Vadinamasis emocinio „perdegimo“ darbe sindromas psichologams žinomas jau beveik 30 metų. Paprasčiau kalbant, tai psichinių ir fizinių sutrikimų rinkinys, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su žmogaus darbu.
Žmogaus emocinio „perdegimo“ tikimybė tiesiogiai priklauso nuo to, kokią profesiją konkretus žmogus pasirenka. Emocinis išsekimas pasireiškia depresija, dirglumu, apatija, nemiga, nerimu ir nuolatiniu nuovargiu.
Emocinį „perdegimą“ lydi ir tokie simptomai kaip galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, apetito praradimas arba kitas kraštutinumas – nekontroliuojamas noras valgyti. Jie taip pat psichologiniai, o tai reiškia, jog prastą savijauta lemia ne fizinė problema, o emocinis sutrikimas. Jeigu negalavimų priežastis nebus pašalinta, tokiam žmogui gresia net bulimija, anoreksija, priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio.
Darbas ar katorga?
Priešingai paplitusiam įsitikinimui, „perdegti“ gali ne tik tie, kurie labai daug dirba. Pernelyg rimtas ir atsakingas požiūris į darbą, darboholizmas, susvetimėjimas su šeima ir draugais – tai tik kelios priežastys, o kartais net ir simptomai, siejami su emociniu „perdegimu“.
Anot psichologų, emocinį „perdegimą“ gali paskatinti būtinybė nuolat gyventi kitų žmonių emocijomis ir mintimis, užsikrėtimas jomis. (Būtent todėl dažniausiai „perdega“ tie, kuriems darbe tenka daug bendrauti – vadybininkai, pardavėjai, žurnalistai, gydytojai, pedagogai ir kiti).
Priešingu atveju emocinis „perdegimas“ ištinka dėl asmeninių problemų: žmones atsiriboja nuo aplinkinių, leidžiasi įtraukiami rutinos ir todėl nebemoka mėgautis kokiais nors santykiais su išoriniu pasauliu, lieka tik darbas. Kartais dėl „emocinio“ perdegimo reikia kaltinti malonumo, kurį turėtų teikti kiekvieną dieną atliekamas darbas, trūkumas ar net visiškas nebuvimas.
Griežtesnę priežasčių, galinčių sukelti emocinį „perdegimą“, klasifikaciją pateikia Ispanijos Saragosos universiteto mokslininkai. Straipsnyje, kuris skelbiama žurnale „BMC Psychiatry“, tyrimo grupės vadovas Jesusas Montero-Marinas išskiria tris skirtingus „perdegimo“ darbe tipus – priklausomai nuo sindromo priežasčių ir išraiškos.
Pirmasis tipas – „pergedimas“ iš nuobodulio
Šią būseną patiria žmonės, kurių darbas labai monotoniškas arba pernelyg paprastas. Tokį „perdegimą“ skatinantis darbas nereikalauja jokio darbuotojo asmeninio indėlio, kūrybiškumo, iniciatyvos. Kitaip tariant, darbas, nesuteikiantys galimybių žmogui save realizuoti, sukelia emocinį „perdegimą“.
„Tokiems žmonėms tenka gyventi suvokiant, jog pateko į nemylimo ir visiškai jiems svetimo darbo spąstus. Jų profesija jiems sukelia tik nuobodulį ir pasidygėjimą tuo, ką jie daro“, - straipsnyje teigia akademikas, kurio tyrime dalyvavo daugiau nei 400 tokių emociškai „perdegusių“ žmonių.
„Tokie žmonės dažniausiai labai ciniškai vertina ir kalba apie savo darbą, ciniškai vertina ir savo gyvenimą. Tokių asmenybių širdyje ir galvoje nuolat verda kova tarp pasidygėjimo savo darbu ir baime ką nors keisti“, - teigia J. Montero-Marinas.
Kaip teigia tyrimo autoriai, dažniausiai taip jaučiasi administracijos darbuotojai ir valstybės tarnautojai. Be to, vyrai dažniau „perdega“ iš nuobodulio nei moterys, konstatuoja mokslininkai.
Maratonas biure
Antrasis ir trečiasis „perdegimo“ tipai – „fanatizmas“ ir „išsekimas“. Fanatikai nuolat bando pagerinti savo darbo kokybę ir efektyvumą – stengiasi tol, kol visiškai išsisemia: tiek emociškai, tiek fiziškai. Išsekusiais psichologai įvardija tuos, kurie visada darbe balansuoja ant savo galimybių ribos, o susidūrę su stresu ar kita nenumatyta kliūtimi – palūžta.
Kuo ilgesnė jūsų darbo diena, tuo didesnė tikimybė, jog virstate fanatiku. Kaip atskleidė mokslininkų iš Ispanijos tyrimo rezultatai, penkios papildomos darbo valandos per savaitę riziką „perdegti“ nuo darbinio fanatizmo padidina mažiausiai 6 kartus. Fanatikui perdegti labai padeda ir konkrečios būdo savybės – pavyzdžiui, perfekcionizmas, savikritika ir ambicijos.
Tuo tarpu išsekimas prisliūkina ne iš karto, tam reikia laiko: labiausiai perdegti nuo išsekimo rizikuoja tie, kurie vienoje vietoje išdirbo daugiau nei 16 metų. Pasiekę savo „kritinį tašką“, jie užima „pasyvaus nuolankumo“ poziciją, tai reiškia, jog nekeičia darbo ir vis labiau kenčia.
Anot mokslininkų, tokiais atvejais pagalbos ranką gali ištiesti šeima. Nuo chroniškos depresijos tokius žmones gali išgelbėti tik antra pusė ar vaikai.
