Anuomet atrodė, kad tokiu atveju ištiktų mano asmeninio pasaulėlio pabaiga. Taigi, stoti reikėjo nesvarstant, neišsigalvojant nesąmonių (koks dar aktorinis?!), apskaičiuotai (aišku, ten kur po to geriausiai mokės), na blogiausiu atveju - bet kur, dar blogesniu - į neakivaizdinį ar vakarinį. Bet svarbiausia - įstoti iš karto po mokyklos baigimo. Kitoks scenarijus neegzistavo ir buvo tiesiog nesvarstytinas. Aštuoniolikos metų būčiau davusi nukapoti abi savo rankas – niekur nestoja tik nevykėliai, kurie nieko gyvenime nepasieks.
Tik dabar galiu sakyti „Ačiū dievui“, nes patekti į dienines teisės studijas pritrūkau balų, tad nukabinusi nosį įstojau į antrą savo pasirinktą „profesiją“ - filosofiją. Tuo tarpu mano geniali suolo draugė visus valstybinius egzaminus išlaikė šimtukais.
Toji, laimingoji, mūsų protingiausioji galėjo rinktis bet ką – jai buvo atviros visų universitetų ir specialybių durys. O kaip mes gūžčiojome pečiais, kuomet Panelė Šaunioji pasirinko kultūros vadybos studijas... Vadyba tai vadyba, bet kultūros?!
Kaip tuomet atrodė, protingiausieji pasirinko teisingas studijas – ekonomika, verslo vadyba ir administravimas, marketingas, ir, žinoma, teisė. Keistuoliai stojo į visokias niekur negirdėtas etnologijos ar aplinkosaugos specialybes, o nevykėliai – tie, kuriems labai nepasisekė su brandos egzaminais, stojo bet kur, kur tik priėmė.
Didžiausia klasės lėbautoja tapo teologijos studente, kita pasiutėlė per stebuklą buvo priimta į menotyrą. Beje, mergina labai nustebo, savo kurso grupėje netrukus sutikusi pažįstamą veidą – vieną klasės pirmūnių. Apie šitas dvi, pasiutėlę ir pirmūnę, pavadinkime jas Agne ir Berta, vėliau papasakosiu daugiau.
Tačiau dabar įsivaizduokime, kad buvo ir dar vienas veikėjas abiturientas, nei perdėm protingas, nei kvailas, gyvenimo ragautojas Kostas. Taigi, Kostas niekur neįstojo. Jis net nemėgino! Baigęs mokyklą vaikinas nusprendė patirti tai, kas Anglijoje vadinama „gap year“ (pažodžiui verčiant - tarpiniai metai) arba laikas susivokti savyje tarp studijų.
Kostas galėjo išvažiuoti į Angliją skinti braškių, arba dirbti padavėju ir tobulinti anglų kalbą. Arba į Ispaniją – ieškoti senjoritų. O gal net į JAV – dirbti kokiame prabangiame viešbutyje pasiuntinuku, o savaitgaliais nemokamai naudotis lauko baseinais ir burbulinėmis voniomis.
Bet nebūtina emigruoti. Kostas galėtų iš Kauno persikraustyti į Vilnių. Arba iš Pakruojo į Kauną. Arba į Klaipėdą – ten įsidarbintų pagalbininku uoste. Padavėju. Sargu. Sanitaru senelių namuose. Arba, jei užtenka pinigų – savanoriu vaikų dienos centre arba Jaunimo linijoje. Kostas galėtų nutranzuoti į Prahą. Arba į Varšuvą.
Pakeliui gal sušaltų kojas, pamestų piniginę, gal net beviltiškai pasiklystų. Ir vis tiek galiausiai rastų kelią namo. Nes -niolika metų – tai metas pasiklysti, geriausia, žinoma, ne studijuoti siūlomų specialybių sąraše.
Kostas klajojo dvejus metus. Galiausiai, pamatęs kaip sunkiai (ir įdomiai) uždirbami pinigai, suprato ką nori veikti gyvenime. Tuomet vaikinas ėmėsi studijų ir per pirmuosius metus tapo vienu geriausiu studentų. Anksčiau jį pažinoję labai stebėjosi – mokykloje juk buvo vidutinis, išdykęs, tad kaip dabar sugeba šitaip puikiai studijuoti?
Agnė ir Berta? Abi jos baigė menotyrą. Berta studijavo, o Agnė studentavo (porą kursinių už atlygį jai parašė Berta). Dabar, prabėgus dešimčiai metų, Agnė dirba baldų parduotuvėje konsultante. Tai jau trečias Agnės darbas per penkerius metus. Jis visam pasauliui skundžiasi, kad štai su aukštuoju, bet įgijo tokią prastą specialybę, neperspektyvią... O ir studijų kokybė, Lietuvoje, kaip žinome... Ir apskritai, žmonių čia niekas nevertina.
Berta, puikiai baigusi universitetą, dabar dirba Londone. Braškių jai taip ir neteko skinti, vos atvažiavusi ir puikiai mokėdama anglų kalbą mergina gavo iš pradžių menkutį pasiuntinukės darbelį muziejuje. Šiuo metu yra viena iš Nacionalinės Portretų Galerijos projektų vadybininkių.
Žinau, kad aštuoniolikos metų galingiausias variklis yra ateities baimė. Dėl begalinio noro užsidirbti ir gauti išsvajotą statusą dažnai neišgirstamas banalus širdies balsas. Tikrai tikiu, kad yra daugybė teisininkų, ekonomistų ir vadybininkų iš pašaukimo. Bet štai, žiūrėdama atgal matau, kad teisūs buvo ne atlikusieji rinkos analizę pirmūnai, bet keistuoliai.
Jie dabar turi geresnius darbus, įdomesnius gyvenimus ir, panašu, optimistiškesnes ateities perspektyvas. Klausyti savo vidinio balso patarimų reikia daug daugiau drąsos, nei klausyti „teisiųjų“, sakančių „stok į mediciną – mes tavimi labai didžiuosimės“. Nes, nepaisant viešosios nuomonės, bene svarbiausias sėkmės faktorius yra vidinė asmens motyvacija (taip nutiko ir „vidutinioko“ Kosto atveju). Retorinis klausimas: kas laimingesnis – geriausias šalies kulinaras, ar blogiausias teisininko asistentas?
O jeigu širdis tyli?- galite paklausti. Tada labai nuoširdžiai linkiu jums kaip Kostui – niekur neskubėti, ragauti gyvenimą ir turiningai pavalkatauti po pasaulio sostines.
P.S. kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad anuomet nepavyko įstoti į teisę – apie įdomesnį gyvenimą nei gyvenu dabar, nedrįsčiau ir svajoti.
Vaiva Rykštaitė