LRT radijo klausytojas Stasys iš Klaipėdos domisi lietuvių kalbos ypatumais. „Kodėl lietuviai taip mėgsta prie pavardžių pridėti lietuviškas galūnes? Pvz., NelsonAS Mandela, BarackAS Obama. Galbūt tų galūnių visai nereikia?“ – svarsto vyras.
Filologo A. Smetonos teigimu, galūnių reikalauja pati lietuvių kalbos sistema ir prigimtis. Vienos kalbos yra galūninės, kitos – negalūninės. Vienos kalbos santykius reiškia žodžių padėtimi sakinyje, kitos – galūnėmis. Pvz., įsivaizduokime be galūnių pasakymą „Omnitel“ privatizavo „Telecom“. Kas ką privatizavo? „Detroit Pistons“ nugalėjo „Chicago Bulls“. Vėlgi neaišku, kas ką nugalėjo.
Tas pats yra ir su pavardėmis. Jei jos yra rišliame tekste, jos turi būti su galūnėmis tam, kad suprastume sakinio mintį“, – teigia A. Smetona.
Anot specialisto, šioje taisyklėje yra išimčių – kad ir romaniškosios pavardės, kurių gale būna kirtis, pvz., DiumA (Alexandre Dumas), moteriškos pavardės – Kiuri (Marie Curie), prie kurių galūnių nepridedame. Taip pat kartais išimtis galime matyti sąrašuose, ten, kur tekstas yra nerišlus. Bet kai kalbame apie rišlų tekstą, lietuviškas galūnes „lipdyti“ būtina tam, kad susišnekėtume.
