„Valgau tai, ko paprašo mano organizmas. Elgiuosi taip, kaip jaučiu, kad reikia elgtis. Jaučiu tokį pyktį, kad ką nors sudraskyčiau. Jaučiu tokį džiaugsmą, kad norisi šokti“. Daug tokių minčių girdžiu iš draugių lūpų. O ką daryti man, tai kurios organizmas beveik niekada nepasako, ką jis nori suvalgyti ar ką šiuo metu mielai nuveiktų?
Negirdžiu savęs, todėl nieko nedarau. Jau per eilę metų taip aptingau, kad sunku rasti jėgų pradėti kažką daryti. Esu apatiška. O gal manasis „aš“ tyli? O kartais atrodo, girdžiu, kad jis sako kažką, bet nemoku išgirsti. O prieš kokius penkis metus buvau gerokai emocionalesnė, aktyvesnė. Žinojau, kad dievinu balandėlius ir mėgstu šokti. Tai kas gi nutiko?
Negirdėdama savęs, nejučiom atkartoju aplinką, kaip chameleonas. Kitų norai tampa mano norais. Jei mano draugė valgo sūrį ir juo mėgaujasi, po kelių dienų ir aš mėgaujuosi tuo pačiu sūriu. Su kuo sutapsi, tuo pats patapsi. Galbūt, bet taip yra labai sunku, nes per eilę metų patapau savo bendradarbių ir buvusių meilių klonu.
Jaučiu vidumi, kad nesijaučiu patogiai taip besirengdama, nesijaučiu soti taip valgydama, bet jaučiuosi puikiai kai neišsiskiriu iš kitų. Jei kam užsimenu, kad jaučiuosi būtent taip, tarsi vis dar ieškočiau savęs, iš manęs pasijuokiama, neva nusikalbu, juk esu pasitikinti savimi, stipri moteris. Vidaus jūs nematot, norisi jiems atrėžti, bet nustojau aiškinti kaip jaučiuosi, nes naudos vien iš išsikalbėjimo nėra, man reikia patarimų.
Kai buvau penktokė, svajojau apie septintą klasę, nes būsiu tokia laiminga, kokia yra laiminga mano dviem metais vyresnė pusseserė. Kai tapau septintoke laimingesnė netapau, tik pradėjau svajoti apie dvyliktą klasę, nes gera pažįstama gyvena šimtadienio nuotaikom, tai taip romantiška. Ir vėl, atėjus šimtadieniui net nenorėjau į jį eiti.
Taip svajojau apie viską: santuoką, vaiką, namą. Turiu viską, bet nesu nuo to laimingesnė. Niekas nuo tos penktos klasės nepasikeitė, tik šiuo metu nelaukiu nieko, nes viskas kuo kadaise kituose žavėjausi, jau pasiekta, jau mano. Ar aš kokia emocinė mazochistė, ar tiesiog turiu kokių bėdų? Kodėl nesidžiaugiu tuo ką turiu? Jėgų savo tikslams pasiekti kadaise įdėjau labai daug. Kaip kokia medžiotoja, kai jau grobis nušautas, norisi ieškoti naujo, o su laimikiu nė nežinau kaip elgtis...
Man beveik 30 metų. Turiu metukų laiko puikų sūnų, sveiką vyrą, savą kampą, šiek tiek pinigų moteriškiems norams pildyti, mokslai baigti, darbdavys laukia kol paauginusi vaiką sugrįšiu. Esu sveika, beveik daili, jauna moteris. Nevaryk Dievo į medį, pasakytų dažnas tautietis, neturintis darbo, nerandantis antros pusės, niekaip nesulaukiantis palikuonių. Ko čia rašinėji, ar iš neturėjimo ką veikti, ar iš dėmesio troškimo.
Mano istorija gali būti papasakota trumpai drūtai (CV), bet galima ir plačiau, o nuo to gal aiškiau. Galiu rodytis iš vienos pusės, galiu iš kitos, bet kadangi klausimui suformuluoti brendau daugiau kaip mėnesį ir vis tiek nesijaučiu pribrendus, pasiduosiu akimirkai ir nupasakosiu situaciją ne objektyviai, o taip kaip jaučiu būtent dabar, ir iš kurios čia pusės gausis, matysim.
