12
Kitas

Komentuoja psichologė Asta Budvytienė

Klausimas: Nežinau ką daryti, todėl nusprendžiau parašyti Jums. Nesuprantu kas man darosi. Juk nesu visiška nevėkšla. Žinau, kad gebu mokytis, kad galiu būti disciplinuota, atsakinga, siekti tikslų, racionaliai vertinti ką sugebu, o kokioje srityje turėčiau dar padirbėti. Bent jau tokia buvau mokykloje.

Aš nesuprantu, ar aš turiu kažkokią aurą, kuri pritraukia žmonių patyčias ir žeminimą. Mokykloje iki 5 klasės auklėtoja žemino visų akivaizdoje. Ir blogiausia tai, kad papasakojusi mamai (mama dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje), ji tiesiog pasakydavo, kad aš, kaip vaikas, turiu lakią vaizduotę. Aš taip bijojau mokytojos, kad skaityti normaliai pradėjau tik baigus 4 klasę.

Nuo 5 klasės viskas pasikeitė. Patyčios prasidėjo iš vaikų, todėl, kad pirma klasėje pradėjau bręsti. Visa pagalba iš mano šeimos buvo – „nekreipk dėmesio“.

Bet ir namuose kartais nieko gero nebūdavo. Visą laiką augau su mintimi, kad būtų žymiai geriau, jeigu bučiau gimusi berniuku, nes tėvas norėjo pirmagimio sūnaus, nes ir mamai tada galėčiau daugiau padėti. Bent jau tai dažnai girdėdavau. Suaugusieji kartais tikrai nesuvokia, kad kambarių sienos nėra tokios jau ir storos, kad vaikas negirdėtų apie ką jie kalba. Tėvas mus su sese paliko, kai man buvo vos dveji, ir mama persikėlė gyventi pas močiutę.

Močiutė niekada nepamiršdavo paminėti, kad aš to nedorėlio dukra, paveldėjusi vos ne visas jo ydas ir dar retkarčiais būdavau „gražiai“ pavadinta „kale“.

Bet didžiausias pragaras prasidėjo, kai man buvo 13 metų. Nepaisant visų tų situacijų, aš šventai tikėjau, kad šeima visada bus šalia, kas be nutiktų. Visgi jie visada padėdavo. Bet tuomet mama ištekėjo už žymiai vyresnio vyro (beveik močiutės bendraamžio) ir visi buvo prieš. O kadangi mama išsikraustė pas savo vyrą, visą pykčio bangą turėjome atlaikyti mes su sese. Tai buvo ir keiksmažodžių kalbos, skambinėjimas kaimynams ir mūsų šmeižimas, ji net maistą slėpdavo, neva nuo mūsų motinos. Net į svečius atvažiuojantis dėdė ir teta, manydami, kad mes nematom, patyliukais nešdavo močiutei maistą, nes mes su sese viską suvalgom.

Negaliu iki šiol mamai atleisti to, su kokiu lengvumu ji mus su sese atidėjo į antrą planą. Mes net neturėjome kur nakvoti, nes naujuose namuose kambariai būdavo skirti jo vaikams ir anūkams. Tad likom gyventi pas močiutę, su visomis pasekmėmis. Niekas tuo metu net nesikalbėjo su mumis, tik šaukė ir keiksnojo.

Žodžiu, namie bardakas, nors į mišką bėk, mokykloje irgi ne kas… Nusivyliau savimi, kad pasidaviau, neatlaikiau įtampos. Numojau į savo gyvenimą ranka. Pati viską sugadinau. Ir nuo to laiko taip ir plaukiu pasroviui. Baigiau bet ką, su mano diplomu jaučiuosi lyg visai nebūčiau studijavusi… Darbe vos atlaikau įtampą, nes tiesiog paprasčiausiose situacijose sudėtinga bendrauti su žmonėmis. Ir sesuo jau sukūrė savo šeimą, taip kad beveik visai nesusitinkam…

O aš tarsi užstrigau vietoje. Nežinau, pasidaviau. Pavargau. Nenoriu būti socialiai neįgali. Nenoriu galvoti, kad esu vis dar ta „kalė“…

Praėjo jau devyneri metai, o aš niekaip negaliu prisiversti ką nors keisti savo gyvenime. Vis atrodo, kad kiti žmonės sužinos, kad esu ta „kalė“… Bijau gyventi. Bijau visko, viso dabartinio pasaulio. Nesuprantu kaip kiti siekia tikslų, keliauja, susipažįsta. Nesuprantu kaip mano sesuo toliau gyvena, kuria šeimą.

Apskritai, ką aš galiu sudominti? Anksčiau, bent jau, tapyba padėjo, o dabar nieko nenoriu.

O juk mūsų šeima nėra asociali. Bet turbūt už to padorumo tūnojo visai kiti žmonės. Dabar visiškai jais nepasitikiu, nors ir mūsų santykiai žymiai pagerėjo. Bet negaliu sugriauti tos sienos.

Labai atsiprašau už ilga laišką, beveik niekam to nepasakojau, juk mūsų šeima padorumo įsikūnijimas. Kai kartą apie tai mėginau vienam žmogui kalbėti – jis tiesiog nepatikėjo…

Justina (vardas pakeistas)

12
Kitas

Komentuoja psichologė Asta Budvytienė