Tiesą pasakius, kai atostogų metu savaitei ar dviem lankydavausi tėvynėje, nesuprasdavau, kas čia taip blogai. Gražūs žmonės, nuostabūs miestų senamiesčiai, skanūs bei įvairūs patiekalai, tiek daug renginių, o gamta… WOW! Ko dar reikia?
Pagyvenau. Po metų aš supratau, kodėl išvažiuojama iš Lietuvos. Ir ne - ne dėl oro. Yra šalių, kur oro sąlygos žymiai žiauresnės ir yra rimtų priežasčių, kodėl verta bėgti.
Pagyvenusi Lietuvoje metus aš pati pasikeičiau ir tikrai ne į gera.
Darbo reikalais vėl išvykau į Ameriką ir atsigavau. Grįžusi atgal namo, į Lietuvą, jaučiau, kad ten, Bostone, įkvėpiau gyvybės, kuri čia buvo visiškai išsunkta.
Aš supratau, kas tą gyvybę Lietuvoje siurbia - tai aplinka. Niekas kitas, tik mes patys. Nuolatinis niurzgėjimas. Dejavimas, pašiepimas, kritika, apkalbinėjimas, patyčios, svajonių žudymas, veiklų stabdymas, bejėgiškumo jausmas, abejingumas viskam ir įgimtas pesimizmas, vadinamas „realizmu“. Na va, ir aš dabar čia paniurzgėjau jums. Kaip lengva ir natūralu Lietuvoje tai daryti.
Kai pareiškiu panašų teiginį, man atkertama, kad kaltos sunkios pragyvenimo sąlygos + mažas uždarbis + bloga valdžia + nemalonus oras, kad mes taip pripratę arba kad tai sovietmečio palikimas. Taip, priežastys gal ir teisingos, tačiau ar mes ir toliau taikstysimės su šiais pasiteisinimais..?
Nejaugi ir toliau taip gyvensim?
Sporto dėka turėjau nemažai progų pakeliauti po pasaulį ir susipažinti su įvairių tautybių žmonėmis. Tiesa pasakius, daugumos jų gyvenimo sąlygos labai panašios į Lietuvos, o kartais net sudėtingesnes. Kai gyvenau Monake, kaimynė mane supažindino su labai gražia mergina, vardu Khalib. Kaimynė sakė, kad ji neseniai čia atvažiavo ir pasiūlė man su ja pabendrauti. Mes kelis kartus susitikome, prie jūros išgėrėme kavos, dar buvau pasikvietusi ją pasportuoti.
Ji pasakė, kad tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai užsiiminėjo sportu, nes jos šalyje (Khalib su savo vaikinu atvažiavo į Monaką iš Jungtinių Arabų Emyratų) moteriai draudžiama daug mums įprastų dalykų. Pavyzdžiui, net į kiną nueiti negalima. Ji papasakojo man apie savo gyvenimą. JAE moterys yra už įstatymo ribų - joms beveik viskas draudžiama. Net ir būdama 30-ties, per dienas ji sėdėdavo namuose + mokėsi gaminti maistą + dirbo marketingo srityje moterų kompanijoje (nes su vyrais dirbti griežtai draudžiama) + vakarais rašydavo eiles.
Sužinojau, kad išvykimas į Monaką buvo jos planas pabėgti iš to griežtų suvaržymų kupino gyvenimo. Ji norėjo gyventi savarankiškai. Daryti tai, ką mes, lietuviai, galime laisvai daryti be baimės, kad šeima gali tave už tai nužudyti, nes jai savo poelgiu atneši didžiulę nepagarbą. Beje, Khalib pabėgo į Paryžių. Ten ją susitikau su mama, kuri atvyko jos įspėti, kad jei ji negrįš atgal į Jungtinius Arabų Emyratus, jos broliai turės įvykdyti savo misiją.
Mes, lietuviai, palyginus su kitų valstybių gyventojais, turime neblogas sąlygas gyventi, tačiau mes nesistengiame jų pagerinti. Mes tik šnekame, diskutuojame ir dejuojame!
Norėčiau čia pasilikti, nes čia gyvena mano mama, dėdė. Gal galėtume su mama išsikraustyti į kokią Italiją? Jau net buvom nusižiūrėjusios vietą… Bet ne, nenoriu bėgti, nenoriu važiuoti iš gimtinės tik todėl, kad čia negera atmosfera! Esu įsitikinusi, kad mes galime viską pakeisti! Taip, mes patys! Ne valdžia, ne kažkas kitas, tačiau tik mes patys!
Galvojau, kodėl Vilnius taip skiriasi nuo Bostono. Juk Vilniuje žymiai gražiau!!! Važiavau metro į oro uostą. Priešais mane sėdėjo pagyvenusi moteriškė ir vis žvilgčiojo į šalia sėdintį vaikinuką, kuris kažko klausėsi per ausines. Netrukus moteriškė patapšnojo jam per petį ir paklausė, ko jis klausosi. Vaikinukas nusišypsojo ir padavė jai ausines, dar kažką papasakojo jai ir atsiprašė, nes jam jau buvo metas išlipti.
