Pateikiame leidyklos „Tyto alba“ išleistos Michael J. Sandel knygos „Ko nenusipirksi už pinigus: rinkos galia ir ribos“ ištrauką.
******************************
Kyšiai už sveiką gyvenseną
Dar viena sritis, kurioje išpopuliarėjo finansinės skatinimo priemonės, yra sveikatos priežiūra. Vis dažniau gydytojai, draudimo bendrovės ir darbdaviai moka žmonėms už tai, kad jie būtų sveiki – kad gertų jiems išrašytus vaistus, mestų rūkyti ar atsikratytų antsvorio.
Būtų galima manyti, kad noras išvengti ligos ar gyvybei grėsmę keliančių negalavimų jau pats savaime turėtų pakankamai motyvuoti. Vis dėlto, kad ir kaip keistai tai skambėtų, dažnai būna kitaip. Nuo trečdalio iki pusės ligonių negeria jiems išrašytų vaistų. Tada jų sveikata pablogėja, ir tokių žmonių sveikatos apsaugai per metus papildomai tenka išleisti milijardus dolerių. Todėl gydytojai ir draudimo bendrovės, norėdamos motyvuoti ligonius gerti jiems išrašytus vaistus, už tai ima siūlyti finansinį atlygį.
Filadelfijoje ligoniai, kuriems išrašytas kraujo krešumą mažinantis vaistas varfarinas, jį gerdami gali laimėti nuo 10 iki 100 dolerių. (Tam naudojama speciali kompiuterizuota tablečių dėžutė – ji fiksuoja, ar vaistai išgerti, ir praneša pacientams, ar jie tądien laimėjo.) Už tai, kad geria reikalingą vaistą, šios skatinimo programos dalyviai per mėnesį vidutiniškai gauna po 90 dolerių.
Didžiojoje Britanijoje kai kuriems bipoliniu sutrikimu ar šizofrenija sergantiems ligoniams mokama po 15 svarų, kad jie kas mėnesį atvyktų jiems paskirtos neuroleptinių vaistų injekcijos. Paauglėms mergaitėms, sutikusioms pasiskiepyti nuo lytiniu būdu plintančio viruso, galinčio sukelti gimdos kaklelio vėžį, dovanojami 45 svarų vertės apsipirkimo kuponai.
Bendrovėms, apmokančioms darbuotojų sveikatos draudimą, jų rūkymas galiausiai atsieina labai brangiai. Todėl 2009 m. „General Electric“ kai kuriems savo darbuotojams pasiūlė sumokėti už tai, kad šie mestų rūkyti, – žmonės, ištvėrę be cigaretės metus, gaudavo 750 dolerių.
Rezultatai pasirodė tokie perspektyvūs, kad įmonė šį siūlymą nusprendė pateikti visiems JAV dirbantiems savo darbuotojams. Maisto parduotuvių tinklas „Safeway“ siūlo specialias premijas darbuotojams, kurie nerūko, neturi antsvorio, išlaiko normalų kraujo spaudimo ir cholesterolio lygį, – šitaip mažinamos bendrovės išlaidos sveikatos draudimui. Siekdamos, kad darbuotojai labiau rūpintųsi savo sveikata, vis daugiau bendrovių ima taikyti meduolio ir rykštės principą.
Maždaug aštuoniasdešimt procentų didelių JAV bendrovių dabar finansiškai skatina sveikatingumo programose dalyvaujančius savo darbuotojus. Ir beveik pusė šių bendrovių taiko tam tikras baudas nesveikų įpročių turintiems darbuotojams: dažniausiai iš jų pajamų daugiau išskaičiuoja už sveikatos draudimą.
Daugiausia tokių piniginio atlygio eksperimentų rengiama dėl antsvorio problemos, kartu ši problema yra ir sunkiausiai sprendžiama. NBC televizijos transliuojamas realybės šou „The Biggest Loser“ turbūt geriausiai atskleidžia šiuolaikinę pinigų siūlymo už lieknėjimą maniją. Laidos rengėjai per sezoną daugiausia (santykinai) svorio numetusiam pretendentui siūlo 250 tūkst. dolerių apdovanojimą.
Gydytojai, mokslininkai ir darbdaviai mėgina siūlyti kur kas kuklesnes finansines paskatas. Atliekant vieną tyrimą JAV, kelių šimtų dolerių atlygis paskatino nutukusius eksperimento dalyvius numesti maždaug keturiolika svarų per keturis mėnesius. (Deja, paaiškėjo, kad toks sulieknėjimas tebuvo laikinas reiškinys.)
