Optimistiškai įsivaizduodami, kad mūsų tikslai jau pasiekti, kartais mes galime tik pabloginti situaciją
Jau senokai sėkmės psichologijos atstovai teigia, kad optimistiškumu persmelkta pasiektų tikslų vizualizacija daro didžiulę teigiamą įtaką tų tikslų pasiekimui. Mokslinių tyrimų (nors ir ne visų) duomenys tam prieštarauja. Halvorson (2011) atlikto tyrimo rezultatai: koncentravimasis į idealią ateitį nulemia žemesnius pasiekimus. Dar keturi eksperimentai, atlikti siekiant įvertinti šią hipotezę skirtingose veiklos formose (planavimas, atlikimas ir kt.), ją patvirtino (Oettingen ir kt., 2011). Tyrimo autorių teigimu, fantazijos atima iš mūsų energiją ir didiną spaudimą.
Tai dar nereiškia, kad vizualizacija yra kenksminga, tai tik parodo, kad ji veiksminga ne visada ir, kad ir vizualizuoti reikia mokėti.
Greičiausiai reikėtų ne tik mąstyti, kad jau esame sėkmingi, bet ir koncentruotis į kliūtis, kurias galime sutikti pakeliui į sėkmę?
Daugybė naujausių tyrimų, Halvorson (2011) teigimu, rodo, kad neapsimoka skraidyti padebesiais ir laukti, kol pasaulis mus apdovanos už optimistišką mąstymą. Ar pamenate puikiausiai perkamą knygą apie visagalį traukos dėsnį „The Secret“?
Tyrimų serija, atlikta Niujorko Universitete padeda išsiaiškinti šio reiškinio priežastis (Kappes ir Oettingen, cit. pg. Halvorson, 2011). Tiriamieji, kurie ateitį laikė sunkia ir keliančia abejones, buvo gerokai energingesni nei tie, kurie ją idealizavo. Žemesnį energijos lygį rodė ir objektyvūs fiziologiniai matavimai. Įdomu tai, kad kuo tiriamajam svajonė buvo svarbesnė ir kuo jis labiau stengėsi ją vizualizuoti, tuo labiau buvo pakirsta jo motyvacija!
Taigi, perdėtas optimistiškumas mus įkalina įsivaizduoti tik vieną ateities variantą. Nesame kvaili ir aiškiai suvokiame, kad iš tikro tų variantų yra daugiau. Tik dėl mažesnio mūsų suvokiamo jų realumo jie lieka mažiau apmąstyti ir „atidirbti“. O tai gali gąsdinti ir kelti nerimą.
Optimizmas gali žlugdyti?
Du žmonės pradeda vadovautis svorio metimo programa. Vienas iš jų yra optimistas, kitas – realistas, galbūt netgi pesimistas. Kuris iš jų turi didesnius šansus atsikratyti antsvorio?
Remiantis Doshisha universiteto Japonijoje moksliniu tyrimu, pesimistas (McGonigal, 2009). Kodėl optimizmas nepadeda sulieknėti? Optimistai gali nuvertinti juos ištinkančius sunkumus, kuriuos patiria bandydami numesti svorį. Jie taip pat gali manyti, kad svorio numetė daugiau ir greičiau nei yra iš tiesų.
Optimistai kelia sau didelius tikslus. Jei tikiesi numesti 6 kg per mėnesį, o numeti tik pusę tiek, jausiesi nusivylęs. Greičiausiai apims nepasitenkinimas, kurį malšinsi dar didesnėmis maisto porcijomis. O jeigu esi pesimistas – nuspręsi numesti 1-3 kg per mėnesį. Greičiausiai jausi lengvumą, didesnę viltį pasiekti savo tikslą. O kaip yra su jumis?
