„Jei galėtum rinktis, kokių antgamtiškų galių norėtum įgyti?“ – kartą vaikystėje (tikriausiai pažiūrėjusi filmą „Supermenas“) paklausė manęs draugė. „Norėčiau skaityti kitų mintis“, – atsakiau nesudvejojusi, ir mudvi puolėme karštai diskutuoti, ar tai kaip nors pakeistų mano gyvenimą. Deja, šios galios iki šiol neturiu, tačiau visi mes iš dalies esame „aiškeriagiai“ – juk kasdien bandome perskaityti kitų mintis. Ar bent suprasti, ką kitas galvoja ir jaučia.
Gebėjimas įsijausti į kito kailį yra neatsiejamas ir vienas svarbiausių socialinio intelekto elementų. Tik pagalvokite, kokia kiltų maišatis, jei būtume visai akli aplinkinių emocijoms. Eitume prašyti pakelti algą, nors vadovas akivaizdžiai rodo nepasitenkinimą ir susierzinimą, arba laidytume kvailus juokelius, kai sutuoktinis nuo skruosto braukia ašarą. Mokėjimas perskaityti kito mintis, o tiksliau – iš dalies suprasti, kaip jaučiasi kitas, gelbsti mus daugelyje situacijų ir stiprina ryšius.
Išvydę liūdnas draugo akis puolame jį guosti, o į namus sugrįžusį perkreiptu veidu sutuoktinį paliekame ramybėje, kad, neduokdie, neužmintume ant dar vienos „minos“. Užuominos, kurias perduoda kito asmens kūno kalba, padeda pasirinkti teisingiausią ėjimą. Suklydus pasekmės gali būti itin skaudžios – nuo konflikto iki suirusių santykių, o gal net mėlynės paakyje.
Gebėjimas skaityti kitų žmonių mintis yra nulemtas evoliuciškai ir mūsų protėvius gelbėjo nuo įvairių kliūčių. Baimingi veidai perduodavo žinią, kad kažkur slypi grėsmė, todėl reikia ruoštis kovai ar slėptis oloje.
Draugiškai ir palankiai nusiteikusios moterys signalizuodavo, kad yra pasirengusios poruotis ir pratęsti giminę. Turėjome išmokti ir meluoti, t. y. nuslėpti savo būseną, kad pasiektume tam tikrą tikslą („Ne, jokių bananų nemačiau“, – sakytume kitos genties atstovui, nors kišenės plyštų nuo vaisių gausos).
Oregono mokslininko Azimo F. Shariffo teigimu, kiekviena veido išraiška, parodanti tam tikrą emociją, atsirado dėl konkrečios priežasties. Pavyzdžiui, suraukta nosis ne tik parodo pasišlykštėjimą, bet ir sumažina įkvepiamo oro, kuris gali būti nuodingas, kiekį. Nėščių moterų tyrimai dar labiau sustiprina požiūrį, kad gebėjimas skaityti kitų emocijas didina išgyvenimo tikimybę.
Bristolio universiteto mokslininkė Rebecca Pearson nustatė, kad nėščiosios ypač gerai skaito baimės, pykčio ir pasišlykštėjimo apimtus veidus. Į tokias neigiamas emocijas jos reaguoja kur kas stipriau nei į teigiamas. Ir tai evoliuciškai logiška. Mokėdamos atskirti grėsmę, moterys gali geriau apsaugoti būsimas atžalas ir pasirūpinti sėkmingu giminės pratęsimu.
Taigi gebėjimas skaityti kitų mintis padėjo mums (ir padeda iki šiol) išlikti. Tiesa, Siegel manymu, ši žmonių savybė po truputį silpsta. To galimi kaltininkai – naujosios technologijos ir greitas gyvenimo tempas.
