* Ir tuo pačiu metu kažkur giliai viduje kyla suvokimas, kad turi būti kažkoks kitoks gyvenimo būdas, kad galima kitaip žiūrėti į pasaulį, kad yra kitas kelias, vedantis į laimę ir pilnatvę.
* Kartais net pavyksta pagauti trumpam tą palaimingą pojūtį, ir jūs pajuntate meilę – tuomet visas pasaulis nušvinta, gyvenimas įgauna aiškumą, o slėgęs sunkumas išnyksta. Tačiau labai greitai šie išgyvenimai išsisklaido lyg dūmai, telieka prisiminimai ir neaiškus suvokimas: “kažkas čia ne taip..”
* Ir vėl pasijuntate vienišas, vėl sugrįžtate į tą pačią slegiančią realybę. Pasaulis atrodo svetimas, geriausiu atveju – sukelia liūdesį. Tai – emociniai pakilimai ir nuopoliai: kai dažniau atsiduriate apačioje, bet svajojate apie emocinį pakilimą.
* Šitaip nors kartą gyvenime pasijunta kiekvienas žmogus. Ir, pasirodo, “siaubūnas”, kuris “nutraukia” emocijas žemyn, tūno kiekviename iš mūsų ir valdo mus daugybe “rankų”: chroniška įtampa, abejingumu žmonių kančiai (įskaitant ir pačius artimiausius), emociniu šaltumu ir jausmų atbukimu.
* Tai pasiekia visus, nors mes linkę tai neigti. Mes stengiamės negalvoti apie tų “rankų” poveikį ir kartais pasistatome aukštą pasiteisinimų sieną, norėdami nuo jo pasislėpti. Arba apsimetame, kad jo nėra, arba stengiamės pabėgti nuo jo visais įmanomais būdais: kuriame įvairius planus, siekiame užimti padėtį visuomenėje, ieškome būdų atsipalaiduoti, pramogaujame.
* Bet užsukite į bet kokį vakarėlį – įsiklausykite į juoką, iškreiptus balsus, demonstratyvų linksmumą, už kurių slepiasi baimė. Užsukite į sporto varžybas, ir pamatysite beprotiškus sirgalių pykčio proveržius, girtuoklystę ir peštynes tribūnose.
* Pažiūrėkite televizijos naujienas. Įsiklausykite į dainų tekstus. Visur aptiksite tą pačią temą skirtingomis variacijomis: kančia, įtampa, neapykanta, pavydas, agresija, nepasitenkinimas gyvenimu..
* Atkreipkite dėmesį į apėmusį žmones nekontroliuojamą beviltiškumą, kuris slepiamas po entuziazmo ir draugiškumo kaukėmis. Taip jie bando desperatiškai išsivaduoti nuo vidinės įtampos ir nerimo.
* Atrodytų, kad gyvenimas – nesibaigianti kova, kažkokios gigantiškos pastangos su labai abejotinais šansais į sėkmę. O savo nepasitenkinimą gyvenimu mes sprendžiame sindromu “jei tik turėčiau”: jei turėčiau daugiau pinigų, didelį televizorių, brangų automobilį, turtingą sutuoktinį, gražią figūrą.. Ir tam nėra pabaigos.
* Iš kur atsiranda visas šitas mentalinis (minčių) balastas? Ir dar svarbiau – ką su juo daryti? Jis atsiranda dėl mūsų miegančios proto būsenos: tai gili, subtili visaapimanti proto įpročių raizgalynė – tikras “gordijaus mazgas”, kurį rišome palaipsniui, po truputį ir kurį atrišti galime lygiai taip pat – palaipsniui, vieną po kito.
* Mes galime pažadinti savo sąmonę: išmokti stebėti, svarstyti, atskirti, atpažinti, suprasti, kitaip tariant – žingsnis po žingsnio nesąmoningą paversti sąmoningu. Paversti protą pažinimo įrankiu, o ne mūsų šeimininku.
* Neimituoti gyvenimo, besivaikant primetamų protui materialių norų, bet mokytis vadovautis aukštesniu dvasiniu aspektu – širdies išmintimi, dvasinėmis vertybėmis: dora, sąžine, tiesa ir kurti Harmoniją gyvenime.
* Tai nelengva, bet įmanoma, tereikia nepasiduoti automatizmui, tinguliui ir kasdien praktikuoti: mokytis atskirti nesveikas, kaustančias mintis ir jų atsisakyti.
* Senajame budistų tekste “Dhammapadoje” dažnai minimas proto suvaldymas, tyras protas, budrumas, sąmoningumas, dėmesingumas, proto rimtis – tai kelias į aiškumą gyvenime ir laimę. O nevaldomas protas klaidžioja iliuzijose ir kuria chaosą gyvenime.
* “Niekas negali tavęs paveikti daugiau nei tavo paties protas – nei tėvai, nei giminės, nei draugas, niekas. Tik sudrausmintas protas atneša laimę” – teigia senieji budistų raštai.
Mintys iš budistų vienuolio Chenepola Gunaratana knygos “Paprastais žodžiais apie dėmesingumą”, parinko ir vertė ruvi.lt