Be to, jeigu tikiesi, kad sulieknėjęs (ar metęs rūkyti, pradėjęs sportuoti ir t.t.) pagerinsi santykius su kitais, rasi geresnį darbą ar visada jausiesi žvalus, bet tau nepavyksta sulieknėti, tuomet motyvacija toliau stengtis labai krenta. Žmonės, kurie keisdami elgesį tikisi didelės, nepamatuotos naudos, dažniausiai turi nusileisti ant žemės.
Optimistiški teiginiai neveikia?
Tokią išvadą prieina J. Wood ir pora jo kolegų atlikę tyrimą, publikuotą prestižiniame Psychology Science žurnale. Išsikėlę klausimą apie optimistiškų teiginių veiksmingumą, tyrėjai nerado paprasto ir vienareikšmio atsakymo. Tarkim, savimi pasitikintiems tiriamiesiems kartojant „Aš mėgstamas žmogus“, efektas buvo labai silpnas. Jie gi ir taip tikisi, kad yra mėgstami! O tiems, kurių savivertė yra menka, paaiškėjo, kad optimistiški teiginiai netgi kenkia. Jie jautėsi dar blogiau – tikriausiai suprasdami kontrastą, neatitikimą tarp to, kokie jie yra, ir to, kokiais jie nori būti. Lilienfeld (2009) teigimu, tai jiems tik priminė, kokie jie iš tikro yra nemėgstami.
Ko gero, esmė ne pačioje optimistiškoje savitaigoje, bet jos taikyme. Norėdami per daug, kalame sau į galvą sunkiai mus įtikinančius dalykus, taip tik didindami įtampą ir stiprindami mintis apie tai, kokioje visgi apgailėtinoje situacijose mes esame.
Ir apskritai, pati orientacija į tai, kad mums reikia keistis, būtinai siekti tam tikrų savybių – gąsdina. Daugeliu atveju daug vaisingesnis esti paprastas dėkingumas ir nuoširdūs pokalbiai su savimi.
Optimistiškumas turi savo kainą
Peterson (2008) pristato du tyrimus, kurių metu buvo gauta, kad būdami geresnės nuotaikos esame neatidūs detalėms. Žinoma, ši savybė nėra esminė siekiant karjeros, bet tam tikrais atvejais ji tampa tikrai svarbia. Pavyzdžiui, planuojant biudžetą. Tikriausiai yra ir daugiau savybių, kurios geriau atsiskleidžia jaučiantis liūdnai. Taigi, gal nereikėtų nuolat siekti išlikti geros nuotaikos ir optimistiškais?
Segerstrom (2006) ištyręs teisės studentus, aptiko, kad optimistai atsparesni stresui tik tada, kai tas stresas nėra stiprus. Tuo tarpu esant dideliam aplinkos spaudimui, optimistai su stresu kovojo blogiau nei pesimistai. Tai galime paaiškinti pernelyg dideliu optimistų pasitikėjimu išspręsti problemas, kurios nėra taip lengvai išsprendžiamos, ir nenorėjimu sutikti, jog šįkart jiems gali nepasisekti.
Būdami optimistiški dėl, tarkime, kokio nors projekto, mes tuo pačiu esame pesimistiški dėl kitų projektų. Gi būdami optimistiški, mes atsisakome kitų alternatyvų. Jei vis laikomės įsikibę savo plano ir tikimės, kad mums pavyks, mes nebematome kitų, galbūt geresnių pasirinkimų.
Optimistiškumas ir pesimistiškumas turėtų būti neatskiriami. Šiuo metu tai laikoma priešingybėmis. Visą laiką optimistiški būti negalime, reikia išsirinkti ties kuo tokiais būti. Be to, optimistiškumas yra subjektyvus – kas vienam skamba optimistiškai, kitam gali būti pakankamai pesimistiška.
Ar visi optimistai yra tikrai optimistai?
Visgi dažnesnė problema yra susijusi su ginybiniu pesimizmu (angl. defensive pessimism). Pažįstate ką nors, kas nuolat nerimauja, kad jam kažkas nepasiseks, pavyzdžiui, per egzaminą, ir galiausiai pasiekia puikius rezultatus? Tokie žmonės – besiginantys pesimistai. J. Norem teigimu, pesimizmas yra jų varomoji jėga, jie taip ruošiasi blogiausiam atvejui. Brukamas optimizmas tik priverčia juos dar labiau bijoti.