Užuot bendravę su savo vaikais ir lavinę jų socialinius įgūdžius, tėvai mieliau įjungia televizorių ar pasodina mažylius prie kompiuterio. Mičigano universiteto mokslininkė Sara Konrath linkusi su tuo sutikti. Jos tyrimo duomenimis, dabartinė studentų karta yra net 40 proc. mažiau empatiški nei devintojo ir dešimtojo dešimtmečio jaunuoliai.
Šaudymas pro šalį
Gebėjimas perskaityti kitų mintis neretai gelbsti, bet dažnai nuvilia. Pasirodo, esame nekokie aiškiaregiai. Taikliau būtų pasakyti – ne skaitome kitų mintis, bet „šaudome“ aplinkui. Kaip parodė psichologo Williamo Ickes eksperimentai, nepažįstamieji atspėja vienas kito būseną vos 20 proc. tikslumu, artimi draugai – 30 proc., mylimieji – 30–35 proc.
Tik nedidelė dalis žmonių pasiekia 60 proc. Laimė, kaip teigia mokslininkas, gebėjimą skaityti kitų mintis galima pagerinti – tą jis ir pademonstravo laboratorijoje. Tiriamieji bendravo su nepažįstamuoju, o Ickes su komanda visą pokalbį filmavo. Vėliau dalyviams buvo rodomi filmuotos medžiagos segmentai, kuriuos peržvelgę jie turėjo pasakyti, ką tuo metu galvodavo jų porininkas.
Šis savo ruožtu turėjo atsakyti, ar šis spėjimas buvo taiklus, ir pasakyti, kokios buvo tikrosios jo mintys ir emocijos. Po tokio grįžtamojo ryšio dalyviai kur kas geriau atspėdavo pašnekovo būseną.
Tai, kad nesame gabūs vertinti kitų būsenas, nestebina. Nes, kaip rodo Darmuto koledžo psichologų tyrimas, esame „akli“ net savo emocijoms. Carol Barr ir Robert Kleck rodė tiriamiesiems juokingus filmukus ir filmavo jų reakcijas. Vėliau dalyviai turėjo įvertinti savo emocionalumą.
Kaip parodė rezultatai, vietose, kuriose tiriamieji teigė leipę juokais, iš tiesų jie tik nežymiai nusišypsodavo. Net du trečdaliai savanorių buvo linkę pervertinti savo reakcijas ir stebėjosi savo šaltumu realybėje. Tyrėjų teigimu, atotrūkis tarp to, ką galvojame rodantys, ir to, ką iš tiesų parodome reikšdami negatyvias emocijas, dar didesnis. O tai gali tapti konfliktų priežastimi.
„Galime manyti, kad savo veido išraiška parodome nepasitenkinimą, ir piktintis, kad mylimasis į tai nereaguoja. Bet iš tiesų jis to tiesiog nemato!“ – dažną santykių nesusipratimą aiškina C. Barr. Gerai, kad šioje srityje galime tobulėti. Mokslininko teigimu, sąmoningai stengdamiesi parodyti emociją, ją išreiškiame kur kas aiškiau.
Ne visi žmonės vienodai sugeba skaityti kitų mintis. Pavyzdžiui, neretai pro šalį prašauna agresyvūs asmenys. Kevin T. Larkin matavo studentų agresyvumo lygį ir jiems davė vertinti skirtingų žmonių emocijas. Kaip parodė rezultatai, agresyvesni dalyviai gana taikliai pastebėdavo kitų priešiškumą, tačiau buvo gana „akli“ teigiamoms ir neutralioms emocijoms.
Tai gali paaiškinti, kodėl kartais visiškai nekaltą gestą žmonės palaiko grėsmingu ir puola gintis. Atkreipkite dėmesį į tai, ar vaikystės traumos nedaro įtakos jūsų vertinimams. Jei užaugote kritiškoje aplinkoje, galite būti itin jautrus bet kokiems priešiškumą primenantiems signalams. Kartais įžvelgiame dalykus ten, kur jų visai nėra.
