Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Evos Tombak knygos „Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“ ištrauką.
Knyga bus pristatoma Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 10 val., 5.5 salėje. Renginį moderuos Tomas Tombakas.
*******************
5. Laimė ir pozityvus mąstymas
„Laimė mindžikuoja prie durų, tačiau slenksčio neperžengia. Sako, pozityvumas pirmas. Aš seksiu iš paskos.“ Šios išminties autorystė priklauso Naujojo amžiaus judėjimui, pagimdžiusiam traukos dėsnio teoriją. Ją šiandien žinda vaikai: panašus traukia panašų. Teigiamas – teigiamą, neigiamas – neigiamą. Blogų dalykų nutinka blogų minčių skleidėjams, geri lydi persiėmusius pozityviu mąstymu. „O holokaustas? O stichinių nelaimių aukos?“ – klausiu. „Jie patys kalti, savo nelaimes pritraukė blogomis mintimis“, – girdžiu ir suprantu: geriau patylėsiu, kad neužvožčiau.
Šiaip man pozityvumas patinka. Jis įkvepia pradėti ką nors nauja. Nebijoti klysti, kristi. Nenuleisti rankų. Pozityvumo prisotintos socialinių tinklų paskyrų sienos. Jis sunkiasi iš televizorių ekranų, seminarų programų, gyvenimo scenos. Iš tavo ir mano lūpų. Būk laimingas. Išlaisvėk. Mąstyk pozityviai. Šypsokis, ir gyvenimas tau būtinai padovanos meduolį.
Šios išmintys rašomos paspaudus Caps Lock, kad nepraslystų nepastebėtos. Štai mano pavasario žibutės, o čia – gerų darbų vaisiai. Rytą sustoju šalikelėje prie žmogaus negyvėlio poza, įsitikinu, kad gyvas, ir kviečiu policiją. Istoriją vakare transliuoju veidaknygėje ir iliustruoju selfiu – šalia gulinčiojo įsiamžinusi priklaupusio riterio poza. Žiūrėkit, koks mano pilvo presas, ir žaliuokite iš pavydo: stangresnis presas – kietesnė laimė!
Ačiū vyresnėliui ir vyrui, kurie mane atpratino rašyti didžiosiomis. Šiandien pati muistausi nuo tokių tekstų isteriškumo. Jie naikina susidomėjimą nuo pat užuomazgos.
„Evute, nenusimink, – guodžia draugė. – Pamatysi, viskas išeis į gera, dar paminėsi mano žodžius.“ – „Jei nėra gerai, vadinasi, dar ne pabaiga“, – seilėju frazę iš filmo „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis“. Tačiau pauzei užkamšyti nekišu. Taikiai priimu, kad visų be išimties laukia viena ir tokia pati ateitis. Ligos, senatvė ir mirtis. Gal po to – naujas įsikūnijimas ir viskas iš pradžių. Tačiau niekas šiame gyvenime nežino, koks bus tas kitas ir kada bus. Ar nauja nebus gerai užmiršta sena… Bet gal pozityvistai žino geriau?
Aš apie šypsenos galią sužinojau (ėmiau nutuokti?) gerokai anksčiau, nei pas mus buvo pripažintas pozityvumą simbolizuojantis amerikiečių čyzas. Dar moksleivė važiuodama troleibusu ar autobusu smagindavausi praktikuodama šypsenos magiją: įsistebeilydavau į kokį pakeleivį, pagaudavau svetimą žvilgsnį ir plačiausiai nusišypsodavau. Jei šypsena pargrįždavo, pasijusdavau pakylėta. Kaip pergalės saldainį gavusi.
Šiandien ir moksleivis, ir kebabų pardavėjas, ir svarbios įmonės direktorė žino tą maldelę: mūsų mintys kažkokiu paslaptingu būdu materializuojasi. Negatyvios pritraukia ligas ir nesėkmes, pozityvios – meilę, pinigus ir pripažinimą. Jei pozityvumo galima išmokti, vadinasi, kiekvienas gali būti laimingas. Jeigu ne – pats kaltas, dvejetas jam iš pozityvumo.
Klausimėlis: jei šypsena yra laimės kaina, kodėl turtuoliai amerikiečiai nėra šalių laimės topuose? Kodėl jie pozicijas užleidžia paniurėliams norvegams ir suomiams? Baimindamasi paslysti ekonomikos ir vyriausybių makalynėje, prie politikos nagų verčiau nekišiu. Savo nuomonę jau pasakiau aptardama laimės ir pinigų santykius.
Mane baigia prisijaukinti budizmas. Jis, kaip ir sąmoningas realizmas, nespekuliuoja pozityvumu ir traukos dėsnio paslaptimis. Jis moko neišsisukinėti, atmerktomis akimis žiūrėti į gyvenimą ir virškinti ne tik džiaugsmus, bet ir bjaurastis. Taip, gyvenime per akis kančios. Tamsos – lygiai kaip ir šviesos. Kaip ir žodyje „guru“, kuris sanskrito kalba reiškia „mokytojas“.
