Filosofas: fiziniu skausmu pasidalyti negalima, bet kančia – įmanoma

 (1)
Skausmas gali būti įvairus – kai juntamas kūne, juo negalima pasidalyti su kitais, bet du tėvai, žvelgdami į savo mirusio vaiko kūną, patiria tą pačią kančią, ja dalijasi. Taip LRT RADIJUI sako Honkongo kiniškojo universiteto profesorius filosofas Saulius Geniušas.
© Shutterstock nuotr.

Anot jo, tam tikrais atvejais jausmai yra ne individualūs, o bendri – kai futbolo stadione įmušamas įvartis, džiaugsmą patiria visi žiūrovai.

Koks jūsų, lietuvio filosofo, gyvenimas Kinijoje?

– Honkongas tik sąlyginai yra Kinijos dalis, tad ir gyvenu joje sąlyginai. Gyventi Honkonge XXI a. ir užsiimti filosofija – nepaprastai įdomu. Honkongas, o taip pat ir Singapūras XXI a. yra tai, kas Amerikoje būdavo įvardijama kaip Vakarų frontas. Amerikoje jo nebėra, dabar jis – Azija.

Honkonge viskas, ką matai aplink, tarsi sako – jau ko nedaryk, tai neužsiimk filosofija. Tai miestas, neturintis jokios kantrybės, o filosofija reikalauja refleksijos. Tačiau Honkonge filosofija įdomu užsiiminėti todėl, kad tai vieta, kur Rytai susitinka su Vakarais.

Kalbant apie filosofijos ateitį, galima manyti ir tikėtis, kad Rytų ir Vakarų sąryšis bus ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis. Šia prasme, Honkongas iš kitų vietų išsiskiria.

Anksčiau gyvenote JAV, Kanadoje. Kokius kultūrinius, mentaliteto skirtumus pastebėjote?

– XXI a. svarbu atsikratyti požiūrio, kad Europoje žmonės užsiima europietiškais dalykais, Amerikoje – amerikietiškais, Azijoje – azijietiškais. Tie laikai atėjo į pabaigą. Pats dirbu fenomenologijos srityje, kuri savo ištakomis yra europietiška. Tačiau Honkonge turiu daug kolegų, taip pat užsiimančių šia sritimi. Jų čia daugiau, nei turėčiau bet kur Europoje ar Amerikoje.

Jei randi universitetą Europoje ar Amerikoje, turintį fenomenologinį institutą, tai jau yra daug. Universitete Honkonge, kuriame dirbu, yra du tokie institutai. Rytų ir Vakarų perskyra šiame amžiuje visiškai kitokia, nei prieš 100 metų, kai Kinija turėjo „kito“ įvaizdį – to, kuris nesuprantamas, nepasiekiamas. Žinoma, yra tam tikrų ypatumų. Honkonge, palyginus su Amerika, labai stiprus konfucionizmas.

Dirbate švietimo srityje. Lietuvoje taip pat svarstoma, kaip keisti švietimo sistemą, vyksta diskusijos dėl aukštųjų mokyklų. Kokie užsienio pavyzdžiai galėtų būti vertingi?

– Galiu palyginti situaciją universitetuose Honkonge ir Europoje arba Amerikoje. Honkongą išskirčiau kaip vieną geriausių miestų, norint dirbti universitetuose. Šis universitetas priklauso research universities – tyrinėjimų universitetams.

Tokiame universitete dirbančių žmonių paskaitų skaičius nėra didelis. Dėl to jiems suteikiama galimybė užsiimti tyrinėjimais, kuriais jie nori. Manau, kad žmonės, norintys dirbti universitetuose, eina ten dėl noro užsiimti tomis temomis. Dirbantiems Honkonge, universitetas suteikia įvairiausių galimybių užmegzti ryšius su žmonėmis, dirbančiais įvairiausiuose pasaulio kampuose.

Jei būtų sudaromos sąlygos užsiimti tyrinėjimais, turėti ryšių su žmonėmis, nagrinėjančiais tas temas visame pasaulyje, žmonės norėtų eiti dirbti į universitetus.

Lietuvoje vis svarstoma ir bandoma tobulinti švietimo sistemą, ji sulaukia kritikos ir nevykusių mėginimų. Koks jūsų įspūdis?

– Apie tai daug kalbama, išskirčiau kelias problemas. Pagrindinė – finansinė. Žmonės, dirbantys universitetuose, dėl finansinės situacijos negali jaustis vertinami. Vyrauja ir pasitikėjimo problema – susidaro įspūdis, kad Lietuvos universitetuose, žvelgiant iš administracijos taško, trūksta pasitikėjimo juose dirbančiais žmonėmis. Nėra požiūrio, kad, jei suteikiama galimybė dirbti, žmonėmis tiesiog pasitikima.