Taigi...
Darbai ir mokslai. Baigusi mokyklą kaip ir dauguma įstojau į universitetą. Stojau labiau ten, kur priėmė, nes kur norėjau dar nežinojau (ir dabar nežinau). Vos pabaigus studijas įsidarbinau, ten kur pasiūlė (aš neieškojau darbo, jei nebūtų pasiūlę, nežinau kur būčiau pasukusi). Pavadinčiau tai problema numeris vienas - baisu nemėgti darbo, kurį turi dirbi kiekvieną dieną. O kokį darbą aš mėgčiau?
Nė nuojauta, nė jausmai nieko man nekužda šiuo klausimu, tad plaukiu pasroviui ir laukiu, gal kas pasikeis. O norėčiau žinoti, ką daryti, nes kaip yra, man nėra gerai, bet pasitikėjimo savo kompetencija nėra, nes buvau vidutiniška studentė, darbuotoja taip pat esu vidutinio lygio. Nuėjusi į darbo pokalbį nesugebėčiau pasakyti, kodėl kompanijai reikalinga būtent aš, tai kas mane samdys tokia apatišką?
Santykiai ir meilė. Problema numeris antras. Besimokydama mokykloje be proto mylėjau Gintautą, jis mokėsi jaunesnėje klasėje. Draugavom nuo penkiolikos, penkis metus trukusi draugystė baigėsi, nes Gintas emigravo. Studijuodama dar labiau nei Gintą įsimylėjau Naurį. Draugavom trejus metus, svajojau apie ateitį. Nauris emigravo, likau viena. Iš karto sutikau Ernestą, padraugavom metus ir nežinau kodėl, bet liepiau jam mane vesti (mintyse turėjau alternatyvų planą – skiriamės).
Tikriausiai atsibodo ar baisu buvo ilgai draugauti, atsiduoti visai ir likti it musę kandus. Nemylėjau jo, ir kodėl sugalvojau, kad reikia tuoktis, neįsivaizduoju. Gal todėl, kad buvau taip auklėta, kad atėjo laikas kurti šeimą, vadinasi ją reikia kurti. Meilė po kelių metų praeis, o kas tada ir pan. Žinojau, kad visos tetos ilgiau neištekėjusias „senmergėm“ vadina, matyt nesinorėjo tokio vertinimo.
Draugai aplinkui kūrė šeimas. Vadinasi laikas ir man ar pan. O jis pasakė „gerai“. Susituokėm. Santuoka be meilės, bet apskaičiuota: protingas, su humoro jausmu, išvaizdus, pajėgus vyras, su gerom pajamom, patriotas, neketinantis palikti tėvynės. Ne mano skonio (Naurio ir Gintauto priešingybė tiek išvaizdos, tiek bendravimo prasme), bet patikimas, geras, kai nemyli tai ir įskaudint negalės. Labai šeimyniškas, požiūris į šeimą sutapo.
Santuokos pradžioje aš užsinorėjau, kad vyras šiek tiek pasikeistų, nedarytų kai kurių mane erzinusių dalykų. Tada jis neturės minusų ir aš jį pamilsiu. Tobulas planas. Iš pradžių gražiuoju prašydavau, meiliai it katė, gal gali nesikeikti kai ko nors nerandi, gal gali nors valandą per dieną skirti man, o ne kompiuteriui ar laikraščiams.
Kabinėjaus dėl smulkmenų, kurios mane ir dabar tebeerzina. Padėdavo dviem dienom, lyg ir keiksmų negirdėt, lyg ir anksčiau išjungęs kompiuterį ateina pasikalbėt ir ne tik... Bet trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Tapau vaikštanti burbeklė, vis komentuojanti jo elgesį, kad štai tas negerai, to nepadarei, pasakei ne taip ir t.t. Kabinėjausi prie Ernesto elgesio kasdien, bet niekas nesikeitė. Tik vis daugėdavo barnių ir nekalbadienių.