Mažieji pagalbininkai
Kas padeda pažinti kito asmens būseną? Informaciją teikia įvairūs šaltiniai: veido išraiška, akys, gestai, balso tonas, kūno poza, eisena, išsakyti žodžiai, situacija ir pan. Vienas svarbiausių suflerių yra kūno kalba, kuri padeda atskleisti pagrindines žmogaus emocijas.
Išgyvendami skirtingus jausmus, elgiamės skirtingai ir tai atspindi neverbaliniai ženklai – poza, akys, veido išraiškos ir t. t. Kartais užtenka vos užmesti akį į kitą asmenį, kad suprastume, kaip jis jaučiasi. Tai pagrindė Tanyos J. Klark tyrimas. Jį atliekant pastebėta, kad tiriamieji gana taikliai įvardija pagrindines žmogaus emocijas – džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę, pasišlykštėjimą – vien pažvelgę į asmens eisenos siluetą.
Paul Ekman nustatė, kad žmogaus veide yra apie 3000 skirtingų išraiškų, kurių daugelio nė nespėjame užfiksuoti – kai kurios iš jų tetrunka 1/15 ar 1/25 sekundės. Tačiau būtent jos sufleruoja, ar asmuo nemeluoja ir nesistengia ko nors nuslėpti. Nors tai pastebėti itin sunku (organizuojami net specialūs mokymai), dauguma žmonių emocijas bando išskaityti iš akių, kurios ir yra išraiškingiausia ir informatyviausia veido dalis.
Net nematydami veido ir kūno, iš akių galime gana taikliai nustatyti, ką žmogus jaučia (atlikite testą ir sužinokite). Ne veltui sakoma, kad akys – langas į sielą. Mūsų būseną išduoda ne tik akių ir antakių išraiška (pavyzdžiui, išsigandus akys būna platesnės, antakiai pakelti), bet ir vyzdžio dydis (išsiplėtęs vyzdys gali rodyti susidomėjimą ir t. t.).
Vertinant emocijas, svarbus ir kontekstas. Pavyzdžiui, žmogus gali susiraukti tiek iš pasišlykštėjimo, tiek rodydamas pasididžiavimą. Tokiu atveju kreipiame dėmesį į kitus signalus – kūno pozą, balso toną, aplinkinių reakcijas. Kuo išraiška dviprasmiškesnė, tuo intensyviau ieškome papildomos informacijos, padedančios priimti teisingiausią spėjimą.
Kartais sunku suprasti savo paties mintis, tad kaip galime suprasti kitą? Gamta pasirūpino, kad turėtume tam kuo geresnį įrankį. Mūsų smegenyse egzistuoja vadinamieji veidrodiniai neuronai, kurie stebint kitus žmones įsijungia tarsi bevielis internetas. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, jie atsakingi už kito veiksmų atkartojimą, atspindėjimą.
Veidrodiniai neuronai išsivystė kaip apsauginė funkcija, padedanti nuspėti kitų žmonių emocijas ir ketinimus. Ar kada eidamas gatve esate netikėtai atsidūręs greta kito asmens? Tikėtina, kad abu pasitraukėte į tą pačią pusę (gal net kelis kartus). Už tokį veiksmą atsakingi veidrodiniai neuronai, kurie nuspėję kito elgesį, jį atkartojo tam, kad smegenys galėtų pasirinkti teisingą sprendimą.
Keysers teigimu, dėl veidrodinių neuronų galime įlįsti į kito asmens kailį. Stebėdamas, kaip kito žmogaus kojomis ropoja didelis voras, ir jūs galite pajusti nemalonų pojūtį. Arba išvydęs, kaip kiemo vaikai atstumia kitą mažylį, išgyventi tokį pats skausmingą atstūmimo ir vienišumo jausmą.
Tikriausiai pastebėjote, kaip lengvai galima užsikrėsti teigiama ir neigiama emocijomis (pastarosiomis intensyviau, nes smegenys jautriau reaguoja į neigiamus stimulus). Imituodami kito asmens elgesį, kalbos manierą, išraiškas, tarsi įgauname jo perspektyvą, mums tampa lengviau įsijausti į jį ir suprasti jo elgesį.
