Laiko dar yra. Vasara baigiasi rudenį, kelionė tekstais nepriklauso nei nuo metų laiko, nei nuo orų, nei nuo sezono įkainių. Kiekvienas tekstas, kad ir kokia būtų pasakojama istorija, yra susijęs ir su konkrečia šalimi, veiksmo vieta. Svarbiausios sąlygos – tyla ir ramybė.
Pakeliauti siūlome su neseniai ir visai ką tik išleistais leidyklos „Tyto alba“ romanais.
Kelionė į Maroką – su smalsiu ir išsilavinusiu bendrakeleiviu
Pradėkime nuo žinomo autoriaus, keliautojo, dokumentininko Tahiro Shaho, kurį galima buvo „pačiupinėti“ 2013 metų Vilniaus knygų mugėje. Puikiai žinome jo „Kalifo rūmus“, keliavome su juo į Maroką ir „kartu“ remontavome įspūdingą statinį, tokiu būdu pažindami šalį ir jos žmones. Jeigu praleidote antrą jo knygą „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, nerkite į ją kuo greičiau – tai Maroko pasakų ir istorijų pasaulis, be jų liks nepažinta tikroji šios šalies siela. Knyga skirta žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją – istorijų pasakotojams. Pasakas visą gyvenimą rinko ir Tahiro Shaho tėvas, sūnui perdavęs meilę išmintingoms istorijoms.
Naujausia T. Shaho knyga „Kelionė su pačiu savimi“ – kelionė po visą pasaulį: įspūdžiai iš Lotynų Amerikos, Azijos, Afrikos, kitų pasaulio kampelių; iš džiunglių, dykumų, mažų miestelių ir megapolių. Spalvingi pasakojimai parašyti per beveik dvidešimt metų. Iš esmės ši knyga – mūsų gyvenamo pasaulio grožio, didybės ir skurdo atspindys. Be to, malonumas keliauti su protingu, linksmu, nepaprastai smalsiu ir išsilavinusiu bendrakeleiviu.
Mintimis – į Indiją
Kelionė su indų kilmės kanadiečiu Rohintonu Mistry į jo istorinę tėvynę nežada būti labai lengva, apie „Trapią pusiausvyrą“ viena geriausių ir produktyviausių lietuvių vertėjų Danguolė Žalytė sako: „Aukštoji literatūra“. 453 puslapių knyga nukelia į nepagražintą Indiją, pasakojamą per keturių veikėjų, kurių neįmanoma nepamilti, likimus. Ši Indija kupina stebuklų, istorijų, ašarų ir garsų. „Šantaramo“ mylėtojai atras kitokią Indiją, nei vakariečio Gregory Davido Robertso neblėstančio populiarumo romane. „Trapi pusiausvyra“ žada užvaldyti mintis ir jausmus. Net pakeliavę po Indiją, neįstengtumėte pamatyti jos tokios, apie kokią rašo ten gimęs Rohintonas Mistry.
Kelionė laiku – pirmyn į praeitį
Talentingos rusų rašytojos, žodžio meistrės Marinos Stepnovos romanas „Lazario moterys“ – įspūdinga šeimos saga, aprėpianti XX a. istoriją iki pat mūsų dienų.
Romano centre Lazaris Lindtas – fizikos ir chemijos genijus, tad ši knyginė kelionė ir po sovietinio mokslo pasaulio užkulisius. Vis dėlto ji – labiau apie tris ypatingas moteris, padariusias didžiulę įtaką genijaus likimui. Tai romanas, kokio seniai nesate skaitę, įrodantis, kad vis dar įmanu protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą – istorijos, karo ir mokslo fone.
