Turi teikti malonumą
Bėgant metams daugeliui ima atrodyti, kad žaidimai – tai tik laiko gaišimas. Net su vaikais žaidžiame nenoriai arba žaidimą akimirksniu paverčiame pamokėle, kad perteiktume įvairiausių naudingų dalykų. Tuos, kurie dar moka ir nori žaisti, dažnai laikome nesubrendusiais, nerimtais ar net juokingais: toks solidus dėdulė ir pučia muilo burbulus arba moteris jau metuose, o laksto su riedučiais, kur tai matyta!
O kaip yra iš tikrųjų? Psichologė psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros profesorė Roma Jusienė neabejoja, kad žaidimai nepraranda savo vertės ir žmogui augant: „Kad ir kokio amžiaus esame, žaidimai reikalingi kiekvienam iš mūsų kaip tam tikra erdvė, kurioje jaučiamės saugiai ir galime būti kuo tik norime, išbandyti save įvairiose situacijose, skirtingais vaidmenimis.“
Dar vienas svarbus dalykas, į kurį atkreipia dėmesį pašnekovė, žaidimas turi teikti malonumą, džiaugsmą, žaisti turi būti smagu. Deja, patirtis rodo, kad neretai suaugusiesiems tiesiog žaisti atsipalaidavus, be jokių įsipareigojimų labai sudėtinga. Daugelis populiarių laisvalaikio veiklų, kurios galėtų būti prilyginamos žaidimams, nejučia virsta kova dėl rezultatų ar kokio nors tikslo siekimu, o tai jau iškreipia žaidimo esmę.
Kūrybiška laisvė
Įvairios sporto šakos, pavyzdžiui, krepšinis, futbolas ar bėgimas, nors ir turi gana griežtas taisykles, gali būti laikomos žaidimu, jeigu sportuoji, nes smagu, gerai jautiesi, o ne tam, kad laimėtum varžybas ar pirmas nubėgtum maratoną. Daug kas mielai lanko šokių pamokas, jas irgi būtų galima prilyginti žaidimui, nors šokdamas nesi visiškai laisvas – mokaisi judesių, žingsnelių. Tačiau šokis nebebus žaidimas, jeigu jį paversite treniruotėmis, kad sėkmingai pasirodytumėte konkurse.
„Tokiais atvejais žmonės dažnai treniruojasi iki išsekimo, nepaisydami nuovargio ir, žinoma, nebejaučia jokio malonumo. Laisvai žaisdamas esi pats sau vadovas: kaip sugalvoji, taip darai, kai nori, pats kuri taisykles ir jas keiti, kai atsibosta ar pavargsti, eini ilsėtis. Be to, žaidime būtinai turi būti vietos kūrybai, fantazijai pasireikšti, spontaniškumui, taip pat reikia sugebėti bent kuriam laikui atitrūkti nuo realybės“, – aiškina R. Jusienė.
Kiti laisvo kūrybiško žaidimo pavyzdžiai gali būti mezgimas, jei teigiamų emocijų teikia pats procesas, o ne griebiamasi virbalų, nes reikia naujo megztinio, sodininkystė, kurios tikslas ne užsiauginti kuo daugiau daržovių, o džiaugsmas, kad gali sukišti rankas į žemę, kulinarija, kai mėgaujiesi išbandydamas naują receptą ar gamindamas sudėtingą patiekalą. Pagaliau piešimas, spalvinimas, dainavimas, kiti panašūs kūrybiniai užsiėmimai.
Vyrams žaidimą gali atstoti žvejyba ne dėl laimikio ar meistravimas ne dėl to, kad reikia lentynos ar dėžės. Pasak psichologės, sunkiausia į žaidimą įsitraukti darboholikams, kad ir kuo užsiimtų, jie susitelkia tik į rezultatą, visą laiką galvoja, kaip kuo geriau išnaudoti kiekvieną minutę. Taip pat pastebėta, kad moterys, palyginti su vyrais, mažiau linkusios sau leisti tiesiog pažaisti.
Rečiau perdega ir pervargsta
Tyrimai patvirtina, kad žmonės, turintys artimos laisvam žaidimui veiklos, rečiau perdega, ne taip greitai pavargsta, patiria mažiau streso. Veikla skatina kūrybiškumą, gerina smegenų funkcijas, stiprina tarpusavio santykius ir saugo mus, kad nepersidirbtume. Bernardas Šo yra taikliai pastebėjęs: „Mes nustojame žaisti ne dėl to, kad pasenstame, bet pasenstame dėl to, kad nustojame žaisti.“ R. Jusienė pastebi, kad šią sentenciją patvirtina šiuolaikiniai tyrimai.
Įrodyta, kad žaidžiant išsiskiria endorfinų, vadinamųjų džiaugsmų hormonų, jie turi nuskausminamąjį poveikį, saugo organizmą nuo streso ir išsekimo, gerina miegą, atmintį. Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, patyrus psichologinę traumą, žaidimas gali padėti išgyventi. Prisiminkime puikų italų režisieriaus R. Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“. Tėvas buvimą koncentracijos stovykloje savo mažamečiam sūnui pavertė žaidimu ir tai padėjo jam išgyventi – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
R. Jusienė pataria išbandyti, ar nepraradome gebėjimo žaisti. Reikėtų tiesiog laisvai prisėsti prie vaikų ir įsitraukti į žaidimą. Tačiau lengva pasakyti, sunku padaryti. „Esu pastebėjusi, kad vyrams tai paprasčiau nei moterims. Tyrimais netgi įrodyta, kad vaikai žaidimų partneriais mieliau renkasi vyrus, nes žaisdami jie mažiau kontroliuoja, laisviau jaučiasi, greičiau atsipalaiduoja, lengviau įsitraukia“, – komentuoja psichologė psichoterapeutė.
