Aukštuma aukštumai nelygu
"Sudėtinga ir įrodyti, ir paneigti, esą kiekvienas turime vienodas galimybes kurti gerovę, o mus stabdančius psichologinius barjerus statomės jau atėję į pasaulį.
Pirmiausia, ką reikėtų pabrėžti, -- kiekvienas žmogus karjeros aukštumas supranta savaip, - aiškina Audronė. - Nereikia manyti, kad visi privalo siekti pinigų kalno, brangaus automobilio ir kasmetinių atostogų Maljorkoje. Kita vertus, ir gerai, kad taip nėra. Nes kas tuomet mokytų mūsų vaikus, šluotų kiemus, sėdėtų parduotuvės kasoje?
Juk yra žmonių, kurie gali jaustis laimingi turėdami nuolatinį darbą už kuklų atlygį, tačiau mėgaudamiesi savo šeima, gera knyga ar panašiai. Žinoma, galime sutikti ir tokių, kurie nedrįsta norėti daugiau, o paklausti apie svajones sutrinka."
Kodėl? Gal kuklūs. O gal neryžtingi. Neveiklumo priežasčių galima rasti tūkstantį ir dar vieną, tačiau dvi populiariausios: nedėkingas likimas bei nelaiminga vaikystė.
Kas kaltas: tėvai, likimas ar tu
Dažnai žmonės mieliau ieško kaltų nei gilinasi į savo veiksmus. Lengviausia pasakyti, kad dėl visų nesėkmių kalti tėvai. Esą šie nuo mažų dienų diegė nepasitikėjimą savimi - nuolat liaupsino kaimyno vaikus, o savuosius vadino nevykėliais. Kai kurie it šiaudo griebiasi posakio: obuolys nuo obels netoli rieda, aiškindami, kad neturėjo deramo pavyzdžio, todėl nežino, kur sėkmės ieškoti.
"Psichologai nemažai tyrinėjo sėkmės ryšį su vaikystės situacija, tėvų elgesiu. Tyrimai patvirtino, kad vaikai, kurie šeimoje buvo giriami, skatinami, palaikomi, susidūrę su sunkumais labiau pasitikėjo savimi.
O savimi pasitikintis žmogus ne taip greitai ir lengvai pasiduoda. Priešingai, deda daugiau pastangų, ieško skirtingų būdų tikslams siekti, todėl galiausiai ir pasiekia daugiau. Be to, kartą ką nors pasiekus, pasitikėjimas kyla ir atsiranda noras imtis sudėtingesnių uždavinių.
Taigi, panašu, kad gyvenime daugiau lemia ne konkretūs sugebėjimai, o nuostatos ir nuomonė apie save. Ir jei tėvai nuolat kritikavo, priekaištavo ir piešė niūrios ateities vaizdelius, tai dar nėra nuosprendis visam gyvenimui.
Svarbiausia, ką reikėtų padaryti, tai netęsti tų kalbų pačiam, stabdyti save - nekartoti tos pačios kritikos. Pirmas žingsnis -- išmok save pagirti, palaikyti net ir smulkmenose", - pataria psichologė.
Tačiau ką daryti, jei giri giri, o sėkmė kaskart nusigręžia? Jei be gyrimo nieko daugiau nedarai, lieka imtis vieno - dėl nesėkmių kaltinti likimą, galbūt - valdžią. Juk sakoma, kad žmonės būna dviejų tipų: vieni pasikliauja atsitiktinumu ir sako, kas bus, tas, o kiti už tą "kas bus" nori būti atsakingi.
"JAV psichologas Julianas Rotteris pastebėjo, kad vieni žmonės jaučiasi patys atsakingi už savo gyvenimą, kiti mano, kad likimas nuo jų nepriklauso. Mokslininkas daug tyrinėjo tokius skirtumus ir pastebėjo, kad nuo šios nuostatos labai priklauso ne tik sėkmė, bet ir gyvenimo kokybė, sveikata.
Žmonės, besijaučiantys savo likimo kalviai, kelia aukštesnius tikslus, labiau stengiasi juos pasiekti, labiau rūpinasi savimi ir sveikata už tuos, kurie mano, kad viskas priklauso nuo Dievo, likimo ar valdžios.
Iš principo tokią nuostatą sunku pakeisti, nes ji giliai įsišaknija vaikystėje ir nuspalvina viską, ką darome. Bet niekuomet ne vėlu save pažinti ir bent šiek tiek koreguoti tokias beveik nematomas gyvenimo taisykles", - sako A.Nemanienė.
Sėkmės formulė
Psichologai tikina, kad galima save užprogramuoti nelaimei, vadinasi, ir laimei.
"Nors užtektų ne programuoti save, o pažvelgti į savo vidų ir pasidomėti, kas trukdo sėkmei, -- pataria A.Nemanienė. – Gal turi neaiškią sėkmės baimę, gal bijai būti pranašesnė už savo artimuosius, pažįstamus, nes tuomet jaustumeis kalta ar negera?
O gal kaip tik keli sau pernelyg aukštus reikalavimus ir nesiruoši džiaugtis tarpiniais laimėjimais? Bijai nusivilti, o ta sėkmė ima ir išsprūsta iš rankų..."