Davido R. Gillhamo „Moterų miestas“ – taip pat nukels į praeitį, į Antrojo pasaulinio karo metus. Tai kelionė į miestą užtemdytais langais, į 1943-iųjų Berlyną. Romane pasakojama apie miesto gyvenimą, kuriame gyvena ir kovoja dėl išlikimo daugiausia moterys, nes vyrai išvykę į frontą. Moterys čia kariauja savus karus – dėl maisto, dėl meilės, dėl išlikimo. Pagrindinė romano veikėja Zigrida, pamilusi žydų tautybės vyrą, įtraukiama į gyvenimą, apie kurį prieš tai nežinojo ar nenorėjo žinoti. Romano tema galbūt pasirodys per sunki, tačiau tai įdomi kelionė – puikiai papasakota žmonių santykių ir likimų istorija.
Legendinių „Erškėčių paukščių“ autorės Coleen McCullough paskutinis romanas „Saldžiai kartu“ – tarsi „Paukščių“ dvynys, apie to paties laikotarpio Australiją – sudėtingus, bet įdomius laikus – praeito amžiaus trečiąjį dešimtmetį, o pasakojama apie keturias seseris, dvi dvynių poras, jų norą ištrūkti iš valdingos motinos namų.
Tai ir moterų laisvėjimo, savarankiškėjimo laikai – galiausiai seserys įsidarbina slaugėmis nedidelio miestelio ligoninėje. Kiekviena iš jų turi pasirinkti, kaip gyventi, kaip suderinti meilę, vaikus ir darbą – ir kiekvienai tenka gyventi su savo sprendimų pasekmėmis – graudžiomis ir teikiančiomis laimę. Saldžiai karčiomis, kaip ir pats gyvenimas.
Britės Katherine Webb „Palikimas“ – spaudoje vadinamas tobulu vasaros romanu, tad jau savaime užprogramuotas šiltiems vakarams prie atdaro lango ar ant suoliuko, tarkime, sename parke. Romanas veikiau toms, kurias kaip magnetas traukia angliški dvarai, praeities paslaptys, šeimos istorijos su detektyvo užtaisu, skyrybos ir meilė, ir senelės palikimas, nuo kurio viskas prasideda.
Į antiką – vienu atsivertimu
Laikuose prieš Kristų be persėdimų atsidursite akimirksniu – atsivertę amerikietės Phyllis T. Smith romaną „Aš esu Livija“. Į jus prabils Livija Druzila (58 m. pr. Kr.–29 m. po Kr.) – įtakingiausia senovės Romos moteris, Cezario Augusto žmona, politinė jo padėjėja, dviejų sūnų motina. Ar tikrai ji nuodijo potencialius savo vyro įpėdinius? Nejaugi ir jį patį, kad jos sūnus Tiberijus galėtų valdyti Romą? Autorė apie tai turi savo nuomonę, kuri kertasi su nusistovėjusia. Ne veltui Romos moterys prisiekdavo aistringos, gudrios, kartais negailestingos ir valdingos Livijos vardu. Ne veltui jos bijojo, ją gerbė, po mirties garbino kaip deivę.
Istorinė kelionė laukia ir su ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanu „Kuždesių dvaras“.
Turbūt skaitėte šios autorės debiutinę knygą „Pasiūta širdis“ (pelniusią net 9 literatūrines premijas). Antrajame savo romane „Kuždesių dvaras“, apdovanotame Goncourt des lycéens premija, autorė jau pasakoja ne apie XIX amžiaus Andalūziją ir stebuklus darančią siuvėją, o apie viduramžius, Kryžiaus žygių laikus ir nepaprastą to meto moterį – Esklarmondą. Savo vestuvių dieną ji nesutinka pasakyti „taip“ jai išrinktam vyrui, penkiolikmetė Esklarmonda prieš tėvo valią nori kitaip tvarkytis savo gyvenimą. Mergina įkalinama prie pat dvaro koplyčios, maitinama pro langelį, išeinantį į gatvę, ir viskas jos pasirinktame pasaulyje ir gyvenime įvyksta kitaip, nei tikėjosi.
Meilė nebūtinai trunka trejus metus
Meilė nepaliauja dominti Frédérico Beigbeder, ir naujausias jo kūrinys „Oona&Salinger” jus, pripratusius prie šio autoriaus stiliaus, gerokai nustebins. Sveiki atvykę – į vieną žaviausių ir originaliausių XX amžiaus meilės istorijų – rašytojo Jerrome‘o D. Salingerio ir Oonos O‘Neill, žymaus dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo dukters, vėliau Charlie Chaplino žmonos ir jo aštuonių vaikų motinos.