Jis iš manęs laukė švelnumo, moteriškumo, o aš kaip koks karys kovojau su jo netikusiais įpročiais, kad net nebemačiau, ką daro gero. Pradėjau galvoti, kad nebepamenu nuo ko tie burbėjimai prasidėjo, neprisimenu, ko aš iš jo noriu, viskas tarsi iš inercijos vyko blogėjimo linkme. Tai dar vienas pavyzdys, kad esu ta, kuri tikslo siekia, o pasiekus rezultatu nesugeba mėgautis: radusi vyrą nebežinau ką su juo daryti, tiesiog laimingai gyvent nemoku, nesigauna.
Gimė vaikas. Prisiskaičius mamų atsiliepimų, susikūriau viziją, kad vaikas mane labai pakeis, pagaliau tapsiu suaugusi, žinanti, ko nori iš gyvenimo moteris, vertinsiu vyrą, šeimą ir pan. Bet taip nenutiko. Vaiko verksmai ir „gugavimai“ dar labiau trukdo save išgirsti. Jaučiuosi taip kaip būdama keturiolikos, kai gyvenimas buvo dar tik prieš akis, daug nežinomybės, bet tuo pat, daug galimybių rinktis.
Dabar, deja, ankstesnių pasirinkimų rezultatai mane labai riboja. Vyras pasirinktas, reikia ieškoti būdų kaip su juo susikalbėti. Profesinėje srityje žengti pirmi žingsniai, reikės eiti toliau. Toks jausmas, kad kažkuriuo metu paleidau valdymo pultą iš rankų ir mano gyvenimą valdė „vaikas“, nieko nesuprantantis apie gyvenimą ir pridarė daug klaidų. „Pultą“ atgavau, bet kaip padarytas klaidas ištaisyti, kaip nepadaryti naujų.
Įdomus dalykas, kad nemėgstamo darbo atsiradimas sutapo beveik diena dienon su nemylimo vyro atsiradimu. Matyt tuo metu man buvo viskas „dzin“ ir štai dabar tenka gyventi su to „dzin“ pasekmėmis.
Pasirodo, gyventi nemylėdama aš galiu, man gana to, kad gera, saugu, bet, pasirodo, negaliu gyvent nemylima. Dar tekėdama žinojau, kad mano vyrui esu tokia pat „protinga“ partija gyvenimui, kaip kad jis man. Buvo akivaizdu, kad nemyli manęs kaip paauglys, bet maniau myli savotiškai, visos draugės kartojo „jis tave myli“, buvo net sakančių „geresnio negausi“.
Matau, kaip jis bendrauja su tėvais (jis vienturtis), su vaiku ir suvokiu, kad nė velnio jis manęs nemyli, o jei ir myli (niekad to nesako), tai visai kitaip nei jaunystės mylimieji. Pradėjo kankinti baimė, kad atsiras kokia gerbėja, švelni ir moteriška, neteksiu aš vyro lengviau nei galiu įsivaizduoti.
Nutariau, kad reikia keistis. Burbančioji aš - tai ne „aš“. O būti ne savimi yra sunku, tad noriu keistis - tapti tikrąja savimi. Bet nežinau kaip tą padaryti, jei savęs apgaudinėjimas man yra tiesiog kasdienybė (o gal tai tingėjimas?) Nesilaikau sau duoto žodžio nė vieną dieną, neturiu jokio režimo, jokių taisyklių.
Eidama pasikalbėti su vyru būnu nutarusi, kad būsiu maloni, bet užtenka jam pasakyti ką nors ne taip, aš tiesiog užsivedu, tampu ta pačia burbančia boba. Ir vėl nesikalbam kelias dienas. Tiesa, nekalbėti pradeda jis, o po jo dienos ar dviejų nekalbėjimo su manim, tylėti pradedu aš, ir taip per mėnesį dvi savaites pratylim, pakalbam tik vaiko priežiūros klausimais.
