Skaitome protingas ir populiarias knygas, kurias sukramtę pasidarome šiek tiek išmanesni. Jau kitą dieną atsikeliame šiek tiek kitokie, pasaulį matome šiek tiek kitaip.
Draugams pažadame, kad jau nuo naujų metų, nuo kito mėnesio, nuo pirmadienio mes būsime kitokie. Atsisakysime netikusio įpročio, užbėgsime karjeros laiptais ar įgyvendinsime svajonę visą dieną žvejoti.
Yra trys vertingi klausimai, kuriuos verta sau užduoti ir taip pasimatuoti pasirengimą pokyčiams. Jie ypač veiksmingi tada, kai norime keisti kokį nors savo elgesį ar imtis naujų iniciatyvų.
Kiek man tai naudinga? (Ką aš apie tai galvoju? Kiek aš tuo tikiu? Kiek man tai prasminga?)
Niekas neįtikins mūsų laukiama pokyčio nauda, tik mes patys. Joks šamanas ar įtakingas mokytojas neįpūs mums energijos, kol nesuvoksime šio pokyčio naudos sau. Joks pardavimų vadybininkas nesiims papildomų pardavimų pastangų, kol neįvertins asmeninės naudos ir šio darbo prasmės sau. Nemesime paskutinės cigaretės į šiukšlyną, kol nepatirsime nerūkymo naudos. Neišsipančiosime iš komplikuotų santykių, kol neįtikinsime savęs, kad naujas būvis bus kur kas prasmingesnis nei dabartinis. Ir sudėtingiausia tai, kad atsakymas į šį klausimą nuskambės tik vėliau, tik tada kai surizikuosime ir pabandysime.
Kokius gebėjimus turiu? (Kuo aš stiprus? Kas man padeda? Kas man daro įtaką?)
Norėti yra viena, o galėti yra kita. Įtikėti savo įgūdžiais ir gebėjimais yra sunku, ypač tada, kai dar neturime norimos patirties.
Mums baisu stoti prieš auditoriją, mes nerimaujame susitikdami su nauju klientu, baiminamės išvykti į išlikimo žygį gamtoje, nes tiesiog nežinome kaip vertinti savo galimybes. Ar sugebėsiu? Ar tai man? – toks dialogas skamba mūsų galvose.
Vieni esame drąsesni ir iš karto bandome. Gi kiti ilgai svarstome ar
einame į daugybę kursų, mokomės įgūdžių ir imamės pokyčių tik tada, kai esame įsitikinę savo gebėjimais. Kartais tam neturime laiko, nes gyvenimas mus švysteli į šaltą vandenį. Ir tada kapanodamiesi išplaukiame į krantą, nes prisimename, kad plaukti moka visi gyvi padarai.
Nelygu koks pokytis, turime surasti įrodymų, kad esame pajėgūs, galingi. Kad mokėsime, kad mums pavyks. Į čia ir taiko daugelis motyvuojančių mokymų – jų metu mes patikime savo galimybėmis. O tai jau didelis žingsnis link pokyčio.
Kaip mane įvertins aplinka? (Kaip mano pokytis atsilieps kitiems? Kokią paramą iš jų aš gausiu? Kiek jie suinteresuoti mano pokyčiu?)
Nors garsiai deklaruojame, kad aplinka mums nerūpi, visgi grįžtamasis ryšys iš aplinkos gali pasitarnauja kai norime sutvirtinti pokytį. Tai nereiškia, kad aš kažką darau dėl kitų, tai reiškia, kad kiti mane palaiko ir remia. Jei mūsų pokytis tampa dalimi „kažko daugiau“, jei šį pokytį įvertina mūsų aplinka, tuomet greičiau atrandame ir pateisiname savo pokyčio prasmę bei priemones kurių ėmėmės.
Visada smagu, jei mūsų pokytis keistis paskatina ir kitus žmones. Juk geriausi komplimentai, kuriuos kada nors esame girdėję, prasideda žodžiais: „Tu mane įkvepi…“, „Tu mane paskatinai…“, „Jei ne tu, aš nebūčiau…“.
