8 senėjimo stiliai: sužinokite, koks bus jūsiškis

 (10)
Senatvė ar vyresnis amžius? Labai skiriasi šios dvi kategorijos. Senatvė tapatinama su bejėgiškumu, posūkiu myriop, senyvas amžius turi savo privalumų, žavesio. Kiekvienais laikmetis turi savo supratimą, kada prasideda senatvė. Žmogaus gyvenimo laikas ilgėja, senatvė tolsta.
© Shutterstock

Pasaulinė Sveikatos organizacija žmogaus amžių klasifikuoja taip: nuo 60 iki 74 metų yra pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų – senas žmogus, virš 90 – ilgaamžis. Gražiai skamba šis žodis, bet kai susiduri su ilgaamžiškumu praktiškai, pamatai jo ne tokią šviesią pusę. Visa biologija paremta dėsniais, kad viskas gimsta, auga, bręsta, senėja ir miršta. Žmogus irgi ptalpintas į šiuos rėmus. Senėti mes pradedame jau nuo 30 metų. Nuo tada prasideda mūsų organizmo funkcijų lėtėjimas, kasmet šis procesas greitėja po 1 procentą.

Ilgaamžiškumas gali būti užkoduotas mūsų genuose, tačiau taip pat juose užkoduota ir mūsų ląstelių mirtis. Jokios priemonės nesustabdys genetiškai užprogramuoto senėjimo.

Kaip išmokti gyventi?

Dažniausiai šiame etape žmonės stengiasi pamilti savo senstantį kūną, susigyventi su atėjusiomis ligomis ar esamų ligų paūmėjimais, visais kitais fiziniais pokyčiais, kai nebesame jauni, gražūs, energingi. Tenka išmokti naujų socialinių vaidmenų – būti pensininku, seneliu, močiute, būti niekam nereikalingu, būti našliu, vienišu žmogum. Pats sunkiausias vaidmuo – būti ligotu žmogumi.

Susitaikymas su šia būsena yra sudėtingas dalykas, neretas palūžta. Tenka išsiugdyti nuostatą ir mirties atžvilgiu. Vieni atkreipia dėmesį į religiją, kiti kaip tik skuba nuveikti kuo daugiau, ko nespėjo.

Yra keletas psichologinių teorijų, kurios atspindi senatvę. Dažniausiai taikoma išsipareigojimo teorija, kai pasitraukiama iš aktyvios veiklos, kai nuleidžiamos rankos, kai dėmesys nukreipiamas tik į save, savo sveikatą, kaip išgyventi iš mažos pensijos, kaip įpirkti vaistus, o gal net išlaikyti iš pensijos artimuosius. O dar reikia tapti įdomiam pačiam sau – tai pagrindinis senatvės uždavinys.
Senėjimo stiliai

Literatūroje randami net 8 senėjimo stiliai:

1. Reorganizatoriai. Jie išėję į pensiją keičia gyvenamąją vietą, imasi naujos kardinaliai skirtingos veiklos. Lietuvoje tokių mažai.

2. Adiktyvus senėjimas, kai susitelkiama į vieną reikšmingą veiklą, imama gilintis į sodą, rankdarbius, retas rašo knygas, užsiima intelektualia veikla.

3. Išsipareigojantys. Jie atsisako veiklos.

4. Konservatyvūs. Jie nieko nekeičia, ignoruoja senatvinius pokyčius, išlieka jaunatviški, energingi, bendrauja, buriasi į klubus.

5. Pykstantys. Tai Lietuvai būdingas stilius. Dar prieš pensiją pykstama dėl mažų pensijų, nenusisekusio gyvenimo ir t.t.

6. Reikalaujantys saugumo ir priežiūros. Jie iš savo artimųjų tiesiog reikalauja perdėto dėmesio.

7. Apatiški. Tai dar vadinama supamojo krėslo sindromu, tokiems senoliams niekas nerūpi.

8. Chaotiški. Jiems senatvė yra stresas, krizė, todėl blaškosi, sėja aplink save chaosą.

Iš tiesų, džiugių senatvės bruožų yra labai mažai. Praktiškai tik aukštos savivertės žmonės save lygina su vynu, kuris senstant gerėja. Jie suvokia ir nusistato ribas, kaip savimi rūpintis, gerbia save, savo amžių ir asmenybę.