Jei aš nutariau, kad galiu gyventi su šiuo vyru, kurti šeimą, tai kodėl tas jausmas dingo susidūrus su pirmais sunkumais? Bėda numeris x, kad nuolat mintyse grįžtu į praeitį ir ją apraudu, kodėl negaliu nustot lyginti nesulyginamų dalykų?
Mintyse jau daug kartų išsiskyriau su vyru, bet kur aš tokia „vidutinė“ eičiau, ką daryčiau be jo.
Kaip suprasti, ko aš noriu. Ko nori tikroji AŠ? Kokia ta tikroji aš? Prisiviriau košės ir neišmanau kaip ją srėbti...
Parašiau laiškelį, keista taip atvirai rašyti, net gėda, kad taip su savo gyvenimu elgiuosi, bet ir norisi kažkaip iš to sąstingio išeiti, tad spaudžiu „siųsti“, nes jei spausiu „saugoti“, sekantis mygtukas gali būti „ištrinti“...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠGIRSTI SAVE?
Manau, kad artėjant trečiajam jūsų gyvenimo dešimtmečiui jūs susigriebėte, kad tokio žmogaus, kaip jūs, iš tiesų dar nėra. Taip, jūs gimėte fiziškai, tačiau dar negimėte dvasiškai. Vietoj pilnai funkcionuojančios sielos jūs turite krūvą normatyvų, kokia jūs būti TURĖTUMĖTE.
Tai visuomet būdavo projektas - „būsiu kaip septintokė pusseserė... būsiu kaip pažįstama dvyliktokė, kuri taip romantiškai švenčia šimtadienį... gausiu diplomą... turėsiu gerą vyrą... turėsiu darbą“.
Visa tai - labai geri dalykai, kurių neišpildžiusi jūs jaustumėte deficitą. Todėl gerai, kad jūs juos išpildėte. Tačiau visuomet projektas jūsų būdavo tradicinis, sukurtas iš to, kas vadinasi „pas mus priimta“ arba „mūsų visuomenėje vertinama“.
Kaip nesunku įsitikinti, įvykdžius tokį projektą nei džiaugsmo, nei netgi kažkokio didelio pasitenkinimo nebūna. Juk nebūna džiaugsmo, kai mes pereiname gatvę per perėją? Arba kai nusiperkame maisto prekybos centre? Arba kai nuvažiuojame vasarą į Palangą? Nebūna, nes visa tai – atlikimas kažkokio normatyvo, kurio nevykdydamas rizikuoji patirti nemalonumų, o vykdydamas tikrai nekelsi aplinkiniams klausimų. Ir netgi didelio pavydo nekelsi. Bet laimės jie neneša.
Kodėl ir jūs, ir kiti žmonės, įskaitant mane, vykdome tuos normatyvus? Todėl, kad mums juos perduoda aplinkiniai ir pirmiausiai tėvai. O kodėl mes jų klausome? Iš savisaugos: jei aš jų nevykdysiu - manęs nelaikys šios visuomenės nariu. Tad visa tai daroma ne dėl džiaugsmo, o iš baimės iškristi iš normalių žmonių rato.
Vieniems šis ratas - „sėkmingi“, kitiems - „elitas“. O dar kitiems - „nesėkmingi“. Tačiau kiekvienas ratas turi savo normatyvų. Ir juos perduoda palikuoniams. Pavyzdžiui, labai pažangūs ir progresyvūs kovotojai už jauno žmogaus teisę apsispręsti staiga pasako nuosavam paaugusiam vaikui: „geriau stok į teisę ar į farmaciją, nes visuomet turėsi duonos kąsnį“.
Ir kol tai lietė vaikus apskritai, sakantysis nuoširdžiai tikėjo, kad tai - absurdas, kad žmogus turi ne normatyvus, o save realizuoti, tačiau dabar baimė nugali: o jei save realizuodamas mano vaikas liks be duonos kąsnio? Ir ne tiesiogine prasme, kad be kąsnio liks, o greičiau kad gyvenimas jo nenusiseks. Taigi, nesėkmės baime, o ne džiaugsmo troškimas verčia tėvus perduoti vaikams vis tuos pačius normatyvus.
