Nepasitenkinimas, konfliktas, kritika
© Corbis/Scanpix
Visi visada žino:

Kaip žaisti krepšinį;
Kaip auklėti svetimus vaikus;
Ką daryti su valstybės pinigais;
Kaip apstatyti svetimą butą;
Ir panašias smulkmenas.

Problema yra kita - kaip reaguoti į kritiką.

Kaip lengvai mes pastebime ją kitų žmonių žodžiuose! Kažkokiu šeštu jausmu. Štai pagaminame mes patiekalą ir klausiame: na kaip? Pasakys mums: na, žinai... Ir mes įsitempiame. Kaip? Druskos trūksta? Per rūgštu? Klausiame su neslepiama įtampa. Laukiame kritikos. Pastebime ir įsižeidžiame. Kam į mus įdėtas šis jausmas, sunku pasakyti. Manoma, kad jis perėjo į lietuvių pasaulėjautą iš lenkų bajorų dėl kultūrinių mainų. Ne dėl evoliucijos. Nes gyvūnai to nesupranta. Jūs bandėte kada nors įžeisti katę? Ne? Todėl, kad ji neįsižeidžia. Pasakykite jai, kad ji elgiasi idiotiškai, visą naktį atsidarinėdama duris. Ji tik nustebs ir oriai nueis šalin.

O šunį ar galima įžeisti? Ne. Kritikuojamas šuo ima atsiprašinėti, tai tiesa. Laižo mūsų veidą, vizgina uodegą. Nori užtarnauti mūsų palankumą. Juk mes esame šuns hierarchijos viršūnėje. Tad mūsų priekaištą jis suvokia kaip vyresniojo nurodymą: demonstruok savo žemesnę padėtį. Jis ir demonstruoja. Kinai ir japonai, kritikuojami vyresniųjų, demonstruoja gilų susirūpinimą ir nuolankumą, žemai pasilenkdami.

Eiliniai karininkui- atiduodami pagarbą ir sakydami “klausau”. Visi kiti į kritiką reaguoja įsižeidimu. Tai yra, liguistai.

Pavyzdys. Penkerius metus aš mokiausi vienos programos ir štai pabaigoje mus ėmė egzaminuoti. Mokytojos iš Vokietijos perskaitė mūsų rašto darbus ir turėjo įvertinti. Mano darbas buvo apie asmeninę patirtį. Aš buvau pirmasis. Paklausinėjo manęs apie darbą, pamąstė ir pasakė: nesupratome jūsų darbo. Jūs ten rašėte iš savo patiries, o ne objektyviai, ir, be to, rašėte be deramos pagarbos. To nesupratome, ano. Patarė kai ką, ko aš visai neklausiau. Po to perėjo prie kitų.

Aš įsižeidžiau. Kokiam pusvalandžiui. Mokytoja pažiūrėjo į mane ir po to paklausė: ko jūs toks piktas? Sakau: nes jūs mane sukritikavote. Ji nieko neatsakė. Po to staiga mano galva prašviesėjo ir aš viską supratau. Jos gi tam ir skirtos, kad ieškotų trūkumų. Jos - tai kokybės kontrolė. Mūsų mokymo vadovė mus per ilgus metus įpratino prie kitokios schemos: papasakodavo, kas jai patiko mūsų darbe, kuo mes pažengę ir kur, kaip ji mano, mes galime vystytis. O šios ponios - tai kontrolė. Eurokontrolė. Aš pabaigoje, kai paprašė įspūdžių, taip ir paaiškinau. Pasakiau: didžiuojuosi, kad mūsų grupė praėjo aukštus europinius standartus. Juk, sakau, ir mūsų žemės ūkio produkcija, tarkime, konservai, prieš patekdami į Europos rinką, turi pereiti europinę kontrolę. Stojo tyla. Mokytojos sustingusiais veidais pasakė: Iš kur ši ironija? Kodėl, sako, jūs darote iš egzamino cirką?

Aš atsakiau, kad atrodo, dar jaučiuosi piktas, nes laukiau daugiau paramos ir gerų įvertinimų. O mane ir kai kurias mano kolegas papiktino perdėta kritika. Bet, pasakiau, aš suprantu, kad mūsų mokytojai ir turi ieškoti trūkumų, nes tokia jų funkcija: kontrolė. Mokytojos kažką tyliai virškino, o viena iš jų netrukus nusiramino ir net pasakė: ”šiame kambaryje jaučiu daug meilės”. Nors kažin ar kas iš mūsų jautė šią meilę.

Štai tuomet aš supratau, iš kur kyla liguista reakcija į kritiką. Mano reakcija kilo iš to, kad aš savo darbą vertinau gana aukštai, buvau įpratęs prie pagyrų ir konstruktyvumo. Kuriam laikui, matyt, buvau pasijutęs aukštesnis už jas.