Didžiojoje Britanijoje, kur Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba išleidžia 5 proc. savo biudžeto ligoms, susijusioms su nutukimu, gydyti, inicijuota programa antsvorio turintiems žmonėms – už tai, kad sulieknės ir sulieknėję išbus dvejus metus, žmonėms siūlomas 425 svarų sterlingų atlygis. Programa pavadinta „Svarai už svarus“.
Tokia pinigų mokėjimo už sveiką gyvenseną praktika kelia bent du klausimus: ar tai pateisina lūkesčius ir ar tai apskritai priimtina?
Pinigų už sveiką gyvenimo būdą mokėjimas ekonominiu požiūriu vertintinas atsižvelgiant į paprastą kaštų ir naudos santykį.
Todėl esminis klausimas yra toks – ar tokios skatinimo priemonės yra veiksmingos? Jei pinigai motyvuoja žmones gerti jiems išrašytus vaistus, mesti rūkyti ar pradėti mankštintis, – o visa tai mažina jų sveikatos apsaugos sąnaudas ateityje, – kodėl tam reikėtų prieštarauti?
Ir vis dėlto daugelis žmonių tokioms iniciatyvoms nepritaria. Finansinės skatinimo priemonės sveikam gyvenimo būdui propaguoti kelia didelių moralinių prieštaravimų. Vienas jų susijęs su teisingumu, kitas – su įsitikinimu, kad tai kyšininkavimo forma.
Prieštaravimai dėl teisingumo įvairiais aspektais yra išsakomi abiejų politinio spektro pusių. Kai kurie konservatyvieji kritikai teigia, kad nutukę žmonės lieknėti turėtų būti suinteresuoti patys, o jiems už tai mokant (ypač kai tai daroma iš mokesčių mokėtojų pinigų) sukuriamas neteisingas precedentas – atlyginama už tingumą.
Šie kritikai finansinį skatinimą vertina „ne kaip gydymo priemonę, o veikiau kaip apdovanojimą už ankstesnius piktnaudžiavimus“. Toks požiūris paremtas įsitikinimu, kad „kiekvienas iš mūsų pajėgus kontroliuoti savo svorį“, todėl mokėti tiems, kurie patys to nepajėgė padaryti, yra neteisinga, ypač jei tam skiriami pinigai atkeliauja, kaip nutinka Didžiojoje Britanijoje, iš Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos biudžeto.
„Mokėti žmogui už tai, kad jis atsisakytų žalingų įpročių, reiškia globėjiškai kurstyti netinkamą mąstymą, – taip tarsi atleidžiama nuo bet kokios atsakomybės už savo sveikatą.“
Kai kurie liberalai išsako priešingus nuogąstavimus: anot jų, finansinis atlygis už gerą sveikatą (ir nuobaudos už blogą) gali įstumti žmones į neteisingą, nuo jų pačių nepriklausančią padėtį. Leisti darbdaviams ar draudimo bendrovėms diskriminuojamai skirstyti darbuotojus į sveikus ir nesveikus, sveikiesiems numatant atlygio mechanizmus, yra neteisinga tų žmonių atžvilgiu, kurie ne dėl savo kaltės yra prastesnės sveikatos ir todėl labiau rizikuoja susirgti. Suteikti visiems palankias sąlygas lankytis sporto klubuose būtų viena, bet visai kas kita numatyti skirtingas draudimo įmokas, atsižvelgiant į sveikatos būklę, kuri nuo paties žmogaus dažnai net nepriklauso.
O štai dėl priekaištų, kad tokia praktika esanti kyšininkavimo forma, viskas dar kebliau. Žiniasklaidoje tokios sveikatingumo skatinimo priemonės dažnai vadinamos kyšiais. Bet ar taip yra iš tiesų? Tuo atveju, kai siūloma pinigų už sutikimą sterilizuotis, papirkinėjimo aspektas yra visiškai akivaizdus. Moterims sumokama už tai, kad jos atsisakytų galimybės gimdyti ne dėl savęs pačių, bet dėl to, kad taip bus geriau aplinkiniams – gims mažiau nuo narkotikų priklausomų kūdikių. Pinigais moteriai atsilyginama už veiksmą, kuris, bent daugeliu atvejų, prieštarauja jos interesams.
