Prisipažinsiu tris dalykus išsyk: nors buvau viena pirmūnių, gerai mokytis man padėjo ne stropumas, bet gera atmintis. Nepaisant akademinių žinių, trumpu gyvenimo periodu man yra tekę padirbėti valytoja (tuomet tikrai kas kartą plaudama grindis liūdnai galvodavau apie savo diplomus).

Šitų dalykų aš nesigėdiju, priešingai, juk „nepabuvos šokėjėle nebus gera audėjėlė“. Tačiau, dar studijų metais esu dirbusi ir kitą nešvarų darbelį – keliems tinginiams už tuo metu visai neblogus pinigus parašiau kursinius ir dalis bakalaurinių darbų. Dabar man nuoširdžiai gėda, nors tuo metu savotiškai didžiavausi savo minties miklumu.

Mano mąstymą pakeitė emigracija ir studijos užsienyje. Gink dieve nesakau, kad „užsienyje taip niekada nebūna“ – gal ir būna, ir žiūrint apie kurį „užsienį“ mes kalbame. Labai sunku lyginti, pavyzdžiui Bulgariją ir Angliją. Todėl kalbėsiu apie Lietuvą, kurią po penkerių metų sugrįžusi ilgesniam laikui matau kitomis akimis.

Štai susitinkame su giminaičiu pietų, o jis užsako šampano ir džiūgauja. Sako: „pagaliau, sutvarkiau broliui diplomą. Šiandien apsigynėm jo bakalaurinį.“ Ką reiškia „apsigynėm“? Neapsimeskime kvaileliais – juk visur galima rasti savų. Vieno dėstytojo buvo gražiai paprašyta, kitam truputį sumokėta, o štai labiausiai bijotasi to, nepažįstamo, „kirvio“, prie kurio niekaip nepavyko rasti priėjimo. Taigi „vargšas“ brolelis (norisi pridurti - kvailelis) turėjo net dvi dienas sėdėti ir skaityti tą kažkokios moksliukės už pinigus parašytą bakalaurinį darbą – tuo atveju, jei „kirvis“ užduos papildomų klausimų.

Diplominis darbas apgintas, šampanas iššautas, judame toliau - „klausyk, o gal turi kokių pažįstamų XXX įmonėje? Mokslus baigė, dabar reikia jį į kokį darbą įkišti.“

O man tuo metu įdomu, ką veikia tą bakalaurinį parašiusi mergina...? Kažkodėl neabejoju, kad brolelis durnelis bus įtaisytas į darbą, po keleto metu prakutęs ims kitiems vadovauti ir kitus mokyti – lygiai toks pat išdidus, koks dabar atrodo socialinio tinklo nuotraukose, vilkintis mantiją ir keturkampę kepurę. O ta mergaitė turbūt (nebūtinai) dirbs už minimalų atlyginimą kokioje dievo užmirštoje mokymo įstaigoje ir visą gyvenimą keiks supuvusią sistemą.

Scenarijus stereotipinis, atsiprašau už banalumą. Tačiau šitokios klišės pernelyg dažnai tampa realybę, kurioje gauti gerą darbą svarbiausia yra pažintys ir „naglas snukis“. Tačiau protingesnis darbdavys netrukus supranta, kad priėmė trečią brolį joną ir skuba tokiu atsikratyti.

O paskui visi šitie Joneliai važiuoja tvorų dažyti ir visa gerkle rėkia, kad Lietuva jų nemyli, ir štai jie SU AUKŠTUOJU jau n metų darbo biržoje stovi, arba įvertinti jaučiasi tik užsienyje, kur bent algas moka „kaip baltam žmogui“(tik tas „baltas žmogus“ dažnai dirba juodus darbus – ne pagal aukštąją specialybę, taip sakant).

Jūs su savo pirktiniais aukštaisiais esate pasiekę aukštumas nebent užstalėje pasilypėję ant kėdės. Ir man šlykštu žiūrėti į neseniai pasipylusias eilines diplomų teikimų ceremonijų nuotraukas socialiniaqme tinkle; į orą metančių kepures tų, kurie per egzaminus jaudinasi tik dėl „ar bus nuo ko nusirašyti“. Arba nesijaudina dėl nieko, nes, esu girdėjusi, kartais su dėstytojais sutariama palikti tuščią lapą.

Ir kas tiems Joneliams kvaileliams sakė, kad diplomas jau savaime yra gero gyvenimo garantas? Prestižo reikalas – taip, tačiau tik visuomenėse, kur diplomai neįperkami. Galite vadinti mane arogantiška snobe, bet man visiškai nesinori bendrauti su diplomus nusipirkusiais kvailiais.

Bet mielai būsiu draugė visų gyvenimo universitetus baigusių orių amatininkų – stalių, kalvių, batsiuvių, kirpėjų, kepėjų ir mezgėjų, kurie žino, kad darbo patirtis ar vaisingos studijos profesinėje mokykloje yra daug vertingesnės ir vertesnės pagarbos už vadybininko arba verslo administratoriaus pirktinį diplomą.

Man atmintin iki šiol giliai įsirėžusi, nepamenu kur matyta, socialinė reklama: „Ar norėtum skristi lėktuvu, kurio pilotas nusirašinėjo per egzaminus?“ O gal norėtum būti operuojamas gydytojo, kuris darbą gavo per pažįstamus? Valytojos su aukštuoju ir bedarbiai verslo vadybininkai tegul verkia krokodilo ašaromis – kam nors jų gaila?