Kelionės pradžia – 1940-tieji, Niujorkas, Stork Club, auksinio jaunimo susitikimų ir pasilinksminimų vieta. Čia visi turtingi, arogantiški, šmaikštūs ir jaunatviškai negailestingi. Į klubą įžengia pradedantis ambicingas rašytojas J. D. Salingeris ir iškart pameta galvą dėl Oonos... Jam 21, jai 15. Ši vieną vasarą trukusi meilė naivi, pašėlusi, skaisti ir drauge persmelkta erotikos. Ir tuoj kilsiančio karo nuojautos.
F. Beigbeder sako: „Baisiai nusivilčiau, jeigu ši istorija nebūtų buvusi tikra.“
Kelionė aplink pasaulį su Hektoru – laimės recepto
Šios kelionės, kurią pavadinkime „Kaip Hektoras laimės ieškojo“, tikslas – išsiaiškinti, kodėl mes, sočiai pavalgę ir gerai apsirengę žmonės, nuolat dejuojame, jaučiamės nepakankamai laimingi. Prancūzų rašytojas (buvęs psichoterapeutas) François Lelord‘as išsiunčia savo pagrindinį veikėją psichoterapeutą Hektorą į pasaulį ieškoti sau ir savo pacientams laimės recepto.
Romanas išverstas trisdešimtyje šalių, praeitą rudenį Lietuvoje rodytas ir to paties pavadinimo filmas. François Lelord‘as ėmėsi sunkios užduoties – sukurti laimingo gyvenimo receptą ir pasidalyti juo su visais liūdnais žmonėmis. „Laimės knyga“ tapo tarptautiniu bestseleriu, bendras tiražas jau viršijo milijoną egzempliorių. Jeigu to nepakanka jūsų smalsumui sužadinti, keliaukime ieškoti nelaimės – Johno Kazenbacho trileryje „Trys Raudonos“.
Trileris, arba kelionė gūdžiais žudiko pasąmonės labirintais
Amerikietis Johnas Katzenbachas ne tik pas mus pagarsėjęs detektyvų ir trilerių meistras – lietuviškai išleisti jo trileriai „Analitikas“, „Kilnus tikslas“, „Ne tas žmogus“, „Profesorius“.
Vienuoliktosios J. Katzenbacho knygos „Trys Raudonos“ žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo jis semiasi iš... pasakos apie Raudonkepurę. Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. „Trys Raudonos“ – šiurpi kelionė, net skaitytoją priverčianti pasijusti bejėge auka. Įtampos virtuozas garantuoja keletą bemiegių naktų. Viskas įskaičiuota.
Kelionės su lietuvių rašytojais – klausant džiazo, maišant plovą ir vaikštinėjant po vaiduoklių sodą
Norvegijoje su gausia šeima gyvenanti Rūta Mataitytė – įvairiapusiškas žmogus: architektė, vertėja, poetė ir rašytoja, o „Gunda“ – jau trečiasis jos romanas („Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013).
Romane keliaujame paskui pagrindinę veikėją Gundą trumpam į Oslą, vieną semestrą pastudijuoti norvegų kalbos, o patys netikėtai įstringam ir stebime didžiules permainas merginos gyvenime – per neilgą laiko tarpą pasikeičia jos gyvenimo aplinkybės, supantys žmonės, keičiasi ir bręsta ji pati. Tai kelionė kelionėje: istorija apie klaidžiojimus, nerimą, namų ilgesį, pažinimą, tikėjimą ir meilę, apie bandymą įsikibti į naujas galimybes, pritapti svetimame krašte.
„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“ Iš kur tai? Iš Ričardo Gavelio (1950–2002) „Vilniaus džiazo“.