Moterys labiau linkusios kontroliuoti, dažnai yra rūpestingesnės, pirmiausia galvoja, kad tik vaikas neužsigautų, visko nesuverstų ir pan. Vis dėlto bent du kartus per savaitę po pusvalandį reikėtų rasti laiko be jokio plano, pasitelkus fantaziją, nuoširdžiai, savo malonumui pažaisti su ikimokyklinukais arba pradinukais, jeigu jų turime. Kartu pačiuožinėti nuo čiuožynės, surengti sniego mūšį. Stalo žaidimai irgi gali būti bendra šeimos laisvalaikio veikla.
Puiki ugdymo priemonė
Psichologai jau senokai kalba apie tai, kad vaikams paliekama per mažai laiko laisvai pažaisti. Suaugusieji nepagrįstai nuvertina žaidimus. O štai tyrimai rodo, kad jie ypač svarbūs vaiko raidai kaip lavinimosi priemonė, padeda vystyti emocinius, pažintinius, socialinius ir fizinius gebėjimus, nes leidžia išbandyti įvairius vaidmenis. Ugdymo specialistai tėvams netgi vengia sakyti, kad su vaikais paprasčiausiai žaidė.
Tai reiškia, kad gali užaugti karta, kuri nuo mažens pratinama veikti ką nors naudingo. Tokie vaikai žaisti jau tiesiog nebemokės ir tapę tėvais galvos, kad stumdyti mašinėlę ar kalbėtis su lėlyte yra nesąmonė, nes tai neugdo jokių gebėjimų, įžvelgia grėsmes pašnekovė. Dažnai, kai psichologai mamų paklausia, ar jos žaidžia su vaikais, arba paprašo parodyti, kaip tai daro, jos paėmusios knygutę ima egzaminuoti: kokia čia raidė, koks skaičius, ar rodydamos kaladėles klausinėja, kokios jų spalvos: tarsi žaidimas pats savaime nėra vertingas, jeigu ko nors neišmoko. O paskui tėvai skundžiasi, kad vaikai pasidarė nekūrybingi.
Tokios tendencijos specialistams kelia nerimą. Pasak R. Jusienės, svarbu rasti tokią žaidimo formą, į kurią galėtų įsitraukti visi šeimos nariai. Grupiniai žaidimai padeda kurti tarpusavio santykius, stiprinti ryšius. Taip pat, siekiant pusiausvyros, reikalingos ir individualios žaidybinės veiklos – ši taisyklė galioja tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Ne mokykite, o netrukdykite
Ar būtina vaikus mokyti žaisti? Daugumai tereikia netrukdyti tai daryti, tikina psichologė psichoterapeutė. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai prigimtinis noras žaisti yra nuslopęs, dažniausiai tiems vaikams, kurie jaučiasi nesaugūs. Jiems reikia padėti: įtraukti į žaidimą, žaisti kartu. Tai bus naudinga ir vieniems, ir kitiems. Kita vertus, tai turėtų paskatinti tėvus susimąstyti, kas vaikui nebeleidžia pasinerti į šią veiklą su malonumu.
Neturite vaikų? Tai ne kliūtis žaisti. Yra daug porų, šeimų, žmonių, kurie moka smagiai leisti laiką, susiranda širdžiai mielą kūrybišką, neįpareigojančią, išreikšti save leidžiančią veiklą. Ji padeda geriau suprasti save, atrasti gebėjimus, suartina, padeda spręsti konfliktus. Tačiau jei veikla perauga į verslą, santykis pasikeičia. Kai pomėgis virsta pragyvenimo šaltiniu, ieškokite naujo.
Knygos „Žaidimas“ autorius psichiatras Stuartas Brownas lygina žaidimą su deguonimi: jis nuolat aplink mus, tik dažniausiai į jį nekreipiame dėmesio, kol pradeda jo trūkti. S. Brownas vardija daugybę žaidimo pranašumų: padeda atsipalaiduoti, suteikia energijos, pakelia nuotaiką, be to, apsaugo sutuoktinių santykius nuo monotonijos, skatina intymumą, įvairesnes ir subtilesnes emocinio ryšio formas.
Žinoma, žaidimas, kaip ir bet kuri kita veikla, neturi virsti vienintele, pagrindine. Kartais ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems realus pasaulis neteikia teigiamų emocijų arba yra toks nepriimtinas, kad jie pernelyg įsitraukia į žaidimus, ypač kompiuterinius, ir nebegali nustoti, nes žaidžiant problema neišsisprendžia, be to, pasirenkami netinkami žaidimai. Kompiuteriniai žaidimai retai ugdo kūrybiškumą, skatina bendrauti, dalytis.
