Dėkui mūsų auklėtojoms, tėvams, mokytojams, praeiviams, vaikiškoms pasakoms, televizijai, žurnalams ir visiems tiems, kurie parodė kokiais mes turime būti! Mūsų galvos yra prikimštos įvairių stereotipų apie laimingas gyvenimo pasakas, idealias mamas, kurios, atidirbusios visą dieną, vakare yra besišypsančios ir energingai žaidžia su vaikais, o jiems užmigus, tampa sekso dievaitėmis savo vyrui.

Yra tik vienas „bet“, bet tuos vaidmenis vaidina aktoriai, kuriems už tai mokami didžiuliai pinigai… Mes vis perkame stebuklingas knygas “kaip būti visada laimingu“, arba „tu esi supermoteris“ – nesusimąstydami, kad tai yra knygos, tiesiog skirtos pardavimui. Juk ką pirks pirkėjai ar gražų gyvenimą ar realų? Kas jiems bus patraukliau?

Ar gali būti, kad visi pasaulio žmonės perskaitę knygas „kaip tapti milijonieriumi“ taptų jais? Ar perskaitę knygą „Kaip užauginti vaiką sveiku ir laimingu“ – jis toks ir užaugs? Norėčiau, kad taip būtų… Tuomet nebūtų vargšų, sergančių, išsiskyrusių ir pan…

Mes norom nenorom lyginam savo gyvenimus su savo draugų, kolegų, kaimynų, įžymybių ir sakom, kad jų gyvenimas yra tobulas. O ar žinome mes, kad už mums atrodančių „idealių“ santykių slypi daug barnių, ilgi pokalbiai, ieškojimas naujų būdų, kaip gyventi kartu, skaudžios klaidos, vėl nauji pokalbiai ir t.t.

Ar žinome, kad už to „pirmūno“ slypinti saviagresija gydoma pas psichologą? Ar žinome, kad už „sėkmingo“ verslininko, pasiekusio karjeros aukštumas, slypi gili vienatvė?… Žinoma, taip yra ne visiems ir ne visada yra būtent taip, bet kartais mes darome išvadas apie gyvenimą, nežinodami visų detalių ir siekiame iš tiesų to, kas yra nepasiekiamo, to, ką sukūrėme patys savo galvoje…

Siūlau pakeisti frazę noriu „Tobulo gyvenimo“ į noriu „Pakankamai Gero Gyvenimo“. Ką mes dėl to laimėtume:

- Būtume sveikesni. Juk kai mes leidžiame sau nedirbti iki vėlyvo vakaro ar savaitgalį; nestovėti virtuvėje gaminant vakarienę iš trijų patiekalų, o su šeima pasitenkinate paprasta vakariene ar nueinate pavalgyti į kavinę negraužiant savęs dėl tokio sprendimo; leidžiant sau ilgiau pamiegoti savaitgalį be kaltės jausmo, kad neatlikote savo ar kažkieno sugalvotų „privalomų“ darbų – mūsų kūnas atsistato ir gali dirbti toliau. Tokiu būdu mūsų kūnui nereikia prisibelsti iki mūsų galvos ir nugaros skausmais ar nuolatiniais peršalimais, kad priverstų mus nors trumpam sustoti.

- Pagerėtų mūsų santykiai su aplinkiniais, nes nustotumėm iš savęs ir iš kitų reikalauti atlikti visus darbus tik 10! Jūs tik įsivaizduokite, Jūsų vaikas galės nebijoti gauti 8, o ne 10 (patikėkit, jam bus žymiai maloniau ir įdomiau mokytis); vyras kartais galės padėti daiktus ne į Jūsų sugalvotą vietą ir Jus dėl to neiškelsite skandalo. Jūsų mylimi žmonės galės būti NEIDEALŪS, gerbiami ir mylimi tokie, kokie yra!

- Atsirastų didesnis pasitenkinimas darbu. Jus nustotumėte bijoti suklysti, o tai reiškia labiau atsipalaiduotumėt, įjungtumėt intuiciją, pateiktumėt naujus ir įdomius pasiūlymus. Pats darbas taptų įdomesnis, o ir bendravimas su kolegomis pagerėtų, nes jų niekas nevestų „iš proto“ su griežtais (o kartais „neįgyvendinamais“) reikalavimais ir priekaištais.

- Geriau pažintumėte save, savo norus, savo galimybes. Kam to reikia? Ogi tam, kad žinotumėte ką atsakyti į klausimą: „Brangioji, ko tau trūksta iki pilnos laimės? :)

„Tobulumo iliuzija“ trukdo džiaugtis gyvenimu, išvargina emociškai ir fiziškai (čia kaip pilti vandenį į kiaurą kibirą, norėdami jį užpildyti iki viršaus), didina kaltės jausmą, mažina mūsų savivertę, o blogiausia tik mes patys sau tai sukūrėme ir tame paskęstame, nes net gamtoje nieko nėra tobulo.

Kviečiu Jus leisti sau būti netobulais, o pakankamai gerais: pakankamai geru žmogumi, pakankamai gera mama; pakankamai geru vyru; pakankamai geru darbuotoju ir pan… O jei jau taip norite būti tobulais, tai būkite „tobuliausia savo paties versija“. Juk tokių, kaip Jūs daugiau nėra ir tai yra Jėga!