1. Kritika yra neišvengiama bendravimo su žmonėmis dalis. Pirmoji reakcija į šį teiginį gali būti kilusi įtampa ir nerimas dėl neišvengiamybės, bet kiek stabtelėjus čia pat galima atrasti nusiraminimo. Neretai nemažai energijos skiriama siekiant išvengti kritikos. O jei tiesiog priimtume, jog ji neišvengiama, leistume jai būti, leistume sau su ja susitikti ir į pastarąją įsiklausyti?

2. Kritika kaip galimybė mokytis. Ties šiuo teiginiu ko gero kyla klausimas – ar visose kritinėse pastabose yra kažkas iš ko galime pasimokyti? Ko gero patirtyje iškyla pavyzdžiai, kai sulaukta kritika buvo vientisa panieka, svarbus mūsų santykio su tokiu grįžtamuoju ryšiu aiškumas. Bet dažniau ko gero susiduriama su pastabomis, kurios, būdamos nemalonios, tuo pačiu yra bent iš dalies taiklios. Sakant joms „taip, bet“, t.y. sutinkant su t.t. dalimi ir pasiliekant sau teisę nesutikti su kita, galima pasinaudoti šia kritika kaip augimo galimybe.

3. Kritika kaip komplimentas. Ties šiuo teiginiu kalbu apie klausimą, kurį galime sau užduoti girdėdami kito mums išsakomą kritiką – kaip suprantu, dėl ko kitas tai sako? Neretai už kritinės pastabos atrasime konkurenciją, pavydą ar pasipiktinimą, o tai gali nurodyti, kad kitas mus mato ne tik jėgos pozicijoje, bet ir kaip pajėgius atlaikyti šias kritines pastabas.

4. Kritikos objektas nesu aš. Kritika paprastai itin žeidžia, kai jaučiama, kad kritikuojamas mūsų aš. Bet ar tai realistiška? Žinoma, čia būtų galima leistis į ilgus mokslinius ir teorinius pasvarstymus, kas yra mūsų aš, tačiau ko gero sutiksite, kad kitam nėra prieinama mūsų patirties, išgyvenimų, požiūrių ir savybių visuma.

Tai, ką gali matyti mus supantys žmonės – konkretus elgesys ir turimi atributai (kūnas, daiktai, darbas ir kt.). Šis atskyrimas gali kiek sumažinti jautrumą tam, kas girdima: juk greičiausia reaguojama į konkrečius pasisakymus, sprendimus ar atributus, o ne aš kaip visumą, kuri nėra prieinama.

5. Motyvų ir vertybių aiškumas. Tai, kas neretai padeda būti atrankiais ir atsparesniais kritikai – mūsų elgesio pagrindo aiškumas. Suprantama, kad tai siejasi su aukštu sąmoningumu, o juk elgesyje pasitaiko automatinių reakcijų. Kita vertus, šių reakcijų atpažinimas – taip pat dalis aiškumo.

Kalbant apie vertybes – žinojimas, kokią sau svarbią vertybę realizuoju imantis šios veiklos, gali padidinti atsparumą kritikai plačiausia prasme – „nepaisant visų pastabų darau tai, nes man tai svarbu“.