Visų pirma tai niekuomet nenutylančios transporto priemonės, įvairūs mechanizmai, žmonių keliami garsai – visa tai, ko jau sąmoningai nebegirdime. Nemažesnį, dažniausiai net nesuvokiamą triukšmą kuria mūsų pačių nesibaigianti minčių tirada, nuo kurios pailsime nebent palaimingai užmigę…

Vis bėgame, vis skubame ir sakome, kad mums patinka tas ritmas, ypač, jei darbai ir reikalai klostosi sėkmingai, bet net ir greičiausiai bei lengviausiai „bėgantys“ bent jau sau patiems viduje prisipažįsta, kad yra pasiilgę visiškos dvasinės ramybės ir pilnatvės pojūčio.

Manau, kad daugeliui yra pažįstamas toks keistas graužiantis vidinis jausmas, kai net idealiausiomis laimės akimirkomis iki visiškos ir ilgiau trunkančios vidinės pilnatvės tarsi vis dar kažko trūksta. Euforiška laimė po kelių akimirkų išsisemia ir tuomet sėdi ir galvoji – kas man yra? Juk tai tobulas momentas! Kodėl negaliu mėgautis čia ir dabar tuo, ką turiu?

Šiam nuolatiniam graužiančiam ir jokiom tradicinėm priemonėm neužtildomam zirzliui perinterpretavau garsiojo brazilų rašytojo Pablo Coelho mintį ir netgi daviau vardą. Tai Zahiras. Ir tas Zahiras toks prielipa, kurį daugelį gyvenimo metų tiesiog nežinojau, kaip išvaryti. Išeidavo jis tik trumpomis euforijos akimirkomis, o po to vėl iš karto sugrįždavo ir negailestingai mane grauždamas primindavo, kad dar neradau jam vaistų, kad dar kažką darau ne taip arba tiesiog nedarau iš viso.

Ir tuomet į mano gyvenimą atėjo dvasinės praktikos – knygos, joga, meditacijos, dvasiniai (pabrėžiu, ne religiniai, o dvasiniai) seminarai ir mokytojai. Jiems padedant manasis Zahiras pradėjo sparčiai trauktis, tolti, o svarbiausia – pritaikius konkrečias priemones, jis ilgam laikui iš viso dingo. Ir tai reiškė, kad jam pasitraukus kiekviena diena, kiekviena akimirka, kiekvienas aplinkui mane ir manyje vykstantis dalykas tapo prasmingas, nuostabus ir keliantis palaimingą, ramų džiaugsmą.

Viena iš tokių nuostabių priemonių, padedančių užpildyti trūkstamas skyles dvasinės pilnatvės jausme, yra meditacija. Ir tai, kad ji suteikia ilgalaikį dvasinės pilnatvės jausmą, yra tik vienas iš daugelio jos pliusų. Na, bet – apie viską iš pražių.

Vis dažniau tenka girdėti aplinkinius sakant, kad jie norėtų pamedituoti ar bent jau to pasimokyti, bet net neįsivaizduoja, nuo ko pradėti ir truputį nerimauja, kad ši veikla gali būti jiems per sudėtinga, reikalaujanti kažkokių ypatingų sugebėjimų, kurių jie ko gero neturi.

Iš tiesų medituoti yra labai paprasta ir tai gali daryti kiekvienas. Tereikia tam tinkamai nusiteikti, pasiruošti save ir aplinką ir, pasisėmus kantrybės bei atsipalaidavus, tiesiog… medituoti. Taip, būtent taip paprasta viskas ir yra.

Žinoma, geriausiai pradedančiuosius meditacijai paruošia dvasinis mokytojas, kuris greitai ir tinkamai pataria, ką ir kaip reikia daryti. Būtent išmintingo ir energiškai stipraus mokytojo dėka pirmuosius meditacinius potyrius galima pajausti ne tik greičiau, bet ir stipriau, o tai sukuria tolimesnę motyvaciją stengtis. Tačiau, jei tokio mokytojo nėra, dar nereiškia, kad negalime pradėti medituoti savarankiškai.

Tiesiog prisiminkite, kad sklandžiausiai mokymosi medituoti procesas vyksta tuomet, kai turime nors kelias pradines nuorodas, ką ir kaip daryti, viską atliekame lėtai, neskubindami savęs, gerbdami savo vidinius procesus, nespausdami save tuoj pat„kažką jausti“ bei pasirinkę savo lygį atitinkančias dvasines praktikas.

Meditacijos vienumoje ar meditacijos grupėje?

Grupinės meditacijos turi didesnį energetinį potencialą nei pradedančiojo dvasinės praktikos vienumoje, todėl, jei turite bent porą bendraminčių, kurie nori pamedituoti, galite pradėti tai daryti kartu. Būtent dvasinio kelio pradžioje toks būdas suteikia papildomos motyvacijos ir netgi disciplinos (darant tai būryje, būtų tiesiog nepatogu staiga nuspręsti, kad tau jau nusibodo ar tingisi ir atsistojus išeiti). Grupinės meditacijos taip pat gali būti skirtos kažkokiam vienam bendram grupės tikslui pasiekti (taip yra medituojama didelėmis grupėmis už pasaulio taiką, už darną ir meilę ir panašiai).