Negalime užblokuoti nepageidaujamų minčių
„Tikriausiai susirgsiu“, „nebesuvaldysiu situacijos“, „šis darbas man nepavyks“...Net 90 % žmonių aplanko mintys apie žalą, iškrypimus, kontrolės praradimą ir pan. Tirti asmenys yra neturintys nerimo sutrikimų, jei butų įtraukti ir turintys šiuos sutrikimus skaičius netgi peraugtų 90%!
Mes esame nepatenkinti, kad taip mąstome, imame bijoti tokių minčių ir baimintis, kad jos pranašauja ateitį. Pesimistiškų minčių turime kiekvienas, nereiktų dėl to jaustis keistai ir nerimauti, kad prisišauksime nelaimę.
Leahy (2009) teigimu, mintys ir realybė nėra tas pats, nors šiuo metu tai yra labai populiari idėja. Dažnai yra patariama įsivaizduoti, kad esame turtingi ar sėkmingi bei vengti galvoti apie ligas, nelaimes. Jei „prievartausime“ save, tai spaudimas nuolat kels nerimą ir stresą.
Leonidas Tolstojus yra aprašęs vaikystėje žaistą žaidimą – stovėti kampe ir stengtis negalvoti apie baltas meškas. Harvardo psichologas D. Wegneris sumanė ištirti, ar tokios pastangos yra vaisingos.
Rezultatas – žmonės, kurių buvo prašoma negalvoti apie baltas meškas, apie jas galvojo tik dar labiau. Kitaip sakant, minčių slopinimas išprovokavo nenorimų minčių suintensyvėjimą. Kognityvinės psichologijos atstovai (pavyzdžiui, C. Purdon ir D. Clark) netgi teigia, kad nepageidaujamų minčių analizė ir kontrolės strategijų naudojimas yra pagrindinis nerimo sutrikimų bruožas. Galbūt tai leidžia galvoti, kad vydami nemalonias mintis šalin tik prisišauksime psichikos sutrikimus? Manau, tai puiki hipotezė dar vienam tyrimui.
Smegenys mato tai, kas yra, o ne tai, ko nėra: jei jums pasako negalvok apie dramblį, jūs gi nepagalvojate apie agurką? Tai viena iš priežasčių kodėl savitaiga turi būti teigiama. Pavyzdžiui, „nesu bailys“ reikia keisti į „esu drąsus“.
Įvairios „blogos“ mintys dažnai yra suplakamos į vieną nepatraukliai skambančią charakterio savybę – pesimistiškumą. O ši savybė nėra madinga... Užmirštama paminėti, kad kai kurios tokio pobūdžio mintys yra būtinos ir motyvuojančios stengtis (Halvorson, 2011). Gi yra didžiulis skirtumas tarp: „man šįkart gali nepasisekti” ir „aš kaip visada susimausiu”. Abi šios mintys yra pesimistiškos, bet pirmoji skatina bandyti dar kartą.
Kai kurios pesimistiškos mintys yra vertingesnės nei optimistiškos. Jei nuolat, nepriklausomai nuo to, ar mums sekasi, ar ne, galvosime, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, ar galiausiai nepasijusime kvaili? Atitrūkę nuo realybės? Meluojantys patys sau? Nesvarbu, ką mes mąstome, svarbiausia, ką mes darome su tomis mintimis! Galime net įsivaizduoti rožinį dramblį ant mūsų lovos, patarinėjantį, kaip mums elgtis. Jei jo patarimai išties fantastiški, kodėl turėtume jų atsisakyti? Nes to nėra sėkmės knygose? Nes to negirdėjote naujausiame seminare?
Laimės pojūtis yra priklausomas nuo genų?
