Jų užsiėmimo net įvardyti nereikia, užtenka pažvelgti į šeimininkus, į jų namus, kiemą, laukus, pasižvalgyti svetainėje ir pasikalbėti apie šį bei tą... Visur pilna Milišiūnų šeimos užsiėmimo ženklų – puodeliai, servetėlės, suvenyrai, dėvimi marškinėliai – viskas su avinėlio atvaizdu. Už vaišes taip pat ne tik šeimininkams, bet ir jų avytėms reikia dėkoti. Jų duodamas pienas, mėsa virsta gardžiais sūriais ir rūkytomis dešromis. Tai žino pas ūkininkus atvykstantys nuolatiniai jų klientai.
Kaip pomėgis tapo verslu
Atokiau kiemo aptvare glaudžiasi melžiamos ostfryzų veislės avys. Už kelių kilometrų pievose ganosi mėsinės tekselių veislės ir Lietuvos juodgalvės avys. Iš viso čia esama apie pusantro tūkstančio avelių. Tokie skaičiai jau skatina kalbėti apie rimtą ir sėkmingą verslą.
Paklausta apie verslą ir sėkmę, Kristina Milišiūnienė skubinasi patikslinti:
– Ne, pirmiausia tai yra mėgstamas užsiėmimas. Kai ką nors mėgsti, tada atkakliai giliniesi, smalsauji. Nepavargsti nuo tokio užsiėmimo, neskubi nusivilti. Ir tada visai nejučia pastebi, kad tau sekasi, kad ir kiti pripažįsta ir įvertina tavo užsiėmimą.
Apie užsiėmimą avininkyste ūkininkai sako negalvoję, tai atsitiko lyg netyčia. Iš pradžių jauni ūkininkai svarstė apie augalininkystės plėtrą, galvojo ir apie gyvulių auginimą. Bet augalininkystė pasirodė rizikinga sritis, priklausanti nuo gamtos sąlygų ir neprognozuojamų produkcijos supirkimo kainų, o gyvulininkystė taip pat be garantuotų pajamų, nestabili. Kadangi ūkio šeimininkė yra baigusi veterinarijos mokslus, tad nuolat laikė po kelias avis, tik iš smalsumo, kad augantiems vaikams būtų sveiko maisto, natūralaus pieno.
– Esu smalsi, pradėjau žvalgytis aplinkui, kas kuo užsiima. Ukmergės rajone pamačiau, kaip ūkininkės spaudžia karvės pieno sūrius, juos parduoda miestiečiams. Pagalvojome su vyru, kaip galima gauti daugiau stabilių pajamų iš savo ūkio. Vadinasi, reikia didinti avių skaičių, patiems užsiimti produkcijos perdirbimu. Tai pabandėme padaryti!
Įsitikinome, kad žmonėms patinka ir mūsų sūriai, ir dešros, kad atsiranda nuolatinių pirkėjų, kurie patys atvyksta pas mus į namus. Pasidarė ramiau, taip mūsų banda nuo 10 avių išaugo iki 1500. Galbūt netruks ateiti laikas, kai ir vilnos, kailiai Lietuvoje turės paklausą. Jau dabar atsiranda pirkėjų, kurie ieško vilnos jurtoms gaminti, domisi kailiais, – apie naujas perspektyvas kalba avių augintoja.
Reikės gido...
Atsidėję vien avininkystei, Milišiūnai įstojo į Lietuvos avių augintojų asociaciją, domisi visomis verslo naujovėmis, aktyviai dalyvauja organizacijos veikloje. Neseniai J. Milišiūnas kartu su grupe asociacijos narių buvo išvažiavęs į pažintinę kelionę po Velsą, Didžiąją Britaniją, kur dalyvavo avininkystės parodoje, domėjosi tenykštės avininkystės plėtros ypatumais.
– Įdomu buvo, ten, be abejonės, yra kiti verslo mastai ir galimybės, kitoks klimatas ir gamtos sąlygos. Bet įsitikinome, kad ir mes intuityviai dirbame racionaliai, yra ką ir pas mus pamatyti, – teigė pašnekovas.
J. Milišiūnas juokauja, kad negalvoję į savo verslo planus įtraukti ekskursijų organizavimą, o dabar šiam užsiėmimui tenka skirti nemažai laiko, jau beveik reikalingas atstovas ryšiams su visuomene...
Tuo turėjome progos įsitikinti ir bendraudamos su Biržų rajono kaimo bendruomenių, Ūkininkių draugijos aktyvistėmis.
Kai tik atvyksta į Biržus patirties semtis kokių organizacijų atstovai, svečiai iš užsienio, visada jiems rūpi kaimo verslai, pažangiausi ūkininkai, jų kasdienybė ir problemos. Geriausia, kai visa tai galima išvysti savo akimis, kai apie tai kalba patys ūkių šeimininkai. Taigi šiems reikia pagalvoti, kaip sudominti atvykstančius, klausiančius svečius...
Raudonplaukė avių ūkio šeimininkė Kristina, pasakodama apie savo aveles, juokauja:
– Pati esu „ryža“, turime namuose tokios spalvos šuniukų, katiną, todėl ir Koburgo lapinių veislės avių parsivežėme iš Vokietijos. Jų vilna turi varinį atspalvį. Dėl gražumo jos ir vadinamos kraštovaizdžio avimis, Lietuvoje tokių gal dar niekas ir neturi.
Apie avis, jų naudą K. Milišiūnienė gali pasakoti be galo. Jos žinios – ne vadovėlinės, internetinės, bet savos, patirtos. Štai klausytojams smalsu, kaip avių ūkyje apsiginama nuo vilkų, juk Biržų krašte jų itin gausu, gyventojai skundžiasi dėl papjautų veršelių.
– Plėšrūnų yra apie Vabalninką, kur sueina Biržų ir Žalioji girios. O čia nėra tokių didelių miškų masyvų, tik krūmai, o už jų jau Latvija. Bet atklysta valkataujančių šunų, jie pjauna gyvulėlius, juos įbaugina, dažnai yra išlaužomi aptvarai. Esame netekę apie trijų dešimčių avių, nieko nepadarysi, tvarte avių vasarą nelaikysi, – apie vasariškos ganiavos rūpesčius kalba ūkininkė.
Neįprastas užsiėmimas ir avių melžimas. Kaip šį darbą sekasi dirbti? Ogi nieko neišgudrausi, 23 avelės melžiamos rankomis. Per dieną viena duoda apie litrą pieno. Šio sveiko maistingo gėrimo baltymų ir riebalų kiekis gali siekti ir po 10 proc. Paragavus skanu ir saldu, bet taip kasdien ryte ir vakare tupinėti aplinkui aveles – vargas. Taip, jeigu toks užsiėmimas nemėgstamas!
Dar vieną vargą prisimena ir J. Milišiūnas: fermos yra net už trijų kilometrų nuo namų, per toli, reikėtų pagalvoti apie naujus, modernesnius pastatus. Bet tai jau ateities darbai.