Ir jūs tuos normatyvus išpildėte. Ir kaip ir turėjo atsitikti, baimės likti be vyro ir „be duonos kąsnio“ lyg tai pas jus daug neliko. O liko kita baimė- pragyventi taip ir netapus savimi. Be džiaugsmo. T.y. TAIP NIEKADA IR NEGIMUS.
Ženklas, kad tu gimsti iš naujo, yra iš pradžių skausmas. Ir tik gale- gyvybingumas, meilė, juokas. Ir svarbiausia- džiaugsmas. Beveik toks, kokį jūs dar jausdavote prieš kelis metus, tačiau gilesnis.
Šis džiaugsmas - gyvybingumo ženklas, ši emocija netikėta, kylanti tuomet, kai mes išsilaisviname iš vidinių varžtų, ir netikėtai pajuntame, kad gyventi yra gera. Kad šalia mūsų toks pats laisvas žmogus. Ir jis mus iš tiesų mato, kaip ir mes jį.
Šis jausmas nesusijęs su „pagaliau mane pamilo“. Ir su normatyvų vykdymu nesusijęs, ir apskritai su jokiais planais bei projektais. Jis susijęs su tuo, kad mes vieną akimirką atrandame save kaip unikalius žmones su savo unikaliu pasaulio matymu. Tam tikra prasme tokiomis akimirkomis mes sukuriame ir save ir pasaulį. Ir pamatome, kad tai yra gerai. Taip, kaip parašyta Senajam Testamente: ir sukūrė Dievas žemę ir dangų... ir pamatė, kad tai yra gerai.
O kaip jums tai sukurti?
Visa mįslė yra tame, kad vos tik mes tokią būseną pastatome į projektų sąrašą, tai ji yra linkusi trauktis. Juk negali planuoti to, kas priešinga planavimui. Todėl perspektyvesnis yra kitas kelias: pamiršti apie tai, kaip čia patyrus džiaugsmą. Ir pradėti orientuotis į savęs jutimą. Be jokio „turėčiau jaustis geriau“.
Neturėtumėte jūs jaustis geriau. Turėtumėte jaustis blogiau. Vadinasi tai „jaunatviško pesimizmo stadija“, ji skausminga ir jos metu negalima jaustis gerai. Reikia jaustis blogai. Šiuo metu jūs jaučiate nepasitenkinimą savimi, jūs nusivylusi, nežinote, kas tokia esate ir ko iš tiesų siekiate. Tai skausmingas atradimas savo neišsipildymo, netikrumo, savo sielos fragmentavimo: „nemyliu to, su kuriuo gyvenu... negyvenu su tais, kuriuos mylėdavau“...
Iš skausmingo suvokimo gimstate jūs. Jums reikia labai užjaučiančiai asistuoti sau pačiai. Juk jūs nešauktumėte ir nepyktumėte ant naujagimio, kuris tik pradėjo gimti? Jūs padedate jam gimti, o nesmerkiate už tai, kad jis naujagimis. Jam reikia su jūsų pagalba atlikti sunkų darbą: iš saugios gimdos išlipti į orą ir išmokti kvėpuoti pačiam.
Jums yra tas pats, kaip gimstant - išlipti iš saugios būsenos, kurioje, kaip gimdoje, yra viskas, ko jums reikia – į nesaugią, kitokią aplinką. Ir išmokti būti savimi. Prasideda tai nuo autentiškumo: kai jūs pastebite, prisimenate, ir kartais atvirai pasakote, ką iš tiesų jaučiate. Kai jaučiate iššūkį ir baimę. Ir lipate į priekį.
Jums atrodo, kad tai - bendros, banalios, nieko nesakančios frazės, kurias jūs daug kartų girdėjote ir skaitėte?
Tuomet pamirškite jas ir tiesiog padėkite sau išgyventi. Gimdymas jau prasidėjo.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