Kai tik tas vaikinukas išlipo, į jo vietą atsisėdo ką tik į metro įlipęs vyrukas. Jis buvo pavargęs ir garsiai atsiduso. Pažvelgė į šalia sėdinčią tą pačią moteriškę ir pradėjo su ja šnekučiuotis. Oho, pagalvojau! Va čia tai miestas, kai visai nepažįstami žmonės vienas su kitu elgiasi kaip su bičiuliu! Apsidairiau, gal čia yra visiškas atsitiktinumas, bet tai nebuvo atsitiktinumas. Netoliese mergina su vaikinu šnekučiavosi apie darbą LinkedIn kompanijoje, matėsi, kad jie tik susipažino šiame metro, nes greitai apsikeitė verslo kortelėmis.
Vėliau, kai važiavau į oro uostą skrydžiui į Lietuvą, mane irgi pakalbino du žmonės. Moteris pasiūlė, kur dar galėčiau apsilankyti, kai vėl būsiu Bostone. Vėliau kitas vaikinukas paklausė, kur skrendu, ir papasakojo, kad jis neseniai įstojo i universitetą ir važiuoja su draugais atšvęsti. O dabar pažvelkime, kokia situacija mūsų viešajame transporte… Ar galėtumėte įsivaizduoti žmones, važiuojančius į darbus, taip šnekučiuojantis tarpusavyje?
Aš manau, kad tai galima pakeisti ir tam nereikia valdžios nuvertimo, tam nereikia ir didelių investicijų ar edukacinių reformų, reikia tiesiog įdėti šiek tiek mūsų pačių pastangų, noro ir meilės.
Pradėjau daug bendrauti ir dar atidžiau klausytis žmonių. Susitikę su Alex Monaco, nusprendėme atlikti didesnį tyrimą ir pamatėme, kad labiausiai žmonėms reikia paramos, palaikymo ir padrąsinimo, kad išbristi iš įdiegto pesimizmo ir pradėti siekti savų svajonių. Vietoj to, kad sakytume „Ką čia darai? Kam to tau reikia? Vis tiek tau nepasiseks! Tave juk apgaus, išdurnins, apsuks!“, juk galėtume pasakyti „Oho, kaip įdomu! Šaunuolis! Daryk! Padėsim, kuo galėsim! Siek savo svajonių, savo troškimų! Bent jau pabandyk, jei neišeis, pasimokysi ir pagaliau pasieksi tai, ko taip trokšti!“
Su šia mintimi sukūrėme judėjimą moterims - „Gyvos Moterys“ - ir vyrams - „Laimingi Šunsnukiai“. Vien per pirmąjį mėnesį prisijungusių merginų skaičius išaugo virš 10,000. Tai akivaizdžiai įrodo, kad to LABAI LABAI reikia.
Tačiau mes nenorime, kad tai, ką mes darome, būtų vien tik šnekos! Kad tai būtų dar viena Facebook grupė, dar vienas judėjimas prieš sistemos nustatytus rėmus, kuris iškyla 5-ioms minutėmis ir po to amžiams nutyla… Reikia veiksmų! Reikia daryti realius pokyčius! Pradėjome organizuoti gyvus susitikimus ir pamatėme, kad dauguma merginų turi labai gražių svajonių, nori jas įgyvendinti, bet yra labai nedrąsios… Vien tik ateiti į draugišką susitikimą yra nedrąsu… Padarėme dar vieną apklausą, ko reikia merginoms, ir taip pasitvirtino mano pirmas spėjimas, kad 78% merginų norėtų įgauti pasitikėjimo savimi.
Taip ir gimė dar vienas projektas - laimingos.lt, kurio tikslas yra padėti moterims išsiugdyti pasitikėjimą savimi.
Šiuo metu daugiausiai dirbu su užsienio verslininkais, profesionaliais sportininkais, MIT universitetas kviečia mane būti pranešėja ir mentore jų projektuose. Tik grįžusi iš mokymų, kur visą savaitę dirbome su 160 Turkcell (vienos didžiausių telekompanijų Turkijoje) darbuotojų, o už kelių savaičių vėl projektui iškeliauju dirbti į Australiją. Mano straipsnius viešina populiarūs užsienio portalai, tokie kaip SUCCESS MAGAZINE. Užsieniečiams darbas su savimi yra daug natūralesnis nei uždariems lietuviams. Grįžusi nemokamai konsultuoju sportininkus, esančius Lietuvos rinktinėje, moksleivius mokau verslo kūrimo pagrindų. Labai norėčiau, kad tomis žiniomis pasinaudotų dar daugiau tėvynainių.
