Passion.ru siūlo kritiškai pažvelgti į šiuos klausimus ir kartu nuspręsti, ar verta padėti kitiems žmonėms, jei verta, tada kokiems ir kiek; kaip reaguoti į prašymus, kam ir kodėl reikalinga pagalba.
Padėti artimiesiems - mūsų šventa pareiga
Artimiems žmonėms visada reikia pagalbos, ir kuo dažniau mes ją suteiksime, tuo dažniau jos prireiks. Štai paradoksas. Žinoma, padėti artimiesiems - tai tas pat, kas visada dėkoti už tą gerą, kurį jie padarė jums. Ir apskritai tai natūralu.
Povandeninis akmuo
Kai tik kažkas tampa jūsų pareiga, jūs ne tik pasmerkiate save periodiškam kentėjimui, tačiau ir atimate iš artimųjų galimybę tobulėti. Juk padėti močiutei išmokti naudotis kompiuteriu - tai viena. O klausytis sesers nusiskundimų apie vyrą kas dieną po dvi valandas - visai kas kita.
Nedarykite meškos paslaugų, pakenksite patys sau. Kartais meilė pasireiškia tuo, kad mes skaudiname artimuosius - tarsi gydytojai. „Atpjovę“ nuo savęs seserį, jūs ją paliksite vieną su savimi, ir tuomet ji galbūt imsis spręsti problemas, nustojusi skųstis. O paskui ir jums padėkos.
Kartais reikia suteikti artimam žmogui galimybę suklysti ar nukentėti nuo savo klaidų, o ne bėgti ir spręsti viską už visus. Ir tai - ne egoizmas.
Be to, reikia žiūrėti, kas slypi už artimųjų prašymų. Jei, pavyzdžiui, tėvai prašo dažniau padėti sode, o jūs tam neturite jėgų, gal jie tik nori dažniau su jumis pasimatyti ir praleisti daugiau laiko? Galbūt tai galima suorganizuoti kitu būdu?
O jei jūsų prašo nuvežti krikšto sūnų į darželį, galbūt jumis tiesiog naudojasi prisidengę „giminystės ryšiais“? Toks prašymų filtras leis jums suteikti išties būtiną pagalbą, neleidžiant naudotis savimi.
Ir apskritai psichologai čia turi vieną labai įdomią nuomonę šiuo klausimu. Gali būti, kad kai kuriems ji pasirodys ciniška. Manoma, kad pagalbą turi teikti vyresni jaunesniems, stumdami giminę į priekį, o ne atgal. Tai gali būti bet kokia pagalba - pinigais, laiku.
O kaip dažnai tai vyksta pas mus? Vaikai užauga ir turi padėti tėvams. Tai yra, vietoje savo pačių raidos ir savo vaikų auginimo daug jėgų ir resursų nueina atgalios, tėvams. Ir taip vyksta iš kartos į kartą. Ar ne geriau dirbti sau, aprūpinti save, pastatyti vaikus ant kojų ir suteikti jiems teisę gyventi savarankiškai bei neprašyti pagalbos? Tačiau tam reikalingas ištisos kartos sąmonės lūžis. O tai sunku.
Išvada
Tik suteikdami teisingą pagalbą, jūs kuriate įvaizdį žmogaus, kurį visi gerbs ir kurio nuomonės klausysis. Artimieji į jus kreipsis tik tos pagalbos, kuri jiems bus tikrai būtina ir kurią galėsite suteikti nenuskriaudę savęs ir savo šeimos.
Pataikavimas artimųjų norams ir kaprizams gresia tuo, kad veltui eikvosite savo laiką, pinigus, jėgas, ir neaišku, ar realiai galėsite padėti tam, kas į jus kreipiasi.
Padėti - moters prigimtis
Su tuo sunku pasiginčyti. Veikiausiai kiekviena moteris žino, kaip kartais malonu pamaitinti, sušildyti, priglausti, išklausyti. Tačiau retai kas susimąsto, kad tam reikalingos jėgos, taip pat ir psichologinės.
Jei vyras gali krauti vagonus su jėga, gauta sočiai pavalgius mylimos žmonos pietus, tai iš kur imasi moters jėgos? Ir dažnai moterys imamos kaltinti dėl to, kad vaikšto po parką, užuot nuveikusios ką nors naudingo, padėjusios seseriai remontuoti butą ar pasėdėjusios su sergančiu dėde.
Povandeninis akmuo
Reikia pasakyti, kad dažnai šie priekaištai suveikia. Daugelis meta savo pomėgius ir puola į pagalbą, genamos kaltės jausmo. Meta savo džiaugsmus, pamiršdamos, kad tie užsiėmimai, kurie laikomi pramogomis, padeda moteriai tapti laimingesne, pasisemti jėgų iš dalies ir tam, kad padėtų vyrui, mamai, draugei, pasauliui.
Padėti - žinoma, moters prigimtis, tačiau mums taip pat reikia ir prisikaupti jėgų, kad galėtume dalintis, o ne atiduoti paskutinius likučius kankinės veidu. O tam mums reikia padaryti kažką „sau“.
Išvada
Neleiskite niekam pasėti jumyse kaltės jausmo dėl to, kad neva niekam nepadedate. Jei rūpinatės savimi ir tobulėjate, šis noras ir galimybės ateis pačios. Turėkite drąsos pasakyti, kad šiandien jums norisi pailsėti. Kitaip rytoj dėl jūsų prastos nuotaikos blogai bus ne tik jums.
