Žaidžianti pasakų pasauliais

 (3)
Virginija Genienė, prieš dvejus metus išleidusi pirmąją pasakų knygą „Ančių močiutė“, vis atidėliojo interviu ir kratėsi rašytojos vardo. „Palaukime, kol išleisiu antrąją“, – sakydavo ji. Ir štai pasirodė ne tik antroji knyga „Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde“, bet ir trečioji „Vilkai plėšikai“.
Virginija Genienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Be to, Raganiukės teatro konkurse „Šiuolaikinė dramaturgija XXI amžius kontekste“ jos pjesė „Nenoriu būti žvaigžde“ tapo „Devynių jėgų“ nominacijos nugalėtoja. Ir vis tiek Virginija Genienė, pasirašanti Virginos Šukytės pavarde, mano, kad vadinti ją rašytoja dar ankstoka.

Iš naujo atrastas gyvenimas

Klasikines pasakėles, kurių veikėjai – žvėreliai, paukščiai, gyvulėliai – Virginija pradėjo kurti dar prieš gerus du dešimtmečius, kai sūnus buvo mažas. Fantazuodavo kartu su vaiku, prigalvodami linksmų istorijų. „Mane mama dažnai vesdavosi į Kauno zoolgijos sodą, vėliau ten važiuodavom jau su sūnumi, todėl mano pasakose veikia ir zoologijos sodo augintiniai.“

Vėliau pasakėlės atgimė, sugulė balto popieriaus lape „Šeimininkės“, „Rasų“, kalendorinės knygos „Mano metai“ puslapiuose. Leidinių redaktorės vis prašydavo parašyti žaismingų istorijų vaikams, bet aktyviai dirbanti, aktualiomis socialinėmis bei kultūros temomis rašanti žurnalistė nė manyt nemanė, kad šis žanras – jos tikrasis pašaukimas.

Viską patikslino pats gyvenimas, kai po sunkios sūnaus traumos Virginijai porą metų teko jį slaugyti. Motina tarsi išgyveno sūnaus vaikystę dar kartą, nes jis iš naujo mokėsi vaikščioti : „Kai jis gulėjo reanimacijoje be sąmonės, vien nuo minties, kad galime netekti vienturčio vaiko, mano sąmonėje viskas apsivertė. Po savaitės sūnus pabudo iš komos. Po tokio sukrėtimo tampi kitu žmogumi: pradedi kitaip matyti pasaulį, perkainoji vertybes. Norėdami, kad sūnus greičiau sveiktų, galėtų būti gamtoje, įsigijome sodybą vyro tėviškėje – Rokiškio rajone, Panemunio miestelyje.“

Sodyboje šeima praleido nuostabią vasarą, sūnus sėkmingai sveiko, bet atostogos baigėsi. O, kaip nesinorėjo grįžti į Vilnių, į daugiabutį, vėl lėkti, skubėti... O čia – sode noksta obuoliai ir kriaušės, žydi jurginai, saulėgrąžos... Miške kaip pašėlę dygsta baravykai. Kaipgi viską paliksi?

„Pagalvojau, kodėl turėčiau plėšytis? Juk turiu pakankamą darbo stažą... Ryžausi išeiti iš darbo ir keletą metelių pailsėti nuo žurnalistikos. Tegul pinigų bus mažiau, bet daugiau dvasios ramybės ir tikro gyvenimo,“ – prisimena Virginija.

Ir dabar "Šeimininkėje" retkarčiais pasirodo V. Genienės straipsniai, tačiau jų rašymą žurnalistė vadina nebe darbu, o malonumu.

Laiko subrandinti tekstai

Virginija prisipažįsta, kad, jei ne vyras rašytojas Arvydas Genys, septynių poezijos, prozos, dramaturgijos knygų autorius ir knygų vertėjas, dar ilgai nebūtų pasiryžusi išleisti pirmosios knygelės: „Man vis atrodė, kad dar per mažai sukūriau pasakų, o parašytąsias reikėtų ilgiau brandinti, šlifuoti, kad galėčiau atrinkti geriausias. Bet Arvydas įtikino, kad laukti neverta. Geriausias parašysiu vėliau ir sudėsiu į naujas knygas.“

Viename susitikime su skaitytojais, kuriame dalyvavo tėveliai su vaikais, pats Arvydas perskaitė žmonos pasaką ir paklausė, ar patiko – ar vaikai norėtų, kad tokia knygelė būtų išleista. Visi choru pritarė. Taip jis įtikino žmoną pateikti knygelę leidyklai.

„Nuolat peržiūriu savo archyvus, nes atšventus 50–metį tekstų susikaupė apsčiai, ir ne tik „vaikiškų“. Kai literatūros kūrinys paguli 10–15 metų, įgyja savo vertę kaip vynas – arba subręsta, arba perrūgsta“, – sako Virginija.

Rašančių žmonių Lietuvoje netrūksta, kai kurie leidžia knygas savo lėšomis. Svarbiausia, kad kiekvienas rastų savo skaitytoją. „Man viskas susiklostė sėkmingai. Rekomendacijos pirmajai knygai paprašiau rašytojos Renatos Šerelytės. Jos geras įvertinimas mane padrąsino. „Gimtojo žodžio“ leidykla knygelę pateikė konkursui ir gavo paramą. Paskatinta sėkmės ir teigiamų vertinimų, išleidau dar dvi knygeles“, – prisimena knygų autorė pirmuosius žingsnius knygų leidyboje.

