Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:
– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.
– Tame ir yra tavo klaida, – atsakė Mokytojas.
– Kaip tai?. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?
– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.
Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.
– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos.
– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.
Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.
– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.
– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.
Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.
– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.
– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.
Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.
– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama.