Šiuolaikinės mokytojos: vaikai – ne molis, kurį galima lipdyti, o asmenybės

 (17)
„Dar pati būdama mokinukė žavėjausi mokytojais, į kurių pamokas skubėdavome, kurių klausydavome akis išpūtę. Tiek neatrastų dalykų iš jų sužinojome, ne tik mokslo, bet ir gyvenimiškų tiesų išmokome. Tokie mokytojai niekada nepakeldavo balso, nedėstydavo vadovėlinių tiesų, turėjo humoro jausmą, bendraudavo su mokiniais kaip su lygiais, kiekviena pamoka vykdavo tarsi eksperimentas, kurio tyrėjais mes, mokiniai, tapdavome.
© Vida Press

Deja, jų buvo vienetai“, – pripažįsta daugiau nei du dešimtmečius mokytoja dirbanti Valdonė Navickaitė. Todėl „Šiaurės licėjaus“ pedagogė siekia, kad šiandieniniam jaunimui mokykla nesisietų su testais, baime ir konkurencija.

Kai vasarą vaikai ir pedagogai ilsisi bei ruošiasi naujiems mokslo metams, apie mokytojo darbo misiją, iššūkius bei šios profesijos įvaizdį kalbamės su dviem jau šį rugsėjį duris atversiančio „Šiaurės licėjaus“ pedagogėmis – pradinių klasių mokytoja Valdone Navickaite ir priešmokyklinio ugdymo pedagoge Vaiva Čičelyte.

Mokytojo užduotis – pastebėti, įvertinti, skatinti

Daugelis dvyliktokų jau padavę studijų prašymus. Lengva nuspėti, kad pirmuoju pasirinkimu mokytojo profesiją nurodė mažiau abiturientų nei, pavyzdžiui, teisininko ar ekonomisto. Tačiau dirbančių mokytojų tai negąsdina – į mokyklą turi ateiti žmonės, užtikrinti savo pasirinkimu, teisingai suvokiantys darbo tikslus ir ant pečių gulančią atsakomybę.

V. Navickaitės teigimu, mokytoją – žinių turėtoją ir perteikėją – šiuolaikinėje visuomenėje keičia mokytojas – mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių.

Valdonė Navickaitė
Valdonė Navickaitė
© Asmeninio albumo nuotr.

„Man svarbiausia atrasti būdus, kuriais mokydamasis vaikas jaus malonumą, kur kiekviena amoka jam bus tarsi atradimas, o mokymasis atrodys įdomus ir prasmingas. Siekiu, kad pažinimas mokykloje būtų tarsi natūrali gyvenimo dalis, kuri suteiktų teigiamų emocijų ir būtų pagrįsta lygiaverčiu bendravimu“, – sako mokytoja.

Pasak jos, tam, kad mokykla sietųsi su geromis emocijomis, labai svarbu pastebėti ir įvertinti kiekvieną vaiką.

„Noriu, kad mokykloje kiekvienas vaikas kuo dažniau patirtų sėkmę, visada būtų pastebėtas, įvertintas, pripažįstamas jo unikalumas ir individualumas, jis nelyginamas su kitu, gąsdinamas testais ar kontroliniais darbais. Taip pat svarbu, kad būtų ugdomas savarankiškas mokymasis, gebėjimas rasti atsakymus į rūpimus klausimus, prisiimti atsakomybę už mokymąsi bei siekti tikslų, skatinamas tinkamas bendravimas ir bendradarbiavimas“, – pabrėžė V. Navickaitė.

Ne tik mokyti, bet ir mokytis

Tuo metu V. Čičelytė, kuri mokytojos pašaukimą pajuto dar pradinėse klasėse, sako, kad būti mokytoja, visų pirma, reiškia būti geru žmogumi.

„Manau, kad mokytojas, visų pirma, turi siųsti vaikams gerą energiją. Taip pat – būti energingas, mokėti dalintis žiniomis ir nuolat pats mokytis. Mokytojas gali parodyti vaikams tam tikrą elgesį, paaiškinti apie vertybes, pakreipti vaiką tinkama linkme. Kai susiformuoja asmenybė, jau galima kartu ir diskutuoti, drauge ieškoti tiesos“, – įsitikinusi priešmokyklinio ugdymo specialistė.

Pasak jos, jei anksčiau mokytojo profesija buvo nepajudinama konstanta, šiandien pedagogas turi gebėti keistis, siekti tobulėjimo bei prisitaikymo prie kylančių iššūkių.

Vaiva Čičelytė
Vaiva Čičelytė
© Asmeninio albumo nuotr.

„Pati stengiuosi nuolat mokytis, ieškoti ir atrasti. Susibendrauti su vaikais, suprasti, kas jiems aktualu, kas būtų įdomu – tai iššūkis. Iššūkis yra ir perduoti patirtį, pamokyti, prisiminti, kad labiausiai vaikai mokosi iš tavęs, kad turi būti pavyzdys. O kartais vaikai taip aktyviai dega noru išmokti, kad turi mokytis ir pats. Neseniai su vaikais kalbėjome apie šokių įvairovę ir berniukai norėjo pašokti hiphopą. Ką gi, teko ir man pasimokyti. Juk nepabandęs – nežinosi ir negalėsi su vaikais diskutuoti“, – iš naujųjų įgūdžių nusijuokia V. Čičelytė.

Sėkmės garantas – abipusė pagarba ir mokymasis iš klaidų

Tokie ir panašūs nuotykiai mokytojo darbe – kasdienybė. Tačiau tai, V. Navickaitės teigimu, ir neleidžia nuobodžiauti. Štai, pavyzdžiui, dirbant su pačiais mažiausiais reikia priprasti prie nuolatinio klausimo „kodėl?“.

„Patys įdomiausi man – mažiausieji, tik pradedantys kopti į mokslo aukštumas moksleiviai, kuriems pasaulis atrodo toks neaprėpiamas ir kupinas paslapčių. Jų nuoširdumas, imlumas naujovėms, noras pažinti, neatskleisti kūrybos klodai, tiesiog akyse vykstantys pokyčiai magiškai traukia. Kiekvieno vaiko gyvenime pirmoji mokytoja dažniausiai išlieka atmintyje visą gyvenimą. Todėl siekiu tapti vaikui dar vienu vaikystės šviesuliu, žmogumi, turėjusiu teigiamos įtakos mažai besiformuojančiai asmenybei“, – atviravo pedagogė.

Todėl atsakingoje mokykloje, V. Navickaitės teigimu, privalo būti kuriami ne tiek draugiški, kiek demokratiški, pasitikėjimu grįsti santykiai, kur mokytojas gerbia mokinį, o mokinys – savo mokytoją.

„Svarbu, kad bendravimas būtų lygiavertis, o mokinys nebijotų pasidalinti savo rūpesčiais, drąsiai priimtų mokymosi iššūkius, nebijotų klysti, klaidas priimtų kaip tam tikrą patirtį ir galimybę tobulėti“, – įsitikinusi V. Navickaitė.

Ne ką mažiau svarbus ir tėvų vaidmuo

V. Navickaitė neslepia – šiame darbe, kaip ir bet kuriame kitame, kasdien gausu iššūkių. Todėl nepamainomais mokytojo atributais tampa kantrybė, kūrybiškumas.

„Kiekvieną dieną mokytojas savo darbe susiduria su iššūkiais – planuodamas įdomią, aktyvią pamoką, parinkdamas metodus, kurie ne tik suteikia žinių ar lavina konkrečius dalykinius įgūdžius, bet ir kūrybinį mąstymą, problemų sprendimų gebėjimus. Taip pat adekvačiai reaguodamas į kitokių, pavyzdžiui, hiperaktyvių vaikų elgesį, spręsdamas vaikų tarpasmeninių santykių problemas, bendraudamas su tėvais“, – vardijo „Šiaurės licėjaus“ pedagogė.

Specialistė pažymėjo, kad kokybiškam ugdymo procesui itin svarbi yra ir aplinka.

„Prigimtinės vaiko savybės, tėvų, mokytojų, draugų, aplinkos įtaka – visa tai formuoja mažąjį žmogų. Svarbiausia, kad visur vaiką suptų šiluma, meilė, pagarba, draugiški tarpusavio santykiai, džiaugsmo teikiantis mokymasis, savigarbą, kūrybiškumą puoselėjanti ir skatinanti aplinka“, – teigia V. Navickienė.

Jos teigimu, mokytojai šiame procese yra tik patarėjai, veiklos organizatoriai, tad tėvų įsitraukimas taip pat yra labai reikalingas.

„Į mūsų rankas patenka ne molis, kurį galima lipdyti, o asmenybės, kurių išsilavinimo daigelius mes turime išmintingai laistyti, puoselėti, leistis skleistis. Ir rūpintis tais daigeliais turėtume kartu su pačiais artimiausiais vaiko žmonėmis – tėvais, šeima. Juk, kaip žinia, nepatenkinus pačių pamatinių – fizinių, saugumo, meilės ir prisirišimo poreikių, kalbėti apie aukštesniuosius – saviraiškos, savęs tobulinimo poreikius – net nėra prasmės. O kas kitas, jeigu ne tėvai, tam turi didžiausios įtakos?“, – retoriškai klausė V. Navickaitė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Karjera

Tyrimo duomenys: ar įmanoma derinti karjerą ir tėvystę? (6)

Siekis suderinti įsipareigojimus šeimai ir darbui jau daugelį metų yra viena iš aktualiausių temų, nagrinėjant mažamečių vaikų turinčių tėvų sėkmingą integraciją ir grįžimą į darbo rinką.

Ar perskaitęs knygą apie sėkmę tapsi sėkmingesnis? (8)

Specialistai pažymi, kad šiuolaikinis žmogus vis dažniau siekia knygų, rėkte rėkiančių apie tai, kad kiekvienas gali būti laimingas, o jo gyvenimas – sėkmingas. Tačiau ar tikrai?

​Įprotis, kurio privalai atsikratyti, jeigu nori būti laimingas (24)

Daugybė žmonių visame pasaulyje, didmiestyje ar mažame kaimelyje, Amerikoje ar Europoje turi tą patį, parazituojantį ir gyvenimą gadinantį įprotį - savęs lyginimą su kitais.

Profesijos, sukeliančios depresiją (39)

Auklės ir slaugės, taip pat viešojo maitinimo darbuotojai dažniau nei kiti kenčia nuo depresijos. Prie tokios išvados priėjo JAV Narkologinių ir psichiatrinių tarnybų valdybos (SAMHSA) darbuotojai, ištyrę ryšį tarp profesinės veiklos bei depresijos rizikos, – pranešė „The Washington Post“.

Nemėgstu darbo, jaučiuosi blogesnė negu kiti žmonės, negaliu būti savimi (13)

Šiandien ryte parašiau savo vadybininkei, kad susirgau ir neatvyksiu į darbą. Ir išsiuntus pranešimą iškarto supratau, kad man reikia pagalbos. Esmė tame, kad iš tikrųjų nesusirgau. Atsikėliau, pasidažiau, susiruošiau ir griuvau į lovą supratusi, kad nepajėgsiu šiandien išbūti darbe.