Kita problema Lietuvos universitetuose – juose dirbančių lietuvių skaičius. Susidaro įspūdis, kad tas skaičius – neįtikėtinai didelis. Tai nepadeda dėl paprastos priežasties – pasaulis, kuriame gyvename, yra labai mišrus, tarptautiškas. Mūsų universitetai neatspindi to pasaulio, kuriame gyvename. Tai yra problema.

Jei žvelgtume į švietimo sistemos pradmenis, ikimokyklinį, mokyklinį ugdymą ir faktą, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai – vieni žemiausių Europoje, kaip manote, kokios to priežastys? Ko galima pasimokyti iš Honkonge vyraujančios sistemos?

– Tai įdomus klausimas. Pasaulyje esama mokyklų ir universitetų reitingų. Sakau tai besijuokdamas, bet jais pernelyg nepasitikiu. Reitinguose Honkongas užima aukštą vietą. Kodėl taip yra?

Pirmiausia, vyrauja visiškai kitokia pagarba mokytojams arba universiteto darbuotojams. Tai priklausytų tam, ką įvardiju kaip konfucionizmo kultūrą. Honkongas ir universitetas, kuriame dirbu, yra neokonfucionizmo sostinė. Universitete žmonės galvoja, kad jų pareiga – grąžinti tikrąją Kiniją į Kiniją. Po to, kai komunistų Kinija sulauks pabaigos.

Galbūt kinai tiesiog labai darbštūs? Ar tai, kad Kinijos kultūra pasižymi darboholizmu, yra mitas?

– Jie tikrai darbštūs, malonu dirbti su kinų studentais. Kartais pasigendama tam tikro kūrybingumo, kuriuo europiečiai ir amerikiečiai kinus lenkia. Tačiau darbštumo prasme mes nuo jų atsiliekame. Pasakysiu vieną pavyzdį. Manęs aplankyti atėjo viena studentė ir pasakė, kad keturias dienas nieko daugiau nedarė, tik skaitė pirmąją Platono „Valstybės“ knygą. Paklausiau jos, kas buvo įdomu, o ji man atsakė, kad niekas. Palyginus su Amerika ir Europa, tai sunkiai suvokiamas variantas – žmogus gali praleisti keturias dienas vien skaitydamas.

Man vis tekdavo susidurti su situacijomis, kai studentai sako, kad jiems niekas nebuvo įdomu. Supratau, kad tas atsakymas neturi būti suprantamas tiesiogiai. Jei jie sakytų, kad buvo įdomu, taip pripažintų, kad buvo lengva.

Ar gyvendamas tokioje kultūroje netapote darboholiku?

– Pripažinsiu, kad čia esu kaltas. Dirbant filosofijos srityje, negalima ja užsiimti per daug valandų. Kai kalbuosi su žmonėmis, dirbančiais Vokietijoje, Niujorke, Belgijoje, jie sako, kad filosofija galima užsiimti penkias valandas per dieną. Kai kurie mano kolegos Honkonge dirba naktimis ir tęsia darbą kitą dieną. Tokio lygio nepasiekiau, bet 5–6 valandų man pakanka.

Kaip pristatytumėte filosofijos sritis, kuriomis domitės?

– Šiuo metu užsiimu dvejomis temomis – skausmo ir vaizduotės fenomenologija. Rašau knygą skausmo fenomenologijos tema, vėliau ketinu pereiti prie vaizduotės fenomenologijos. Kodėl šios temos? Mane stebina tai, kad esama labai nedaug skausmo fenomenologijos tyrinėjimų.

Ką tai rodo? Ar skausmas mums nėra aktualus, mes jo nepriimame?

– To priežastis susijusi su tam tikromis, ypač Vakarams būdingomis mąstymo struktūromis. Yra tarsi tokia perskyra tarp skausmo ir kančios. Skausmas laikomas kūnišku fenomenu, o kančia – tam tikra psichine, egzistencine patirtimi.

Kai kažką įvardijame kaip fizišką fenomeną, prieiname prie išvados, kad tai turėtų būti nagrinėjama tam tikrų fiziologinių mokslų. Dėl to nebeturime terminologinių instrumentų kalbėti apie skausmo fenomenologiją.

Tačiau pirmiausia, skausmas yra patirtis. Žvelgiant į filosofijos istoriją, prieš XX a., kone kiekvienas filosofas norėjo ką nors pasakyti apie skausmą. Jau nekalbu apie Antikos filosofus. Visi jie jautė pareigą turėti poziciją tokių klausimų atžvilgiu. Mums, ypač XX a., skausmas tapo fiziologiniu procesu.

Lietuvoje skaitėte paskaitą apie skausmą ir disociacijos sindromų fenomenologiją. Kokios mintys kyla, žvelgiant į šiuolaikinį žmogų, kuris disocijuoja ne tik skausmą, bet ir visą gyvenimą?