Įdomesni faktai

Intelektualinė gebėsena savo maksimumą pasiekia 30 metų, stabilizuojasi 50-60 metų, o 70 metų ima silpti.

Mąstymo funkcijų greitis sulėtėja tik nuo 65 metų.

Kalbos potencialo maksimumą pasiekiame 30 metų, ir galime jį išlaikyti beveik nepakitusį iki gilios senatvės, 90 m.

Intelektas gali išlikti stabilus visą gyvenimą, jei žmogus nepatiria psichinių ligų.

Žmonijos amžius ilgėja. Pirmąkart per žmonijos istoriją, žmogaus gyvenimo laiko vidurkis peržengė 60 metų. 2015 metais,tokio amžiaus žmonių buvo 900 milijonų, 2050 metais prognozuojama, kad jų jau bus 2 bilijonai. Dabar 125 milijonai žmonių yra peržengę 80 metų slenkstį.

Žiūrint į statistiką kyla mintis, kad senatvės fenomenas yra sąlyginis. Senatvės pojūtis yra tik subjektyvus, priklausantis nuo individo savęs priėmimo, savivertės, aktyvumo ir gyvenimo kokybės. Lietuvoje senatvė labai priklauso nuo gyvenimo kokybės ir būtent kokybė įtakoja savivertę, savęs priėmimą ir aktyvumą, o ne atvirkščiai. Senatvė asocijuojasi su pesimizmu ir skurdu. Fizinė ir psichinė sveikata yra įsprausta į ekonominių galimybių rėmus ir tai labai dvasiškai skurdina žmones. Sąmoningumas ir suvokimas, kad senėjimas yra natūralus ir džiaugsmingas yra svetimi dalykai mūsų eiliniams tautiečiams.

Apie senėjimą ir senatvę reiktų pradėti galvoti daug anksčiau, nei oficialiai sukanka pensijinis amžius, šiam gyvenimo tarpsniui reikia ruoštis psichologiškai. Reiktų keisti savo mąstymo stereotipus, nenuvertinti šio gyvenimo tarpsnio grožio, neapriboti savęs, neatriboti savęs nuo kitų vien dėl to,kad turime daugiau metų.

http://psichika.eu
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Karjera

Kaip pasiruošti darbo pokalbiui? (5)

Prieš kurį laiką dirbau personalo atrankų srityje. Tuomet (o kartais ir dabar) sulaukdavau nemažai draugų ir pažįstamų klausimų ta tema: tai ką reikia sakyti per tuos suktus darbo pokalbius? Ką tokio parašyti į CV, kad tikrai pasikviestų gyvai? O ką kalbėti apie atlyginimą? Ir t.t., ir pan.

Psichologas: emigrantai bėga iš Lietuvos, bet ir kitur nemoka būti laimingi (25)

Žmonės renkasi emigruoti į „kietas šalis“, kur tikisi savo gyvenimą pastatyti ant kojų, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad emigrantai nėra tie, kurie padarė rinkos tyrimą ir pasirinko sau tinkamiausią šalį.

Psichoterapeutas: nerimą galime ir paveldėti (1)

Neretai nėra aišku, ar, pavyzdžiui, nerimas kyla dėl žmogaus išgyvenimų, ar tai paveldėta iš tėvų ar net senelių, LRT RADIJUI sako psichoterapeutas dramos terapeutas Armandas Volkas.

Nustok kritikuoti save (6)

Kartais sunku atskirti, kur yra riba tarp kritikos sau ir objektyvaus savęs vertinimo. Kritika sau galime vadinti visą tai, ką neigiamo išreiškiame apie save.

Ruoštis užsienio universitetams reikia kaip grožio konkursui – iš anksto ir atsakingai (6)

Artėjant stojimo į universitetus karštligei, o viešoje erdvėje neslūgstant kalboms apie švietimo reformos spragas, vis daugiau abiturientų mokslo galimybių ima dairytis užsieno šalyse. Tačiau, kad domėjimasis virstų studijomis, būtina žinoti keletą svarbių niuansų, vienas jų – kad gerai išlaikyti brandos egzaminų nepakanka.