O jei jaučiatės visiškai laimingas, pabandykite neužsidaryti savyje ir savo laimėje, o ja dalintis. Kažką pamaitinkite, kažką suorganizuokite, skirkite laiko artimiesiems arba patarkite draugui. Jums patiks.
Padėdami tampame stipresni
Ko gera, kiekvienam pažįstamas tas puikus jausmas, kuris ateina po to, kai nesavanaudiškai padedame kam nors. Sakome „džiaugiasi širdis“. Veikiausiai tai pats natūraliausias ir aukščiausias laimės jausmas, kurį mes visi galime patirti - tai duoti tiesiog šiaip, nereikalaujant nieko atgal.
Tokia pagalba parodo žmogaus išsivystymo lygį, o poreikis ateina pats, kai tik būna tinkamas laikas. Paprastai šiuo laiku keičiasi požiūris į gyvenimą, ir nesavanaudiška pagalba padeda kitaip pažvelgti į pasaulį.
Povandeninis akmuo
Daugelis moterų, realizuodamos jose slypinčią moterišką rūpesčio energiją, atiduoda viską ir išsekina save psichologiškai. Norėdamos pasijusti naudingos, jos aukoja bažnyčiai, užuot nusipirkusios suknelę, padeda labdaros organizacijai, užuot pasivaikščiojusios parke, prižiūri draugių vaikus, užuot ėjusios pažindintis su vyrais.
Ypač dažnai taip elgiasi moterys, kurių asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Kodėl jos taip daro? Tiesiog padėdamos kitiems, jos jaučiasi reikalingos ir mano, kad taip taps laimingesnės.
Atiduoti be problemų galima tik tai, ko pas jus pakanka ir yra dar daugiau, nei reikia. Kitaip kokia prasmė? Atiduoti paskutinius marškinius ir pačiam tapti elgeta? Ar galbūt logiškiau pabūti „egoiste“, pasirūpinti savimi, pakelti sau nuotaiką, laimingai ištekėti - o jau paskui, kita nuotaika ir kitame išsivystymo lygyje, padėti pasauliui?
Kalbama, kad jei moteris laiminga - laimingi visi aplink, o jei nelaiminga - visi aplink taip pat nelaimingi. Todėl reikia atsakyti sau į klausimą: kam realiai reikalinga pagalba? Galbūt jums, o ne tik visiems vaikų namams mieste?
Išvada
Pagalba vertinga tik tada, kai jūs dalijatės, o ne atiduodate iš paskutiniųjų. Pirmuoju atveju gėrio pasaulyje padaugėja, antruoju - lieka tiek pat.
Kompensuodamos savo vidinį nelaimingumą pagalba kitiems žmonėms, jūs netampate laimingesnė, o tik pasmerkiate save toliau kentėti. Tačiau jei esate laiminga ir padedate draugams, giminaičiams, dalyvaujate labdaringoje veikloje, tuomet ne tik darote gerus darbus, tačiau įkvepiate ir kitus stiebtis.
Padėti - tai kiekvieno atsakingo žmogaus pareiga
Pastaruoju metu tokia nuomonė yra gan stipriai paplitusi. Žvaigždės giriasi savo labdaringais projektais, ekranuose švysčioja eilutės „padėsime visam pasauliui“, rinkliava keičia rinkliavą. Tie, kurie padeda, smerkia tuos, kurie nepadeda, kaltina, kad anie neatsakingi.
Povandeninis akmuo
Puiku, kai žmogus neabejingas tam, kas vyksta aplink. Tačiau jei ne visi pasiekė tą išsivystymo lygį, ar reikia smerkti? Kaip manote, kas daugiau padeda: jūs, kasdien gamindama valgyti didelei šeimai, ar tie, kurie jus pasmerkė, nes švystelėjo šimtą litų į aukų dėžutę?
Išvados
Reikšmės turi tik tai, ką jūs darote savo įtakos rate - savo šeimoje, savo gyvenime. Tik kai čia nusistovi tvarka, galima judėti toliau, pamiršus visus priekaištus ar kaltinimus. Galima derinti pagalbą sau ir pagalbą kitiems, neskriaudžiant savęs. Kitaip gali nutikti taip, kad padėti žmonės turės jums.
Sudėliokite viską į savo vietas. Kas svarbiau: pagaminti vyrui vakarienę ar važiuoti gelbėti amžinai prisidirbančio brolio? Įvertinkite tai, ką realiai galite padaryti. Galbūt visiems bus geriau, jei savaitgalį kartu su patenkintu vyru nuvažiuosite padėti broliui išsispręsti problemas, o ne pasiduosite šeimyninei panikai dabar pat?
Bet kokia nesavanaudiška pagalba mus gali padaryti laimingesnius. Tai pakylėja mus mūsų pačių akyse, padeda mums augti, suvokti savo vertę pasaulyje, kurti savo gyvenimą ir šeimą, puoselėjant dvasines vertybes. Tačiau visa tai reikalauja vidinės jėgos, juk reikia pasakyti ir „ne“, pasirodyti egoiste ir susitelkti į save.
Kartais reikia padėti pačiai sau, o tuomet užsiimti nesavanaudiška pagalba. Pašerti šunis kieme, pagaminti pietus sergančiai kaimynei - taip pat pagalba. Ir parodyti ją reikia, tik jei tai jus padaro išties laimingesnę.
Pagalba kitiems vertinga tik tuomet, kai ji įsisąmoninta, o ne impulsyvi. Teisūs tie, kurie mano, kad rūpestis yra moters prigimties dalis. Moteriai paprastai norisi padėti visiems, išdalinti visą save. Tačiau visiems nepadėsi. Todėl reikia išmokti kontroliuoti savo prigimtį.