Išsklaidyti mitai
Vyrauja nuomonė, kad moterys emocijų srityje yra labiau „pasikausčiusios“. Joms lengviau nuspėti, ką galvoja ir jaučia kitas žmogus, ir jį užjausti. W. Ickes šiai nuostatai prieštarauja.
„Mes neradome jokių įrodymų, kurie patvirtintų šį stereotipą“, – teigia mokslininkas. Jei tai tiesa, kodėl vis tiek esame linkę tuo tikėti? Atsakymas yra ne gabumų skirtumai, bet motyvacija. Moterys turi didesnę paskatą palaikyti artimus ryšius su kitais (ir už tai taip pat atsakinga evoliucija), todėl joms svarbu gilintis į kitų asmenų vidinį gyvenimą ir taip siekti, kad būtų priimtos į „savą“ ratą.
Kad vyrai ne ką prastesni už dailiosios lyties atstoves, patvirtino ir tyrimai, kuriuos atliekant buvo lyginami jų gebėjimai nuspėti kito asmens būseną už piniginį prizą. Vadinasi, stiprioji lytis ne visada nori suprasti ir gilintis į kitus. Šie rezultatai gali padėti paaiškinti ir santuokos pasitenkinimo dinamiką. Pirmaisiais santuokos metais sutuoktiniai gana gerai supranta vienas kitą.
Tačiau bėgant metams, kai, regis, supratingumas turi tik gerėti, nutinka priešingai. Kodėl ilgainiui vienas kito nebepažįstame? Ickes teigimu, taip nutinka todėl, kad nustojame stengtis. Mums atrodo, kad nebeverta gilintis į sutuoktinio jausmus, nes ir taip labai „gerai“ jį pažįstame. „Man pakanka vos kelių žodžių, kad jį suprasčiau“, – ar ne taip sakome apie savo sugyventinį?
Motyvacijos gilintis stoka smukdo ir pasitenkinimą santuoka. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, po vienų vedybų metų laimingumo kreivė gerokai smunka žemyn. Taigi nesvarbu, kiek laiko kartu gyvenate ar manote gerai vienas kitą pažįstantys, niekada nenustokite gilintis į tai, ką kitas nori pasakyti. Ir nepamirškite puoselėti šiltų jausmų. Nes, kaip parodė Gregoro Domeso tyrimas, vyrai, gavę meilės hormono oksitocino dozę, kur kas tiksliau vertino kito asmens būseną.
Regis, mano vaikystės norui skaityti kitų mintis nelemta išsipildyti. Kaip rodo tyrimai, vadinamieji aiškiaregiai šioje srityje nėra gabesni už eilinį žmogų. „Bet kaip jiems pavyksta perprasti kitą asmenį?“ – paklausite. Tai aiškinama vadinamuoju Barnumo efektu. Nors kiekvienas asmuo yra unikalus, yra tam tikrų teiginių, apibūdinimų, kurie tinka bet kuriam žmogui (pavyzdžiui, nėra asmens, kuris nepritartų teiginiui „Jūs nemėgstate kritikos“).
Būtent tuo ir naudojasi „telepatai“ – pažerdami krūvą tokių teiginių, jie stebi asmens reakcijas. Jei teiginys nors kiek sujaudina (tai išduoda kūno kalba), už jo jie ir kabinasi pranašaudami ateitį. „Matau rūpestį dėl sveikatos“, – burtų aiškiaregys. Jei nesureaguotumėte, jis bandytų mėtyti pėdas sakydamas, kad kažkas iš jūsų pažįstamų turi sveikatos problemų. Ir „aiškiaregys“ būtų teisus. Juk visi jūsų draugai negali būti visiškai sveiki.
Kaip tapti geresniu „aiškiaregiu“?
