Psichiatras ir psichoanalitikas Fritzas Perlsas teigia, kad nėra jokios kitokios realybės, kaip tik nuolat kintantis, neapčiuopiamas ir išslystantis kažkas. Mes visi judame laiko juosta, kurioje yra praeitis, dabartis ir ateitis. Jausti ir priimti laiko tėkmę svarbu, jei norime gyventi pilną gyvenimą – tai reiškia, priimti visą patyrimą, kuris mums siūlomas.
Dabarties konservatoriai
Kiekviena akimirka mums gali atnešti naujų dalykų, kiekvieną akimirką mes tampame vis kitokie. Kartais pokyčiai tokie maži, kad jų net nepastebime, kartais per akimirką „apsiverčia gyvenimas“, kartais išoriniai ar vidiniai įvykiai atneša skausmą. Tačiau yra dalis žmonių, kurie beveik negyvena dabartyje. Vietoj to jie stengiasi „užkonservuoti“ jiems daugiau mažiau pakenčiamą situaciją ir paversti ją nekintama, atsparia laiko poveikiui, stabilia. Už šių pastangų slypi saugumo poreikis, bet toks saugumas turi savo kainą.
Neleisdami tekėti gyvenimui per save, tokie žmonės praranda didelę dalį patyrimo. Kaip suprasti ir atpažinti, kad tai vyksta su jumis? Jei jaučiate atsitraukimą, pilnatvės trūkumą, jausmą, kad gyvenimas eina pro šalį, gali būti, kad vengiate dabarties. Ar iš tiesų taip yra, galite dar aiškiau pamatyti stebėdami savo mintis. Kiek laiko skiriate galvojimui apie praeitį ar ateitį? Apie ką būtent galvojate, kai nuklystate į praeitį arba ateitį?
Natūralu, kad kartais mes prisimename praeities įvykius arba galvojame apie ateitį, planuojame ir svajojame, bet yra rizika nuklysti per toli. Pernelyg į praeitį susitelkę žmonės ne tik bando išlaikyti ar susigrąžinti tai, kas buvo gero, bet ir ieško atpirkimo ožių. Jiems sunku suprasti, kad nepaisant visko, kas nutiko, dabarties momentas priklauso jiems ir tik jie atsakingi už tai, ar pavyks ištaisyti praeities klaidas ir kas bus toliau. Susidūrę su kliūtimis, tokie žmonės dažnai skundžiasi ir ieško pasiteisinimų, o ne deda pastangas, kad kliūtį įveiktų.
Bėgantys į ateitį dažnai puoselėja didžiules svajones: laimėti milijoną, susituokti su turtingu verslininku ar gražuole aktore, užimti aukštą postą, tapti įžymiu. Jiems sunku suvokti, kad iš tiesų savo poreikiams patenkinti tokių didelių dalykų nereikia. Galbūt užteks tūkstančio, simpatiško pažįstamo ar pažįstamos, su kuriuo būtumėte ne prieš susipažinti artimiau, galimybės išreikšti save užsiimant mėgstama veikla.
Svajonės savaime nėra blogis. Jomis galima naudotis kaip kompasu, nurodančiu mūsų poreikius, o tuomet pažiūrėti kaip galėtumėte patenkinti savo poreikį realybėje. Pavyzdžiui, jei svajojate uždirbti milijoną ir sau leisti kruizą, pažiūrėkite kaip realiai galėtumėte užsidirbti papildomų pinigų ir išvažiuoti į trokštamą kelionę. Jei svajojate tapti įžymiu rašytoju, labai tikėtina, kad toje srityje turite potencialą ar talentą, kurį pamėginkite vystyti, net jei teks nuleisti svajonių kartelę iki, tarkime, populiaraus tinklaraštininko.
Baimė patirti skausmą
Kodėl žmonės bėga nuo tiesioginio realybės išgyvenimo? Dauguma žmonių turi didesnę ar mažesnę ateities baimę, nes patirtas skausmas jau nėra toks baisus, todėl renkasi bet kokia kaina išlaikyti esamą padėtį, net jei ji ir netenkina. Dr.John Demartini taip apibrėžia baimę: „Baimė yra prielaida, kad artimoje ar tolimesnėje ateityje jūs patirsite daugiau skausmo nei malonumo, jums nutiks daugiau neigiamų nei teigiamų dalykų, daugiau prarasite nei gausite, bus daugiau iššūkių nei palaikymo". Taip jums kalba jūsų vaizduotė ar nerimas. Toks yra realybės matymas per jausmų prizmę.
Bet koks įvykis yra neutralus, kol jūs nepridedate jam įvertinimo. Pats paprasčiausias įvertinimas, kurį esame linkę prirašyti yra „geras“ arba „blogas“. Gėrio ir blogio šaknys glūdi ne moralės nuostatose ar Dekaloge, bet malonumo ar skausmo patyrime. Kaip gerą mes esame linkę priimti tai, kas mums teikia malonumą ir pasitenkinimą. Kaip blogą – viską, kas teikia skausmą ir kančią. Mes galime sau pasakyti: „Nenoriu patirti daugiau skausmo, o skausmą man atnešė štai tas žmogus ar įvykis ir jis yra blogas. Daugiau neturėsiu su juo nieko bendro“. Tačiau ir viso pasaulio saugumo neužteks, kad apsaugotų bet kurį iš mūsų nuo netekčių, nesėkmių, ligų ar nelaimingų atsitikimų. Neįmanoma kontroliuoti savo gyvenimo šimtu procentų.
Tam tikra baimė, galimos rizikos numatymas ir įvertinimas yra mums naudingas. Natūralu jausti baimę mokantis vairuoti, einant laikyti egzamino, pradedant naują verslo projektą ar naujus santykius. Galime įsivaizduoti, kad gali nutikti ir blogų dalykų, galime įvertinti kaip nuo jų apsisaugosime ir kaip tvarkysimės su pasekmėmis. Tačiau per didelė baimė gali apskritai suparalyžiuoti ir mes net nebandysime pradėti ko nors naujo.
Yra ne vienas būdas kaip įveikti savo baimes. Vienas iš dažnai rekomenduojamų – bijoti, bet vis tiek daryti. Vieną dieną nustebsite pastebėję, kad baimė tiesiog dingo. Kitas būdas – pažiūrėti savo baimei į akis ir užduoti sau klausimą: kas gali nutikti blogiausio? Neapibrėžtas siaubas visada yra gerokai baisesnis už konkretų paveikslą. Taip pat apgalvokite, kaip gelbėsite save, jei įvyks pats blogiausias scenarijus. Įsivaizduokite save ne sugniužusį, silpną ir įsibaiminusį, o pasitikintį savimi, drąsų ir stiprų – tokį, koks jūs būnate sėkmingose situacijose. Numatykite iš anksto, kokius žingsnius galite padaryti, kad pats blogiausias scenarijus neįvyktų. Be to, įsivardinkite ir užrašykite sau pozityvius dalykus ar naudas, kurias jūs gausite iš įgyto patyrimo.
O dabar įsivaizduokite, kad įvyksta magiškas dalykas: tobuliausiu, jūsų nuomone, momentu gyvenimas sustoja ir niekas nebesikeičia, išskyrus jūsų jausmus. Kiek truks jūsų laimė? Turiu įtarimą, kad ne amžinybę. Tad ar tikrai verta taip kabintis į žavingą akimirką? Gal geriau ją išsaugoti prisiminimuose ar fotografijose ir leisti nutikti naujoms, mus pripildančiomis gyvenimo patyrimų akimirkoms?
Straipsnis parengtas remiantis knyga F.Perls „Ego, alkis ir agresija“