Trečiąjį Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus džiazas“ galima laikyti kelione į sovietmetį, į lietuviškąjį hipiškąjį ir revoliucingą aštuntąjį XX a. dešimtmetį, į linksmai nostalgišką atsisveikinimą su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais. Be to, tai, pasak rašytojo kūrybos tyrinėtojos dr. Jūratės Čerškutės, pats linksmiausias Gavelio romanas.
„Vilniaus džiazas“ (pradėtas 1978, išleistas 1993) – paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Nerkite į studentų fizikų kasdienybę. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Jis moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį.
Regimantas Dima, „Verslo klasės“ straipsnių autorius, kviečia pasiblaškyti po pasaulį XIX a. antroje pusėje skaitant šnipų romaną „Vilniaus plovas“. Ne, tai ir vėl ne kulinarinė knyga, tai – istorinis detektyvas. Romane – neįtikėtinas, tačiau tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas. Veiksmas prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Romane knibžda slaptųjų draugijų ir garsių to meto žmonių (be kita ko, Tomas Zanas ir Adomas Mickevičius, o kur dar – filomatai, filaretai ir Juodieji broliai).
Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lietuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris – štai šnipų „plovo“ ingredientai.
Jaunutė gimnazistė iš Kauno Vaiva Vasiliauskaitė parašė maginės fantastikos romaną „Pabusk“. Jos herojė Alisa primena garsiąją pirmtakę, o knyga papasakoja apie Vaivos bendraamžių gyvenimą ir problemas.
Alisai šešiolika. Po vaikystės traumos ji daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais, o vieną vakarą... atsiduria keistame pasaulyje, į kurį kviečia keliauti kartu – ten atsidursite vaiduoklių soduose, sutiksite baisių žvėrių, išgirsite baugių istorijų prie laužo...
„Prisimeni, pasakojau, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, yra kelias, o ne kelionės tikslas? Kad čia įėjęs turi gerai žinoti, kur nori išeiti? Kad Giria yra žmogaus sielos veidrodis? Tą, kuris mėgintų čia pasilikti, Giria nuvestų iki paties slapčiausio širdies užkaborio, iki pačių tamsiausių jo pasąmonės kampelių. Ar supranti, ką tai reiškia?“
Argi ne visų kelionių puslapiais tikslas – atrasti save?
Paskutinės minutės pasiūlymas – kelionė į požemius su Kristina Gudonyte
Visiškai karšta naujiena – rašytojos, režisierės, aktorės, scenarijų autorės, dailininkės... taip, taip, tai vis tas pat žmogus – Kristinos Gudonytės knyga paaugliams ir visiems kitiems smalsiems žmonėms, mylintiems Vilnių ir išlandžiojusiems ar tebelandžiojantiems po jo paslaptingus požemius. Jūs nežinot nė trečdalio to, ką sužinosite pakeliavę romano „Jie grįžta per pilnatį“ puslapiais. Veiksmas vyksta per vasaros atostogas (!) Vilniuje. Paauglei Bertai pavyksta įsidarbinti italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuriančioje filmą apie karalienę Boną.
Vos pradėjusi dirbti naujoji rekvizitininkė gauna netikėčiausių užduočių. Pavyzdžiui, filmavimui būtina žmogaus kaukolė... Taip prasideda Bertos ir jos draugų Žygio bei Augio nuotykiai – išsitrina ribos tarp iliuzijos ir realybės, legendos (apie Žygimanto Augusto šmėklą, negalinčią gyventi be Vilniaus, apie prakeiktuosius Jonų bažnyčioje ir ten paslėptus lobius, apie vaiduoklį Dominikonų bažnyčioje ir kt.) virsta tikrove.
Vilnius šiame romane – tai to dingusio ir dabartinio miesto lydinys, jo žemėlapis nusidriekia ne tik erdvėje –Vilniaus katedra ir jos koplyčios, Varpinė, Valdovų rūmai, Rotušė, Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai, bet ir laike – XVI a. – Renesanso epocha – ir šių dienų Vilnius bei jo gyventojai, o vienas iš romano personažų gyvena jau penktą šimtmetį.