Šiaip ar taip, meditacija yra ir turėtų būti ir asmeninė veikla, atliekama vienumoje. Galbūt pradžioje šiai veiklai prisiversti reikės truputį daugiau vidinės motyvacijos ir disciplinos, bet ir laukiantys asmeniniai rezultatai bus nuostabūs.

Tinkama aplinka

Tam, kad meditacijos vyktų sklandžiai, turime joms tinkamai paruošti aplinką ir pasiruošti patys. Visų pirma nusiteikite, kad meditacijai skirsite tam tikrą laiką ir jokie pašaliniai trukdžiai jos nenutrauks. Jei esate namuose ne vieni, išeikite ten, kur jūsų niekas netrukdys ir paprašykite namiškių saugoti jūsų ramybę.

Išsijunkite visus telefonus, skaipus, „mesendžerius“, kompiuterius ar bet kokius kitus triukšmą galinčius skleisti daiktus. Labai smagu medituoti gamtoje, nes iš jos papildomai meditacijos metu gaunate energijos, bet jei tokios galimybės neturite ar geriau jaučiatės atsipalaiduodami namuose, labai puikiai tiks ir ramus kambarys.

Meditacijai labai tinka uždegta žvakė ir smilkalas. Tai ne tik išvalo aplinką, suteikia ugnies ir oro energijų vibracijų, bet ir veikia atpalaiduojančiai, kaip aromaterapija ir ugnies terapija.

Medituoti su muzika ar tyloje?

Tai priklauso nuo jūsų pasirinkimo. Pradžioje labiau padės atsipalaiduoti rami meditacinė muzika (kažkiek tokios muzikos galite rasti ir čia). Su laiku muzikos gali tiesiog nesinorėti, nes „muziką“ pradėsite girdėti visai kitur.

Kaip reikia sėdėti medituojant ir ką daryti su kūnu?

Medituojant geriausia yra sėdėti išssitiesus ir patogiai kojas nuleidus ant žemės (neįpratusiems lotoso poza, kai kryžiuojamos viena ant kitos sudedamos kojos, bus per sunki, o nutirpusios kojos po kurio laiko trukdys atsipalaiduoti). Nugara turi būti tiesi tam, kad galėtų tinkamai cirkuliuoti energija, vaikštanti pagrindiniu jūsų energetiniu kanalu, kuris kaip skersinis išilgai eina per jūsų kūną nuo pakaušio iki pat apačios.

Tuo pačiu energijos tekėjimo tikslu nekryžiuokite nei kojų, nei rankų. Meditacijos metu kūnas turi būti visiškai atpalaiduotas – nuo pat kojų pirštų iki pat galvos ir veido bei žandikaulio raumenų, kuriuos esame linkę dažnai suspausti net tada, kai esame atsipalaidavę. Jei pratimo metu jaučiate, kad vėl kažkurį raumenį įtempėte, jį atpalaiduokite.

Meditacija – jausmų ir minčių išvalymas

Svarbiausia meditacijos dalis ir tikslas– visiškas proto atpalaidavimas. Nors pradžioje tai atrodo neįmanoma, bet medituojant jūsų galvoje nebeturi likti jokių minčių (su laiku jums tai tikrai pavyks). Visi jausmai ir prisiminimai ar rūpesčiai turi būti nustumti į šalį ir laikinai pamiršti. Jei darant pratimą, į galvą vis tiek įkyriai lenda mintys, nesinervinkite. Tiesiog jas ramiai nuvykite į jas nesigilindami ir vėl grįžkite į meditaciją (galite įsivaizduoti, kaip kiekvieną atsiradusią mintį susiurbia didelis galingas virš galvos kabantis siurblys – tai tikrai veiksminga).

Kaip teisingai kvėpuoti?

Meditacijos metu geriausia kvėpuoti taip vadinamu sujungtu kvėpavimu. Tai reiškia, kad kvėpuoti reikia nesulaikant oro, o įkvėpimas ir iškvėpimas turi būti tokio pat ilgumo ir intensyvumo be jokių tarpų – kaip nesustojamai atplaukiančios ir nuplaukiančios jūros bangos.

Kiek laiko medituoti?

Yra teorija, teigianti, kad norint palaikyti tinkamus energetinius srautus kūne medituoti reikia kasdien po tiek minučių, kiek tau yra metų, bet pradėti galima ir nuo 10-15 minučių, palaipsniui laiką ilginant iki tiek, kiek norisi.
Taigi, jau išsiaiškinom, kaip meditacijoms reikia pasiruošti save, aplinką, kūną, protą ir kiek laiko jas reikia daryti. Beliko pagrindinis klausimas – o kaip ta meditacija pati yra daroma.

Kaip daroma pati meditacija?

Egzistuoja tūkstančiai įvairių dvasinių mokyklų propaguojamų dvasinių praktikų. Jos gali būti skirtos mūsų energetinių kūno centrų (čakrų) aktyvavimui, išvalymui, energetinių srautų subalansavimui, karminių dalykų valymui, perėjimui į kitokias proto būsenas, tiesiog atsipalaidavimui ir proto nuraminimui bei nuskaidrinimui ir daugeliui kitų dalykų. Vienos tų dvasinių praktikų yra labai stiprios ir skirtos atlikti tik prižiūrint mokytojui, kitos yra paprastesnės ir gali būti daromos namuose.