Mūsų mokytojos jautėsi labai svarbios egzamine ir ironijos netoleravo, nes tikėjosi liaupsių ir pagarbios tylos. Matyt, jautėsi žymiai už mus pranašesnės.

Taigi, liguistos reakcijos kyla, kad mus bando nuversti nuo pjedestalo, į kurį patys ar kitų pagalba esame užsiropštę. Kol mes laikome kitą žmogų už save aukštesniu, tol mes jo kritikai paklūstame, kaip savaime suprantamai.

Kai laikome save už kitus aukštesniu – jų kritiką suvokiame kaip iššūkį, ir neatleidžiame. O jei žmones laikome sau lygiais – tai įsižeidžiame trumpam, ir dažniausiai į jų kritiką atsakome tokia pat, tarkime, draugiška kritika. Tuomet kritika lengvai perauga į konstruktyvų patarimą. “Na, ir kas gi taip kepa pyragą? – Na- na, atsirado man žinovas... – Palauk, žiūrėk, kaip aš darau...”

Kokios gi peršasi išvados?

Išvados paprastos: išmokti laikytis su kai kuriais žmonėmis pagarbios žemesnės pozicijos. Na, jei Prezidentas, įstaigos vadovas ar netgi mokytoja skirti mums vadovauti, tad tegul jie leidžia sau mus kritikuoti. Jei mes viduje užleidžiame juos į šią poziciją, tada ir jausimės ramiai.

Su draugais paprasta - jų kritiką mes dažniausiai ir taip lengvai priimame. Štai vaikystėje - kieno iš mūsų nėra kiti vaikai užkabinę ar pravardžiavę? Ir ką? Ir nieko. Jis tau – “kvailys”, o tu jam - “pats kvailys”. Susipykom - susitaikėm.

Sunkiausia yra tuomet, jei žmogų, kuris mus kritikuoja, mes nuvertiname, t.y. laikome žemesniu už save. Tegul jis mūsų viršininkas ar net bendradarbis. Tačiau mes jau iš anksto žiūrime į jį pašaipiai. Ironiškai ar su tam tikru pranašumu. Na ir kas? Paslaptis čia štai kokia. Taip - iš viršaus kartais žiūrime į tuos, kuriuos laikome savo konkurentais, t.y. kurie užima vietą, į kurią pretenduojame patys. Ar mes jų bijome, ar pavydime, tačiau viską padengiame storu paniekos sluoksniu. Ir kai jie mus pakritikuoja, mums tai - pragaras. Čia jau kelias į psichologinę traumą. O gydymas neapsieina be tam tikros magijos, psichologinių triukų ir psichoterapijos.

O koks čia pagrindinis triukas? Ko gero, svarbiausia - įsižeisti, bet nedaug ir trumpai. Patempti lūpą ar pakeisti balsą... Na, nepatinka mums, kai mus kritikuoja, ir nieko tu su tuo nepadarysi. Yra mumyse tokia sistema, kuri reaguoja į signalą: ”tu nesi pats geriausias”. Tai- mūsų asmenybės dalis, ir aš netikiu žmonėmis,kurie išdidžiai sako: ”o man nusispjauti, ką apie mane sako”. Nebūna tokių žmonių, ir taip sakantieji tiesiog nori įtikinti save ir kitus, kokie jie neperšaunami...

Iš tikrųjų tokie žmonės saugo save patį nuo pažeidžiamumo. Juk yra dar toks nematomas kritikas mūsų viduje, kuris neklauso komplimentų. Mus giria, o mes patys savęs - ne. Moteriai sako: ”tu graži”, o ji sau nepatinka. Sportininkui sako: ”puikus rezultatas”, o jis žino, kad galėjo pasirodyti geriau. Ši savikritika yra daugelio mūsų viduje ir veikia kartais negailestingai: ”Dievas atleis, bet pats sau neatleisiu”.

Na, o kaip su gerąja, t.y. konstruktyviąja kritika? O geroji kritika – tai netgi ir ne kritika, o pagalba. Kai jos prašo. Jei jos neprašo, tai tegul lieka maksimaliai sušvelninta ir taktiška pastaba: ”aš tai daryčiau kitaip...”

Tik nemanykime, kad va taip viskas labai paprasta ir metodiška. Ir tegul būna šimtai knygų parašyta apie tai, kaip reaguoti į kritiką: ir “šypsokis ir lenkis”, ir “pamatyk jį nuogą”, ir “negirdėk jo”... Tačiau mūsų pasąmonės neapgausi. Netobuli mes, ką čia padarysi. Ne danguje juk gyvename.

Tad atleiskime sau tas mūsų nuodėmes, kurias, gerai pagalvojus, atleisti galima. Atleiskime ir važiuokime toliau. Ne angelai važiuoja mūsų traukiniu, o ir kelias dar tolimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (201)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (15)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (21)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (50)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (299)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (23)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (113)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (86)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...