Nuolatos šukuoja savo ilgus plaukus

Undinėms labai patinka sėdėti ant uolos ir šukuotis ilgus plaukus. Mitologiniuose meno kūriniuose jos dažniausiai piešiamos rankoje laikančios veidrodėlį ir šukas.

Slavų mitologijoje šios vandens būtybės yra jaunų moterų dvasios, kurios nuskendo arba buvo paskandintos dėl nelaimingos meilės. Jos pasirodo kaip nedidelės, tačiau labai gražios moterys žuvys. Šios būtybės gyvena prie ežerų arba upių bei turi labai gražius žalsvus plaukus, blyškią odą ir liūdnas bedugnes akis, kuriose atsispindi jų tragiškas likimas. Išnirusios iš vandens šaukia vaikinus vardais ir kviečia įbristi į vandenį, kad galėtų atkeršyti už savo lemtį.

Ieško šilumos ir meilės

Pasaulio šalių mitologijoje apie undines pasakojama skirtingai. Viename tokių pasakojimų teigiama, kad kasmet balandžio 21-ąją šios būtybės išlipa į krantą ir pasirodo tarp žmonių, o visą likusį laiką gyvena krištoliniuose rūmuose, vandens gelmėse. Tiesa, ant kranto neva įgyja žmogišką pavidalą, todėl joms prireikia drabužių, kuriais galėtų apsirengti. Naktį prieš tai kaimo moterys ant upės ar ežero kranto palieka švarių apdarų tikėdamos, kad undinės vėliau joms atsidėkodamos pagelbės.

Į krantą undinės esą išlipa turėdamos tikslą – ieško vyrų, kurie jas įsimylėtų ir su kuriais galėtų sukurti šeimą. Trokšdamos pagerinti asmeninį gyvenimą, tyko išsiskyrusių arba su savo moterimis nesutariančių stipriosios lyties atstovų, kuriuos galėtų nusitempti į vandens gelmes. Kalbama, kad vyrai šioms viliokėms atsispirti negeba, todėl nuseka paskui jas į vandenį. Tačiau netrukus uždūsta, ir undinėms tenka ieškoti kitų aukų.

Įvairių tautų mitologijos pinklėse

Sirijoje garbinta Mėnulio deivė Atargatė, kuri tapo viena pirmųjų pasaulio istorijoje žinomų undinių. Ji neva pasirodydavo tik naktį ir būdavo paskendusi mėnesienoje. Vandens būtybe pasivertė nužudžiusi sūnaus tėvą. Babiloniečiai garbino jūros dievą Oanesą, kuris atrodė kaip žmogus su žuvies uodega. Anot legendų, jis išmokė gyventojus įvairių amatų. Indijoje buvo kelios vandens deivės, kurios grodavo fleitomis.

Japonijos ir Kinijos mitologijoje undinės atrodė kiek kitaip nei įprastai. Jos turėjo žuvies kūną ir žmogaus galvą. Kinai tikėjo, kad iš šių vandens būtybių ašarų susiformuoja akvamarinas. Nemažai legendų apie undines gausu graikų ir romėnų mitologijoje. Garsiausi undinai – Poseidonas ir Neptūnas. Aprašymuose ir piešiniuose jie dažnai vaizduojami kaip žmonės žuvys.

Britų salų legendose aprašomos šiek tiek kitokios išvaizdos undinės. Jos buvo gražios, tačiau turėjo ne tik žalsvus plaukus, bet ir dantis. Be to, gebėjo nesunkiai išlipti į krantą ir vaikščioti sausuma. Vokietijos mitologijoje undinės aprašomos dar keisčiau. Kalbama, kad undinė Meluzinė turėjo net dvi žuvies uodegas.

Baltijos jūroje taip pat esą gyveno vandens būtybės, vadintos deltinyčiomis. Jos atrodė kaip paprastos merginos, tačiau rengėsi drabužiais, panašiais į žuvų žvynus, ir buvo pasidabinusios perlais. Be to, ant galvos turėjo nedideles gintaro karūnas.

Sirenos ir undinės labai skirtingos

Daugelyje mitų painiojamos undinės ir sirenos. Tiesa ta, kad pastarosios yra mitinės būtybės, turinčios viršutinę moters dalį, o apatinę – paukščio. Jos minimos graikų mitologijoje. Homero „Odisėjoje“ rašoma, kad sirenos dainomis viliodavo jūreivius į pakrantę, kur jų laukdavo aštrios uolos. Atsitrenkę į jas laivai suduždavo. Vienintelis būdas išsigelbėti nuo šių mitinių būtybių – užsikimšti ausis ir prisirišti prie stiebo.

Žvejų ir jūrininkų pasakojimai

Teigiama, kad 1403-iaisiais undinė buvo rasta vakarinės Prancūzijos teritorijoje. Ji buvo įstrigusi purve po stiprios audros. Vandens būtybė buvo išgelbėta ir globojama ją radusiojo. Aprengta ir maitinama normaliu maistu išgyveno 15 metų. Žinoma, nėrovė bandė pabėgti, tačiau nesėkmingai. Be to, buvo išmokyta priklaupti prieš kryžių.

1830-aisiais Benbekulos saloje neva buvo pastebėta dar viena undinė. Šįkart ją pamatė moteris, kuri pakrantėje rinko jūros žoles. Ji teigė, kad regėjo moterį, kuri buvo panaši į žmogų ir vandens gyvūną. Undinės viršutinė dalis buvo kaip 3–4 m. vaiko su suaugusios moters krūtine. Plaukai buvo ilgi, tamsūs ir labai blizgėjo. Oda šviesi, lygi ir švelni. Vandens būtybės apatinė kūno dalis atrodė kaip žuvies, tačiau be žvynų.

Dar apie vieną pastebėtą undinę minima 1870-ųjų įrašuose. Į šiaurę nuo Krudeno įlankos (Anglija) vietos žvejys pastebėjo vandens būtybę, su kuria neva netgi kalbėjo.

1947-aisiais užfiksuotas dar vieno žvejo pasakojimas. 80 m. sulaukęs žvejotojas visiškai netoli nuo kranto pastebėjo vandens būtybę. Ji elgėsi gana ramiai ir, sėdėdama ant dėžės, skirtos laikyti sugautiems vėžiams, šukavosi ilgus plaukus. Vos pamačiusi į ją žiūrintį žvejį, ši kaipmat nėrė į vandens gelmes.