Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas save apibūdina kaip vadovą „trenerį“. „Tam būtina turėti stiprią komandą, o turint – ne tik užsiimti darbų organizavimu ir kontrole, bet ir savo žmones motyvuoti. Paskutinė dalis, beje, dažnai užmirštama“, – teigia jis.
- Kaip Jūs įsivaizduojate, koks turėtų būti geras vadovas?
- Sakyčiau, kad visiems ir visada geras nebūsi, nes kiekvienas vadovas turi savų stiprybių bei trūkumų. Dėl to labai svarbu, kokie kiti žmonės dirba tavo komandoje – jie gali pasižymėti savybėmis, kurių trūksta tau pačiam. Kiekvienas komandoje atlieka savo rolę.
Apskritai vadovo vaidmenį aš įsivaizduoju labiau kaip trenerio, o ne žaidėjo. Kartais, jeigu labai reikia, galiu ir pats „išbėgti į aikštelę“, bet dažniausiai stengiuosi to nedaryti. Apskritai manau, kad man labiau sekasi motyvuoti kitus ir nuteikti juos ambicingiems tikslams.
- Kaip tuomet motyvuojate savo darbuotojus?
- Motyvuotas žmogus yra tas, kuris pasiryžęs nuveikti daugiau, nei iš jo reikalaujama. Atėjęs dirbti į naują įmonę, visų pirma kalbėjausi su darbuotojais – ne tik artimiausiais pavaldiniais, bet ir daugeliu kitų. Kuo daugiau, tuo geriau. Tokiu būdu pasimato, kuo žmonės gyvena, kaip supranta savo darbą, kiek noro ir motyvacijos jam turi.
Jei žmogus neturi noro dirbti – galbūt jis tiesiog „ne savo vietoje“. Jei nori dirbti – svarstau, kaip jį motyvuoti, kad norėtų dar labiau. Svarbu susipažinti su kiekvienu žmogumi, išsiaiškinti jo asmeninius tikslus – tuomet ir supranti, kas žmogų motyvuoja, o kas ne.
Apskritai žmogui turi patikti jo darbas, nes jei akys „nedega“, nieko iš jo „neišspausi“ – jis vykdys tik tai, kas būtina, o tuomet greičiausiai nepavyks įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Agresija ir konkurencija rinkoje didelė, ne viską pavyksta įgyvendinti, tad vykdant tik planą minimum, konkurentų neaplenksi. Kaip yra sakęs vienas žinomas verslininkas, „šiame versle, vien tam, kad stovėtumei vietoje, reikia labai greitai bėgti“.
Yra dar tokia teorija, kuri teigia, kad gerų darbuotojų motyvuoti nereikia – jie patys save motyvuoja. Svarbu, kad jie nebūtų demotyvuojami. O motyvacijai pakenkti gali įvairūs dalykai: nepasitikėjimas ir per didelė kontrolė, neaiškūs tikslai, nesistengiantys kiti komandos nariai. Vadovo pareiga – užtikrinti, kad visi dėtų maksimaliai pastangų, dirbtų petis petin.
- Sakote, kad svarbu susipažinti su kiekvienu darbuotoju, tačiau ką daryti, kai įmonėje jų – daugiau nei pora šimtų. Turbūt nerealu su kiekvienu pasišnekėti asmeniškai?
- Buvęs „General Electric“ vadovas Džekas Velšas (Jack Welch) yra pasakęs, kad „svarbu kasdien pasikalbėti su penkiais pavaldiniais ir pozityviai juos nuteikti“. Jei komunikacija įmonėje vyksta sklandžiai, nuo jų teigiamos emocijos turėtų pasklisti tolyn, tad su visais darbuotojais bendrauti ir neprireiks. Žinoma, ne visada taip įvyksta, bet stengtis reikia. Dar svarbiau stengtis neskleisti blogos nuotaikos ir neigiamų emocijų, nes jos, kaip taisyklė, persiduoda daug greičiau, nei teigiamos.
- Ar sunku motyvuoti žemiausios grandies darbuotojus – juk jų darbas gana nuobodus?
- Nebūna nuobodaus darbo. O jei jis tau nuobodus – kam tuomet tokį darbą dirbti? Manau, svarbu tokiais atvejais pačiam žmogui pasvarstyti, ar problema slypi aplinkoje, ar jame pačiame.
Kad būtumei vertinamas kaip darbuotojas, reikia įdėti be galo daug pastangų.
Turi stengtis padaryti daugiau, nei iš tavęs tikimasi, viršyti lūkesčius. Ir tai daryti reikia nuolat, be atvangos. Tada ilgainiui tave pastebės ir atlygins, arba... ne. Bet jei nesistengsi, tai tikrai niekas neatlygins. Tokia filosofija vadovaujuosi ir aš pats, tai man padėjo nemažai pasiekti.
- Kur brėžiate ribą, kiek verta dėti pastangų – juk persistengiant ir darboholiku galima tapti?
- Man darbas yra malonumas, ir jis nesibaigia penktą valandą vakaro. Nuolat gyvenu naujomis idėjomis, kuriu ateities vizijas.
- O kas motyvuoja Jus patį?
- Pasitikėjimas, ambicingi tikslai ir džiaugsmas kartu su kolegomis pasiekus norimą rezultatą. Apskritai valdžia užkrauna didelę atsakomybę, bet tuo pačiu suteikia ir daug laisvės. Man patinka, kad nereikia atsiskaitinėti akcininkams kas dieną ar kas savaitę – dažniau kalbamės apie ilgalaikius tikslus ir džiaugiamės pasiektais rezultatais.
- Kaip kovojate su stresu?
- Stresas – nuolatinis palydovas vadovo darbe, nes visuomet esi tarsi žingsniu priekyje, nei kiti tavo pavaldiniai. Pavyzdžiui, gali nujausti grėsmes, apie kurias kiti dar net nenutuokia.
Padeda patirtis, nes į panašią, kad ir stresinę situaciją, ilgainiui daug ramiau reaguoji. Stresą gali numalšinti ir dar didesnis stresas. Žiemą su draugais plaukiu baidarėmis, visuomet sustojame ir išsimaudome lediniame vandenyje. Galėčiau sakyt, kad nebijau šokti į šaltą vandenį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