Daugelis tokių dalykų nėra sąmoningi ir juos galima aptikti tik giluminėje psichoterapijoje, tačiau pačiai bandyti aiškintis, ko nori iš gyvenimo, būtina.
"Tiesiog savęs pasiklausk, svajok, fantazuok, nesivaržyk ir nestabdyk. Tegu dalis tų svajonių ir lieka svajonėmis, bet gal jose yra ir tai, ką galima įgyvendinti. Kartais sveika prisiminti, apie ką svajojai vaikystėje, ko norėjai, nes tada daug kas atrodė labiau įmanoma ir pasiekiama", - sako psichologė.
Kad pasiektum tikslą, jis turi būti kaip įmanoma konkretesnis – tuomet aiškiau žinosi, ką turi daryti. Be to, galvodama apie tikslą turi numatyti, kaip jis paveiks kitas gyvenimo sritis (laisvalaikį, šeimą), apsvarstyti savo galimybes ir galimus trukdžius. Jei tikslas aiškus, nusistatyk uždavinius jam įgyvendinti -- kas jų neturi, paprastai dirba turintiems.
"Svarbu nuspręsti, ką galėtum padaryti dėl savo tikslo: ko atsisakyti, ko mokytis, rizikuoti. Juk gyvenimo prasmė - ne tik pasiekti konkretų tikslą, bet ir mokytis jo siekti, džiaugtis kiekvienu, kad ir nežymiu, postūmiu pirmyn", - sako A.Nemanienė.
Menamos kliūtys siekti tikslo:
1. Nerimas, kad nepavyks
"Gyvenimas šiek tiek koreguoja mūsų svajones, ir svarbu mokėti su tuo susitaikyti, pamatyti, ką rodo gyvenimas. Jei pastangos nuolat atsimuša į neperžengiamas kliūtis, verta pamąstyti, ar ten eini. Gal ko nepastebi, gal pernelyg orientuojiesi į galutinį tikslą ir nematai, kad sėkmė -- tai ir gebėjimas džiaugtis pačiu procesu", -- šypsosi A.Nemanienė.
2. Rizikos baimė
Kalbama, kad moterys nelinkusios rizikuoti, dėl to daugeliu atvejų netikėtai išlošia vyrai. Jie esą logiškai apsvarsto, ką gali laimėti, ko netekti, ir jei yra bent mažytė tikimybė laimėti, nedvejodami surizikuoja. Moterys elgiasi priešingai - rizikuoja tik tuomet, kai yra beveik 100 procentų įsitikinusios sėkme, ir vien dėl to neretai prašauna.
"Tuos pačius dalykus galime laikyti ir kliūtimis, ir pranašumais. Kartais rizikuoti gerai, o kartais verčiau eiti pirmyn iš lėto ir viską kruopščiai apskaičiuojant", - šypteli A.Nemanienė.
3. Emocingumas
Kalbama, kad moterys iš prigimties prieraišios ir dėl to rečiau keičia darbovietę, ko nepasakysi apie vyrus. Jie esą ir ne tokie emocingi, o tai padeda racionaliau įvertinti situaciją ir viską kreipti sau tinkama linkme.
"Taip, emocingumas ir prieraišumas kartais sunkina situaciją, kai reikia keisti darbovietę. Kita vertus, tokiems žmonėms darbas nėra tik pinigų gavimo vieta, bet teikia ir bendravimo malonumą, kurio nepastebi racionalieji ir šaltieji.
Moterys apskritai gali laisviau rinktis, nori jos karjeros ar ne – gal joms svarbiau šeima, jaukūs namai. Vyrams visuomenės spaudimas stipresnis, ir jiems sunkiau atsisakyti karjeros aukštumų dėl ryšių su šeima, būtent emocinių poreikių", - tvirtina psichologė.
4. Baimė nepritapti
Kiekviename darbe yra žmonių, kuriuos visi mėgsta, ir yra tokių, kurių dėl tam tikrų priežasčių (dažniausiai tiesiai į akis nesakomų) nemėgsta. Atstumtieji praranda motyvaciją, jaučiasi nevisaverčiai. Vadinasi, prastėja darbo kokybė, mažėja šansų būti pastebėtiems.
"Psichologinė gudrybė čia vienintelė - pasidomėti, už ką tavęs nemėgsta. Ar pats esi malonus kitiems žmonėms, o gal žvelgi į juos iš aukšto arba laikai tik kliūtimi ar įrankiais siekdamas savų tikslų? Žmonės tai jaučia, pastebi ir atitinkamai reaguoja", -- aiškina A.Nemanienė.
Paskutinis klausimas, kuris turėtų kamuoti: kiek laiko galima ieškoti savęs ir iki kiek metų galima siekti karjeros? Pavyzdžiui, jei 30-metė dar nežino, ko nori iš gyvenimo, dirba nemėgstamą darbą ir tai slepia žodžiais "dar savęs neatradau"...
"Gali būti, kad toks žmogus nieko daugiau ir nenori, bet baiminasi tai pripažinti. Juk jo gyvenimas jau eina, ir jis kažką jau pasirinko..." - psichologė leidžia suprasti, kad sėkmės pagrindas yra noras, lydimas konkretaus tikslo ir pasvertų galimybių.