kal­nę Kau­ka­zo kal­nuo­se, bet įvy­ko ne­lai­mė – jis ne­te­ko są­mo­nės, nu­kri­to ir pa­ty­rė la­bai sun­kią pil­vo trau­mą, bu­vo trū­ku­sios ke­pe­nys. Si­tu­a­ci­ją dar pa­blo­gi­no tai, kad al­pi­nis­tas lei­do­si nuo kal­no vie­nas. Jis ne­syk ve­dė į Elb­ru­są aly­tiš­kius, to­dėl šią vir­šu­kal­nę ge­rai pa­ži­no­jo, be to, tą die­ną su sa­vo drau­gais gel­bė­jo pran­cū­zus al­pi­nis­tus. Kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad kar­tu su jais ly­no ke­liu teks nu­leis­ti ir pa­tį gel­bė­to­ją, dėl ku­rio gy­vy­bės ko­vos me­di­kai? A.Mic­ke­vi­čius sku­biai ope­ruo­tas ra­jo­ni­nė­je vie­ti­nio slė­nio li­go­ni­nė­je, ku­rio­je ne­bu­vo ne tik elek­tros, tvar­slia­vos, bet ir krau­jo at­sar­gų. Al­pi­nis­tai jo ra­do gre­ti­ma­me ra­jo­ne ir at­ve­žė tak­si. Lie­tu­vio gy­vy­bę iš­gel­bė­jo kir­gi­zas ka­ro chi­rur­gas, ku­riam sun­kiai su­si­ža­lo­ję kal­nų mė­gė­jai ir pro­fe­sio­na­lai jo­kia nau­jie­na. Kai Al­gi­man­tas at­ga­vo są­mo­nę po ope­ra­ci­jos, gy­dy­to­jai pa­juo­ka­vo: „Prieš ta­ve ope­ra­vo­me du ja­po­nus, dar ko­kie pen­ki–še­ši ap­draus­ti už­sie­nie­čiai al­pi­nis­tai – ir ga­lė­si­me pa­si­sta­ty­ti nau­ją li­go­ni­nę!“

Trau­ki­niu par­ga­ben­tas į Mins­ką, o iš ten re­a­ni­mo­bi­liu, ku­rį at­siun­tė drau­di­mo įmo­nė, pri­sta­ty­tas tie­siai į Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nę, A.Mic­ke­vi­čius pa­ty­rė dar dvy­li­ka ope­ra­ci­jų, ir tur­būt nie­kas, iš­sky­rus jį pa­tį, ne­be­si­ti­kė­jo, kad ka­da nors dar pa­ma­tys kal­nus, juo­lab į juos kops. Vis dėl­to ste­buk­las įvy­ko – nors per­nai Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no 80-me­čiui skir­tos eks­pe­di­ci­jos į Pa­my­ro kal­nus te­ko skau­da­ma šir­di­mi at­si­sa­ky­ti dėl jos iš­va­ka­rė­se at­si­ra­du­sių svei­ka­tos bė­dų, ši va­sa­ra aly­tiš­kiui bu­vo sėk­min­ga. Jam už­te­ko iš­tver­mės ir fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo kop­ti į vir­šu­kal­nes Pa­my­ro kal­nuo­se ir sėk­min­gai baig­ti mė­ne­sį tru­ku­sią eks­pe­di­ci­ją.

Par­ve­žė ak­me­nį obe­lis­kui žu­vu­siems al­pi­nis­tams

„Am­žius al­pi­nis­tams yra ri­ba ne svei­ka­tos ar fi­zi­nio krū­vio, bet fi­nan­si­ne pras­me, nes nuo 65-erių ten­ka mo­kė­ti dvi­gu­bas drau­di­mo įmo­kas, o nuo 70-ies mū­sų ne­be­drau­džia. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ką rei­kė­tų da­ry­ti nu­ti­kus ne­lai­mei to­kiu at­ve­ju. Eu­ro­po­je gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jos vyks­ta ci­vi­li­zuo­tai, o ru­sai be­gė­diš­kai nau­do­ja­si ne­lai­me, į nuos­to­lius net ne­nau­do­tą sa­vo įran­gą nu­ra­šo“, – pa­sa­ko­ja A.Mic­ke­vi­čius.

Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia: dar gy­ve­na pra­ėju­sios eks­pe­di­ci­jos įspū­džiais, bet jam sma­gu ži­no­ti, kad ki­tą­met or­ga­ni­zuo­ja­ma nau­ja, bus ko­pia­ma į M.K.Čiur­lio­nio vir­šu­kal­nę, o jos ini­cia­to­rius yra kom­po­zi­to­riaus pro­anū­kis Ro­kas Zu­bo­vas.

Aly­tiš­kis ne­spė­lio­ja, į ko­kias ke­lio­nes pats lei­sis ry­toj, nes dar tu­ri ne­iš­pil­dy­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų šian­dien. M.K.Čiur­lio­nio me­mo­ria­li­niam mu­zie­jui Drus­ki­nin­kuo­se jis par­ve­žė M.K.Čiur­lio­nio vir­šu­kal­nės Pa­my­ro kal­nuo­se nuo­trau­ką – be­li­ko įteik­ti, o obe­lis­kui žu­vu­siems al­pi­nis­tams ir ke­liau­to­jams ben­dra­min­čiams, ku­rį su bro­liais pa­sta­tė gim­to­jo­je so­dy­bo­je Lie­pa­ko­jų kai­me, – bal­tą ak­me­nį iš Pa­my­ro.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!