Pažinkite pašnekovą. Pažįstamų žmonių mintis perskaityti lengviau. Ir tai nestebina, nes mums lengviau nuspėti, kaip vienoje ar kitoje situacijose pasielgtų draugas nei nepažįstamasis. Stebėkite, kaip asmuo elgiasi skirtingose situacijose, kaip reaguoja. Žinant kontekstą kur kas lengviau suprasti žmogaus emocijas, jo ketinimus. Tačiau neapsigaukite – net jei ir pažįstate asmenį 10 metų, dar nereiškia, kad nereikia dėti pastangų jį suprasti.
Prašykite grįžtamojo ryšio. Gebėjimas skaityti kitų mintis yra lavinimas. Bendraudami užbėkite pašnekovui už akių ir pateikite savo spėjimą: „Man rodos ši situacija kelia tau nerimą.“ Jei jis atsakys teigiamai, vadinasi, buvote teisus. Taip pat nepamirškite paprašyti partnerio įvardyti jausmus, paklauskite, apie ką jis galvoja, ir gautą informaciją palyginkite su savo spėjimais. Tai padės pamatyti stipriąsias ir silpnąsias „aiškiaregystės“ puses.
Stebėkite akis. Nors žmogus šypsosi, dar nereiškia, kad jis yra laimingas. Pabandykite emociją įskaityti iš akių, kadangi ją kur kas sunkiau suvaidinti akimis. Atkreipkite dėmesį ir į kūno kalbą. Ar nėra prieštaringų signalų?
Atsipalaiduokite. Jei šnekėdamas su žmogumi būsite įsitempęs, uždaras, tikėtina, kad jis paseks jūsų pavyzdžiu. Būkite atviras kito nuomonei ir be išankstinių nuostatų stenkitės pažinti vienas kitą.
Būkite čia ir dabar. Atsikratykite pašalinių minčių ir susikoncentruokite ties tuo, kas vyksta šią akimirką. Kuo mažiau triukšmo bus aplinkui, tuo geriau galėsite įsigilinti į savo ir kitų emocijas.
Domėkitės kitų istorijoms. Kuo daugiau bendrausite ir domėsitės kitais žmonėmis, tuo daugiau įgūdžių įgausite. Bandykite įsijausti į kito asmens kailį, atsisakydamas išankstinės nuomonės. Kaip manote, kaip jūs jaustumėtės juo dėtas? Kaip elgtumėtės, jei gyventumėte jo gyvenimą?
Pažinkite save. Kuo geriau pažinsite save ir savo emocijas, tuo lengviau galėsite suprasti kitus. Analizuokite įvairias situacijas klausdamas savęs, ką jaučiate ir kodėl šios emocijos kilo būtent šiuo metu. Atkreipkite dėmesį į kūno pojūčius. Kurioje vietoje jaučiate baimę, susijaudinimą, džiaugsmą?
Būkite ekspresyvus. Jei neslėpsite savo emocijų, būsite nuoširdus, kiti paseks jūsų pėdomis. Ekspresyvumas užkrečiamas. Todėl jei neturėsite jokios kaukės, tikėtina, kitas ją irgi nusiims, o tai tik padidins tikimybę jį geriau suprasti.
Atkreipkite dėmesį į kontekstą. Analizuodamas kito asmens mintis atsižvelkite į esamą situaciją. Kas galėjo paveikti jo būseną? Spėjant kito žmogaus ketinimus geriausia remtis praeitimi – kaip jis elgėsi panašioje situacijoje?
Naujausiame žurnalo „PSICHOLOGIJA TAU“ numeryje skaitykite:
Pasitikite geriausius savo metus!
6 žingsniai pilnatvės link
Kaip suvokiame meną?
Hormonų karuselė
Kai atsimename tai, ko niekada nebuvo
Šventinė nuotaika pagal užsakymą
9 Kalėdiniai triukai
Kokią naštą perduodame savo vaikams?
Pavojingiausias žodis pasaulyje
Kasdien po „ačiū“