– Kai kalbu apie skausmo disociacijos sindromą, kalbu apie, pavyzdžiui, skausmo asimboliją ar pavojaus hipersimboliją. Yra toks reiškinys kaip įgimtas nejautrumas skausmui. Vaikai, kurie tuo pasižymi, nusikanda liežuvius, susilaužo kojas ir nieko nejaučia.

Štai pavojaus hipersimbolijos atžvilgiu žmogus gali jausti skausmą paliestas, žiūrėdamas televiziją, išgirdęs lauke žaidžiančius vaikus. Nėra jokio fiziologinio sąryšio tarp kūno ir tam tikro stimulo. Nepaisant to, jaučiamas skausmas. Disociacijos sindromai mane domina tuo, kad parodo sudėtingą patirties struktūrą.

Reikėtų skirti emocinį ir kognityvinį lygius ir užduoti klausimą, kaip jie susiliečia vienas su kitu. Remiantis tokiu modeliu, galima kalbėti ne tik apie skausmą, bet ir visiškai kitokią patirtį. Būtent tuo fenomenologija ir užsiima.

Fenomenologija yra patirties struktūrų tyrinėjimas, bandymas atskleisti tam tikras esmines patirties struktūras. Kodėl būtų įdomu atskleisti tas struktūras? Nes mes jų nematome ir tai praturtina mūsų supratimą apie tai, kas esame.

Nuo skausmo pereikime prie malonumo. Ar visi žmonės tai vienodai patiria?

– Esama skirtingų jausmų, kurie patiriami tik kiekvieno iš mūsų. Kai kuriais jausmais mes dalijamės su kitais. Pavyzdžiui, kai einame į barą, kuriame groja muzika, vyrauja tam tikra atmosfera. Ta atmosfera mus persmelkia. Mes jos nesukuriame, bet atrandame save joje.

Kitas pavyzdys – kai futbolo stadione įmušamas įvartis. Tą džiaugsmą patiria visi žiūrovai. Galima sutikti, kad tas džiaugsmas nėra pernelyg individualus. Žmonės gali jį išgyventi su tam tikromis konotacijomis, bet, nepaisant to, tai bendras patyrimas.

Be abejonės, yra jausmų, kuriais nesidalijame su kitais. Sakyčiau, kad kai kurio pobūdžio skausmai ir malonumai – individualaus patyrimo pavyzdys.

Taigi kai kuriais iš jų dalijamės, o kitus – pasiliekame sau?

– Skausmas, kurį juntame save kūne, pavyzdžiui, nugaroje ar galvoje, nepasidalijamas su kitais. Jei žmogus kenčia nuo vėžio, gali būti liūdna ir nesmagu, bet neįmanoma patirti jo skausmo. Kita vertus, jei du tėvai žvelgia į savo mirusio vaiko kūną, jie abu patiria tą pačią kančią, ja dalijasi. Skausmas gali būti individualus ir neindividualus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Karjera

Psichologas: emigrantai bėga iš Lietuvos, bet ir kitur nemoka būti laimingi (21)

Žmonės renkasi emigruoti į „kietas šalis“, kur tikisi savo gyvenimą pastatyti ant kojų, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad emigrantai nėra tie, kurie padarė rinkos tyrimą ir pasirinko sau tinkamiausią šalį.

Psichoterapeutas: nerimą galime ir paveldėti

Neretai nėra aišku, ar, pavyzdžiui, nerimas kyla dėl žmogaus išgyvenimų, ar tai paveldėta iš tėvų ar net senelių, LRT RADIJUI sako psichoterapeutas dramos terapeutas Armandas Volkas.

Nustok kritikuoti save (6)

Kartais sunku atskirti, kur yra riba tarp kritikos sau ir objektyvaus savęs vertinimo. Kritika sau galime vadinti visą tai, ką neigiamo išreiškiame apie save.

Ruoštis užsienio universitetams reikia kaip grožio konkursui – iš anksto ir atsakingai (6)

Artėjant stojimo į universitetus karštligei, o viešoje erdvėje neslūgstant kalboms apie švietimo reformos spragas, vis daugiau abiturientų mokslo galimybių ima dairytis užsieno šalyse. Tačiau, kad domėjimasis virstų studijomis, būtina žinoti keletą svarbių niuansų, vienas jų – kad gerai išlaikyti brandos egzaminų nepakanka.

Apie saiko jausmą ieškant savo ypatingumo (3)

Tu esi ypatinga(s), bet nei geresnis, nei prastesnis už kitus.Taip, visi mes ypatingi, bet kiekvieno mūsų „ypatingumas“ nesuteikia jokios teisės jaustis viršesniu. Taip pat kaip kito „ypatingumas“ neturi teisės menkinti mūsų.