Apie melo priežastis ir pasekmes pasakojama žurnalo „National Geographic Lietuva“ birželio mėnesio numeryje, rašoma pranešime spaudai.
Noras išsisukti nuo atsakomybės už savo veiksmus, godulys, asmeninės nefinansinės naudos siekis ir troškimas išvengti nemalonių žmonių yra dažniausios melo priežastys, tačiau kiekvienas melas turi savo ribas.
Psichologas Danas Arielis akademiniuose miesteliuose vis kartoja tyrimą – tiriamųjų paprašo per 5 minutes išspręsti kuo daugiau pateiktame teste esančių uždavinių, o už teisingus atsakymus pažada sumokėti. Tačiau prieš pasakydami, kiek uždavinių išsprendė teisingai, tiriamieji privalo sunaikinti testą popieriaus smulkintuvu. Tiesa, iš tiesų testai nėra sunaikinami.
Kaip paaiškėjo, daug savanorių meluoja. Vidutiniškai jie pranešė išsprendę šešias matricas, nors iš tiesų šis vidurkis yra arčiau keturių. Skirtingose kultūrose gauti labai panašūs rezultatai. Daugelis mūsų meluoja, bet tik šiek tiek. Net pasiūlius už teisingus atsakymus daugiau pinigų, savanoriai nepradeda sukčiauti labiau.
D. Arielio manymu, priežastis yra ta, kad norime save laikyti sąžiningais, nes tam tikru lygiu priimame sąžiningumą kaip iš visuomenės perimtą vertybę. Kiek esame pasirengę apgaudinėti, priklauso nuo nerašytu susitarimu pasiektų socialinių normų. Pavyzdžiui, daugelyje darboviečių priimtina parsinešti namo vieną kitą pieštuką.
Meluoti mokytis pradedame jau nuo antrų savo gyvenimo metų ir tai, pasak tyrėjų, yra natūrali žmogaus vystymosi dalis. Dar daugiau – kadangi melas reikalauja įgūdžių, geros atminties ir smegenų veiklos, „pažengę melagiai“ arba kaip mes juos tame amžiuje neretai pavadiname „fantazuotojais“ vaikystėje daugelį testų atlieka geriau nei „sąžiningieji“ jų bendraamžiai.
Su amžiumi, kaip pastebi mokslininkai, „pažengusių melagių“ smegenys net pradeda šiek tiek skirtis nuo kitų žmonių – jie turi daugiau neuronų jungčių, tačiau tyrėjai dar vis negali nustatyti, ar tai įgimta savybė, padedanti jiems geriau meluoti, ar melą kuriant ilgainiui išsivystęs pokytis.
Visgi, viena melagystė gali sukelti vis kitą. Londono universiteto koledžo neuromokslininkės Tali Šarot ir jos kolegų eksperimentas parodė, kad smegenys įpranta prie meluojant ištinkančio emocinio nepatogumo, todėl kiekvieną kitą pramaną sugalvoti vis lengviau. Mokslininkė sako, kad gali būti, jog nežymus sukčiavimas gali paskatinti dar didesnę apgaulę.
Ir nors liaudies išmintis byloja, kad melo kojos trumpos, įžymiausiais melagiais patiki tūkstančiai ar net milijonai žmonių. Mokslininkai teigia, jog žmogus iš prigimties yra patikli būtybė, kitų žodžiuose nepratusi ieškoti netiesos. Daugumą žinių, su kuriomis einame per pasaulį, gauname iš kitų žmonių.
Jei bendraudami nepasitikėtume vieni kitais, mūsų socialiniai ryšiai nutrūktų. Beveik nesipriešiname apgaulėms, kurios mums patinka ir atrodo malonios: pavyzdžiui, netikros pagyros arba pažadai apie neįmanomai didelę investicijų grąžą. Kai mums meluoja turtingi, įtakingi asmenys, apgavystėmis patikime dar lengviau.
Mokslininkai ne kartą įrodė, kad ypač esame linkę priimti melą, atitinkantį mūsų pasaulėžiūrą. Dėl šios silpnybės internete ir socialinės žiniasklaidos priemonėse sparčiai plinta įvairūs memai. Mes norime girdėti tai, ką mums sako, o kartą kuo nors patikėję, labai sunkiai priimame kitokius faktus ir tiesą.
Neseniai atliktas tyrimas pademonstravo, kad įrodymais pagrįsta informacija yra gana neveiksminga siekiant paneigti klaidingus įsitikinimus. Gali nutikti net priešingai – melą demaskuojantys įrodymai gali tik dar labiau sustiprinti klaidingus įsitikinimus.
Kaip straipsnio autoriui teigė mokslininkė Briouni Svajer-Tompson, žmonės yra linkę manyti, jog jiems įprasta informacija yra teisinga. Taigi, kiekvieną kartą ją paneigdami rizikuojate, kad ji taps dar priimtinesnė, todėl ironiška, bet ilgalaikėje perspektyvoje neigimas iš tiesų turės priešingą poveikį. Pastarųjų metų laisvai besiliejančios dezinformacijos srautas ir ja tikinčių žmonių skaičius įrodo, kaip nesudėtinga manipuliuoti žmonių tikėjimu.
Sutuoktiniai ir verslo partneriai Apolas Robinsas (Apollo Robbins) ir Ava Dou (Ava Do) pasitelkia rankų miklumą kurdami žmonėms pramogą ir mokydami. A. Robinsas yra neįtikėtinai vikrus kišenvagis, ko gero, labiausiai pagarsėjęs tuo, kad sykį ištuštino kelių JAV prezidentą saugojusių agentų kišenes. A. Dou yra psichobiologijos studijas baigusi iliuzionistė. „Mes apgaudinėjame siekdami iškreipti tikrovės suvokimą, – aiškina jie. – Tai nešališka priemonė, kurią galima panaudoti geriems arba blogiems tikslams.“
Dabar Frankas Abaneilas Jaunesnysis yra žinomas saugumo konsultantas, bet jaunystėje jis buvo toks begėdiškas apgavikas, kad remiantis jo nuotykiais 2002 m. net buvo sukurtas filmas „Pagauk, jei gali“. Leonardas Dikaprijus (Leonardo DiCaprio) suvaidino F. Abaneilą, kuris vos sulaukęs 16-os pabėgo iš namų ir išmoko pragyventi pasitelkęs sumanumą: ėmė padirbinėti čekius, sukčiauti ir apsimetinėti kitais žmonėmis. „Kad išlikčiau, turėjau būti kūrybiškas, – prisimena jis. – Dabar dėl to gailiuosi ir gailėsiuosi visą likusį gyvenimą.“ F. Abaneilui teko apsimesti lėktuvo pilotu, pediatru ir Harvardą baigusiu teisininku.