Dažnai mums įrodinėjama, jog laimė priklauso nuo optimistiško mąstymo ir pastangų, kurias įdedame jas pasiekti. Keli moksliniai tyrimai rodo, kad genai nemaža dalimi atsakingi už tai, ar mes jaučiamės/jausimės laimingi. Paminėsiu tik keletą garsesnių. Visų pirma šios idėjos yra siejamos su tam tikra teorija (set point theory), kuri akcentuoja, jog turime tam tikrą nulemtą laimingumo lygį, kuris gali svyruoti dėl aplinkos ir gyvenimo stiliaus ir tokiu būdu kartais trumpam neutralizuoti biologinį faktorių (tai, kaip smegenys „tvarkosi“ su neuromediatoriais). Bet tik trumpam.
Pirmieji šią idėją tikrino D. Lykken ir A. Tellegen dar 1996 m. Jie tyrė monozigotinius (genetiškai identiškus) ir dizigotinius dvynius, kurie buvo auginti kartu arba atskirai. Rezultatai: monozigotiniai dvyniai, auginti atskirai, jautėsi panašiai laimingi; dizigotiniai dvyniai, auginti kartu, nejautė panašaus laimės lygio. Tai reiškia, kad nesvarbu, ar kartu, ar atskirai augo dvyniai, svarbu tik tai, ar jie buvo monozigotiniai.
Vėliau buvo atlikta daugybė studijų, kurios patvirtina, kad laimės jausmas 50% yra nulemtas nuo gimimo. Kai kurie iš mūsų išlieka laimingi net po didelių traumų, o kiti, net kai sekasi, jaučiasi vis prislėgti.
Galbūt dabar jums palengvėjo? Gi galime manyti, kad nereikia prievartauti savęs mantromis „man puikiai sekasi” ar „esu labai laimingas” bei verstis per galvą, kad būtume laimingi, jei jau genai yra už tai atsakingi? Palengvėti turėtų tik truputį, nes 50 % nėra 100%, ir gaila net ne 80%...
Be to, patys naujausi tyrimai rodo, jog esti galimybė keisti ir genus!
Nors kol kas šios žinios dar nėra tvirtai įsitvirtinusios, bet vis tiek tai rodo, kad genų įtaka nėra nepajudinamamas faktas.
Ir dar, apskritai jokie tyrimai negali visiškai išsiaiškinti, kas ką iš tikro lemia tokiose nuo ankstyvo amžiaus besiformuojančioms savybėse kaip laimingumas – visada esi šalutinių faktorių, tyrimo specifikos ribotumų ir t.t.
Geriau būti pesimistu?
Ne. Manau, kad optimiškumas yra daug geresnė (tiksliau, naudingesnė) savybė nei pesimistiškumas. Tik optimizmas dažnai persipina su per dideliu svajojimu, atitrūkimu nuo realybės, pseudoptimistiškumu. O tai, jau nėra taip gerai. Iš tikrųjų, straipsnyje peikiau ne patį optimistiškumą, bet ką tik minėtas giminingas jo apraiškas bei nekokybišką optimistiškumo „pritaikymą“.
Ką noriu pasakyti šiuo straipsniu? Kad nėra vienos tiesios. Tyrimai gali įrodyti ir viena, ir kita, todėl nereikia aklai tikėti jų skelbiamomis išvadomis, tiek madingojo optimizmo, tiek pesimizmo, tiek ir kitais atvejais. Kažkuris iš mano buvusių dėstytojų yra pasakęs: „Kiekvienam tyrimui galime rasti antityrimą“. Aš tik pridursiu, jog šiuo metu, esant norui, tyrimais galima įrodyti bet ką, turbūt net ir rūkymo naudą sveikatai.
Todėl mąstykime taip, kaip mums atrodo geriausia, kaip kužda nuojauta. Visi esame pernelyg skirtingi, todėl vieno recepto nėra ir negali būti. Be to, ko vertas tampa gyvenimas, jei nuolat tempiame save link madingo šablono?
