„Kaip tą suprasti? Darbe užmegzti kontaktą kažkaip lengviau ir paprasčiau. Pasiklausai, padarai išvadas, tuomet ir užduoti klausimą daug lengviau.
Visa vaikystė praleista žaidžiant LEGO, neturiu jokių bendravimo įgūdžių su merginomis. Nei vienos draugės, o draugų – vienas kitas.
Nuoširdžiai kalbant, neturiu jokios patirties, pirmą žingsnį žengiu, parašau laišką ar ką nors panašaus, bet bendrauti gyvai ir tiesiogiai sekasi sunkiai, vis bandau per aplinkui.
Kas tai? Sociofobija? Kaip šią problemą būtų galima sutvarkyti? Gal padėtų šokiai ar savanorystė?" – klausia Edvardas (vardas pakeistas).
Komentuoja psichologė-psichoterapeutė Jurga Gužauskienė
Jūsų problemos sociofobija tikrai nepavadinčiau, nes tai būtų netiksli sąvoka. Sakyčiau, jog čia santykio su kitu problema. Perskaičius Jūsų laišką pajutau vienišumą ir bendravimo su kitu baimę, tai baimė būti atstumtam, o sykiu jaučiamas ir didelis poreikis tam ryšiui su kitu kurti.
Žaidimas LEGO kaladėlėmis, pats savaime, nėra nei blogas, nei geras. Esmė, kaip ir visų psichologinių klausimų – kame problema ir kiek daug tos problemos pas konkretų žmogų? Iš laiško suprantu, kad šeimoje jautėtės emociškai apleistas, vienišas, nebuvo kuriami saugūs ir jautrūs santykiai, kuriuose būtų patenkinti Jūsų saugumo ir meilės,dėmesio, šilumos poreikiai, kas paprastai ir suteikia pagrindus saugiai tyrinėti aplinką bei santykius.
Sunku pasakyti kas atsitiko Jūsų šeimyniniams santykiams, kodėl Jums vaikystę teko praleisti su LEGO kaladėlėmis, tačiau kad ir kokią apsauginę funkciją jos tuo metu atliko, akivaizdu – dabar Jums tai ne tik nepadeda, bet dar ir stipriai trukdo.
Santykiai nėra toks paprastas reikalas, čia nėra aiškių išankstinių instrukcijų, kaip kad dėliojant kaladėles, ir santykių tų, deja, konstravimo vienumoje taip pat neįmanoma išmokti. Santykių noras ir kartu jų baimė, yra pagrindiniai Jūsų šiandienos palydovai, kurie neatsiejami nuo pykčio ir tuštumos jausmų.
Gera žinia ta, kad problema tikrai yra sprendžiama arba savarankiškai, nuolat „eksperimentuojant“ santykiuose, šokiuose, savanorystėje (visur galima sutikti Jums simpatiškų žmonių), arba Jums padėtų psichoterapija, kuri turi labai daug įrankių pagelbėti žmonėms, turintiems ryšio su kitu kūrimo problemų, kas turbūt būtų daug efektyviau, vien jau dėl mažesnių emocinių nuostolių.
Išdrįsti kreiptis pagalbos – reiškia išdrįsti kurti santykius, tai jau pažanga, psichoterapijoje visuomet atsikartoja gyvenimiški iššūkiai, dėl kurių žmonės ir kreipėsi.