Etimologiškai gu – tamsa, o ru – šviesa, tad žodis „guru“ prašyte prašosi suvokiamas kaip judėjimas iš tamsos į šviesą. Arba štai lotosas – dvasingumo simbolis. Lotosas auga iš purvo bei dumblo, ir tai mums primena, kad visi esame kaip jis – šaknimis giliai į dumblą, tačiau drauge apdovanoti galimybe atsiverti, pražysti, išskleisti nuostabaus grožio žiedą.
Tad neskubėkime daryti tragedijos iš negatyvaus mąstymo ir pulti iš savo kalbos ravėti žodelyčių „blogai“, „kvaila“ ar „negaliu“. Jei sakai, kad jautiesi gerai, nors iš tikrųjų tau blogai, nieko nelaimi. Tie, kurie galėtų padėti, neskubės. O ko skubėti, jei visa savo esybe (puikybe?) transliuoji, kad tau viskas gerai. Tavo kančia neišnyks: gali mirksėti, kiek nori, – ji kaip blakstiena iš akies neiškris. Nebent ta blakstiena akyje ir būtų kančios priežastis.
Jei sakai, kad jautiesi gerai, nors iš tikrųjų tau blogai, nieko nelaimi.
Nepersūdytas pozityvumas man patinka. Kaip belgiško šokolado triufelis prie dvigubo espreso. Tačiau triufeliu alkio nepasotinsi, kava minčių nesuvaldysi. Pozityvaus mąstymo šūksniais problemos neišspręsi, skausmo nenumalšinsi. Sudaužytos širdies nepaguos neliūdėk, nesisielok. Patyrusiam bankrotą ar netekusiam šeimos maitintojo tu neprapulsi skamba kaip antausis. Kur kas daugiau užuojautos turi budistinis priesakas neprisirišti, mokytis priimti negatyvias emocijas, kad būtų galima gyventi toliau.
Puikiai žinau, kokia savijauta, kai nesėkmės griūna viena po kitos ir pradedi save laikyti visišku nevykėliu. Leidžiu sau taip jaustis, nestumiu to jausmo nuo savęs. Žinau, kad mano liūdesys, kaip ir laimės euforija, užplūdo ir atslūgs. Kaip vandenyno bangos, kurios artėja ir tolsta.
Girdėjau, kad pozityvus mąstymas išeina iš mados. Jį išstumia naujasis realizmas. Dabar, kai klausia, kokią matai stiklinę – pustuštę ar puspilnę, – teisingas atsakymas yra toks: matau stiklinę, kurios pusė tūrio užpildyta.
Įmanomi ir kiti atsakymų variantai – priklausomai nuo pažiūrų.
Optimistas: stiklinė puspilnė.
Pesimistas: stiklinė pustuštė.
Budistas: nėra jokios stiklinės.
Solipsistas: tik aš turiu stiklinę, o pasaulis – tai mano alkoholinis kliedesys.
Islamistas: nėra kitos stiklinės, išskyrus Stiklinę.
Judaistas: ir kodėl vis dėlto tik mūsų stiklinė pustuštė?!
Stačiatikis: stiklinė pustuštė už nuodėmes mūsų!
Katalikas: tik blogo žmogaus stiklinė pustuštė!
Misticistas: stiklinė puspilnė… O prieš akimirką buvo pustuštė!
Froidistas: vaikystėje mums nuolat nepripildavo.
Stoikas: taip, stiklinė pustuštė, bet tokia ji ir turi būti.
Komunizmo statytojas: iš kiekvieno pagal gebėjimus, kiekvienam – po pilną stiklinę!
Socializmo garbintojas: stiklinė tuščia, bet visų vienoda!
Fizikas: negaliu tvirtinti. Nepakanka duomenų.
Krišnaistas: džiaukimės, ką turime.
Jogas: tu esi ir stiklinė, ir jos turinys.
V. Pelevinas: stiklinė nei tuščia, nei pilna. Ir išvis tai ne stiklinė. Ir čia ne tu žiūri į stiklinę, o stiklinė stebi tavo stiklinės minčių projekciją apie tai, koks norėtum atrodyti sau. O gal ir ne.
Taoistas: išlaikyk harmoniją su stikline ir tuo… kas už jos ribų.
Dzenbudistas: nesuk sau galvos dėl tuštumos.
Ošo sekėjas: Kad ir ką darytum, kad ir kuo užsiimtum, jausk save stiklinėje.
Naujojo amžiaus individas: jeigu nepatinka pustuštė stiklinė, susikurk puspilnę.