Tačiau to paties negalima pasakyti apie pinigines skatinimo priemones, kuriomis siekiama motyvuoti žmones mesti rūkyti arba ryžtis lieknėti. Kad ir kokia iš to būtų nauda aplinkiniams (pavyzdžiui, privačių bendrovių ar valstybinių išlaidų sveikatos apsaugai mažėjimas), žmogui skiriamas piniginis atlygis skatina jį tausoti savo, o ne kieno nors kito sveikatą. Tad kaip visa tai galima laikyti kyšiu? Arba, performulavus klausimą šiek tiek kitaip, – kodėl priekaištai dėl papirkinėjimo atrodo pagrįsti, net jeigu sveikas gyvenimo būdas yra naudingas „kyšį“ gavusiam asmeniui?
Mano nuomone, šie priekaištai atrodo pagrįsti todėl, kad dažnam iš mūsų kyla įtarimas, jog finansinis motyvas nustelbia kitus, kilnesnius motyvus. Noras būti geros sveikatos neapsiriboja vien tik optimalaus cholesterolio kiekio ar reikiamo kūno masės indekso siekiu. Jis susijęs ir su tinkamo požiūrio į savo fizinę gerovę ugdymu ir deramu bei atsakingu rūpinimusi savimi. Mokant žmonėms už tai, kad jie gertų jiems išrašytus vaistus, vargu ar ugdomas toks požiūris – gali būti, kad jis netgi slopinamas.
Juk kyšio siūlymas yra būdas manipuliuoti. Šitaip ignoruojama būtinybė įtikinti, o vidinius motyvus išstumia primestieji iš išorės. „Tau nerūpi tavo sveikata tiek, kad pats mestum rūkyti ar ryžtumeisi kovoti su savo antsvoriu? Tai padaryk tai todėl, kad tau už tai siūlau 750 dolerių.“
Kyšiai už sveikatinimąsi vilioja mus daryti tai, ką mes privalėtume daryti ir šiaip. Jie skatina mus tinkamai elgtis dėl netinkamos priežasties. Kartais tokia gudrybė padeda. Nėra lengva mesti rūkyti ar atsikratyti antsvorio. Vis dėlto ilgainiui derėtų atsispirti manipuliacijai. Kitaip tokios rūšies papirkinėjimas taps atitinkamus įpročius formuojančiu dalyku.
Jei kyšiai už sveikatinimąsi duoda naudos, nuogąstavimai dėl iškreipto požiūrio į sveikatą gali atrodyti beviltiškai šventeiviški. Jei šlamantieji gali padėti atsikratyti nutukimo, kurių galų kvaršinti galvą dėl visokių manipuliacijų? Viena vertus, todėl, kad deramas rūpinimasis savo fizine gerove yra savigarbos dalis. Kita vertus, neišleistinas iš akių ir praktiškesnis aspektas: jei žmogus neturi vidinės nuostatos tausoti sveikatą, dingus finansinėms paskatoms jis gali ir vėl apsileisti.
Atrodo, kad būtent taip ir atsitiko daugeliu piniginio atlygio dalijimo už svorio metimą atvejų, kuriuos išnagrinėjo ekspertai. Mokėjimo už metimą rūkyti schemos teikia nedidelių vilties prošvaisčių. Tačiau šiuo požiūriu net ir labiausiai drąsinanti studija atskleidė, kad daugiau nei 90 procentų rūkalių, kurie atsikratė šio įpročio paskatinti finansiškai, praėjus pusei metų po skatinamųjų priemonių taikymo pabaigos ir vėl ėmė rūkyti. Apskritai piniginio skatinimo schemos veiksmingiausiai motyvuoja žmones konkretiems trumpalaikiams dalykams – pavyzdžiui, apsilankyti pas gydytoją ar atvykti injekcijos, – o ne keisti ilgalaikius įpročius ir elgseną.
Žmonėms mokant už tai, kad jie būtų sveiki, galima sulaukti ir priešingų rezultatų – šitaip neišugdomos vertybės, kurios padėtų nuosekliai rūpintis sveikata. Todėl akivaizdu, kad ekonominis („Ar finansinio skatinimo priemonės pateisina lūkesčius?“) ir grynai moralinis („Ar tokios priemonės priimtinos?“) klausimai yra kur kas labiau vienas su kitu susiję, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai, ar skatinamoji priemonė „pateisino lūkesčius“, priklauso nuo tikslo. O tikslas, jei jis suvoktas deramai, gali apimti ir atitinkamų vertybių, ir požiūrių, kuriuos finansinio skatinimo priemonės tiesiog diskredituoja, propagavimą.
