Kaip nustoti atidėlioti tai, ko norisi? Ką daryti, jeigu nėra jokių norų, o norisi tik gulėti ir žiūrėti į lubas?
Visus šiuo klausimus mes paprastai įvardiname vienu žodžiu: „tinginystė“. Įdomu tai, kad tinginystė psichologijoje suprantama… niekaip. Tiesiog nėra tokio suvokimo šiame moksle. Tačiau įprastame gyvenime už šio žodžio gali slėptis įvairūs reiškiniai: nuovargis, nenoras kažką daryti, nervų sistemos ypatumai, protestas, beprasmybė ir net tam tikri susirgimai. Taigi, į amžiną klausimą „Ką daryti?“- vėlgi nėra universalaus atsakymo.
Kuomet mes stengiamės priversti save kažką daryti ir nedarom- šią akimirką mes atsisakome draugauti su pačiu savimi. Iš vienos pusės mes, tarytum, kažko norim, iš kitos pusės- yra kažkas, ką mums reikia padaryti. Gaila, kad šie dalykai ne visuomet sutampa. Štai šioje vietoje ir atsiranda vidinis konfliktas!
Kai kurie žmonės mano, kad jų „noriu“ nėra svarbiau, jiems sunkiau save organizuoti daryti svarbius (juk gi sau!) dalykus, jų gyvenimas chaotiškas. Taip pat išskirčiau žmonių grupę „žmonės-reikia“, kurie kaip tik visuomet kažką daro, nors jiems to ir nereikia, taip pat padeda kitiems, stengiasi kiekvieną sekundę išeikvoti produktyviai, tačiau dažnai būna nelaimingi ir su laiku pamiršta, ką reiškia kažko norėti.
Gerai, kad pas mus yra abi šios dalys, o dar geriau, jeigu mums pavyksta draugauti su abejomis ir atrasti tinkamą joms balansą. Atsižvelgiant į tai, kad turime priežastis kažką nedaryti, mes pradedam ant savęs rėkti, bausti, versti, o nuo to kylantis dar didesnis pasipriešinimas ir pyktis- tik sustiptina prieštaravimus. Ir tai įvyksta vietoj to, kad pažvelgtume į save, pamatytume priežastis ir pamėgintume susitarti su savimi.
Įsivaizduokite, kad Jums reikia kažko labai svarbaus, o vienintelis žmogus, kuris tai galėtų padaryti- tai Jūsų draugas, kuris guli ant fotelio ir net nemąsto iš jo keltis. Tuomet Jūs, įtariu, prieitumėte prie jo, ištemptumėte jį jėga iš šio nutrinto fotelio, imtumėte už rankovės ir temptumėt. Normali situacija?-manau gyvenimiška. Tačiau kodėl su savimi mes taip nesielgiame??
Kas būtų normalu esamoje situacijoje? O normalu būtų prieiti prie draugo, pasidomėti kaip jis jaučiasi, ar planuoja jis įgyvendinti mūsų norą, pasidomėti, kas jam trukdo, paaiškinti, kaip Jums tai yra svarbu. Jeigu pas jį yra svarbios priežastys, tuomet svarbu aptarti Jūsų poreikius, atrasti bendrą sprendimą, t.y. padaryti kažką, kas susitartumėte, išsaugotumėte santykius ir rastumėte labiausiai tinkamą Jums sprendimo būdą.
Lygiai tas pats ir su savimi. Kuomet mums nesinori kažko daryti, tai iš pradžių yra gerai pažvelgti į save ir atrasti priežastį, kodėl taip yra? Tuomet įdėmiai pamąstyti, kodėl Jums svarbu tai padaryti, nes ši tiesa yra svarbi būtent Jums (net tais atvejais, jeigu Jūs kažką darote kitiems žmonėms, nes padėdami kitam jūs sutvirtinate tarpusavio santykius), ir tik vėliau priimti sprendimą.
Kuomet žmogus nustoja kariauti su savimi ir išmoksta daryti kompromisinį pasirinkimą- pasireiškia branda. Ir tai nepriklauso nuo to, kas prašyta pase. Pas kai ką tai įvyksta šešiolikos metų, o pas kitą- niekada.