Grožinius tekstus Virginija Genienė pasirašinėja mergautine pavarde – vienas rašytojas Genys jau yra...

„Šukytė – skamba linksmai, nors jau seniai tapau „Šuke“, – kvatoja moteris. Iš Virginijos tapo Virgina, nes nuo vaikystės jos vardą taip trumpino artimieji.

Svajoja kada nors išleisti ir novelių knygą – „kai jų prirašys daugiau, o tekstai bus subrandinti, nušlifuoti“. Noveles publikuoja „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“... Dažna jos novelė taip pat suręsta ant pasakos pamatų.

Pasakos nuo pečiaus

„Klasikinis pasakų stilius atkeliavo iš vaikystės, kai mudu su seneliu sėdėdavom ant šilto pečiaus, o jis porindavo pasakas ir įdomiausias istorijas. O tėvas prieš miegą skaitydavo Vilhelmo Haufo, brolių Grimų pasakas – su broliu įsitaisydavome tėvų lovoje ir klausydavomės. Mama paprastai būdavo įknibusi į kokį mėgiamą suaugusiųjų romaną. Tik ne visuomet spėdavo perskaityti iki galo, nes tėvą, veterinarijos gydytoją, žmonės kviesdavo skubiai gelbėti susirgusios karvutės – jis niekada neatsisakydavo padėti... Gyvulėlių gydyti dažnai įsiprašydavau ir aš – sėsdavome ant juodo motociklo „IŽ“ ir birbdavom į fermą ar pas žmogų į sodybą“, – prisimena moteris.

Virginija kilusi iš Prienų rajono. Netoli Jiezno gyveno jos seneliai, čia ji leisdavo nuostabiausias vaikystės vasaras. Tėvai kurį laiką gyveno Birštone, vėliau persikėlė į Alytų. Virginija baigė Dzūkijos vidurinę.

„Būdama moksleivė, rašiau eilėraščius, paskatinta lietuvių kalbos mokytojos Ona Būtėnienės. Dabar tie eiliavimai man atrodo tokie negrabūs, nevykę... Vilniaus universitete baigiau lietuvių kalbą, vėliau mokiausi Žurnalistikos institute. Tačiau jokios studijos nepridės talento – čia jau Dievulis duoda arba ne“, - pasakojo.

Vienas kitam – redaktorius

Mama, žmona, dukra – visos šeimos pareigos gula ant Virginijos pečių, nors vyras visuomet mielai padeda namuose – dar tarnaudamas armijoje išmoko šveisti grindis, plauti indus, lyginti drabužius... Kai visais pasirūpinta, galima ramiai pasinerti į fantazijų pasaulį. Maloniausia su kompiuteriu įsitaisyti lovoje, kaip vaikystėje – kai klausydavosi tėvo pasakų.

„Dažną rytą gerdama kava mėgaujuosi Arvydo skaitomu nauju, ką tik parašytu eilėraščiu, bet ir aš nelieku skolinga – jam įteikiu pasakėlę paredaguoti, pašlifuoti, kartais – ir dainelę parašyti. Pati neeiliuoju – neišeina. Mano pjesių ir pasakų eilėraštukai, dainelės beveik visi jo sukurti arba gerokai paredaguoti“, – pasakoja Virginija.

Prieš atiduodami knygą į leidyklą, V. ir A. Geniai kruopščiai pakedena vienas kito kūrybą.

„Kritikuojam vienas kitą nevyniodami į vatą, net susipykstame įrodinėdami savo tiesas, bet tekstui nuo to – tik sveikiau“, – įsitikinusi Virginija.

Gamtos ritmu

Išleidusi pirmąją knygą, V. Genienė sodyboje pasodino lazdyną – kad kompensuotų leidybai sunaudotą popierių. Tai tapo gražia tradicija – po dviejų naujų knygų sutiktuvių sužaliavo šermukšnis ir gudobelė.

Jau penkerius metus kiekvieną vasarą ir gerą „gabalą“ rudens Genių šeima gyvena Aukštaitijoje ir mėgaujasi ramiu kaimišku gyvenimu: „Ten niekas niekur neskuba, bet viską suspėja – ir darbus nudirba, ir su kaimynais pabendrauja. Panemunis tapo atgaiva ne tik mums, bet ir mano garbaus amžiaus mamai, kurią slaugau pati – kaime ji atkunta, pažvalėja. Tapome tikrais panemuniečiais – įsijungėme į miestelio bendruomenės gyvenimą. Vietiniai – atviri, nuoširdūs žmonės, čia jaučiamės savi.“

Virginija sako sodyboje perskaitanti visas knygas, kurioms vis pritrūkdavo laiko – miestelio bibliotekoje gauna naujausias užsienio bei lietuvių rašytojų knygas, neaplenkia nė vaikų literatūros.

„Kiauras dienas leidžiame lauke – nuo pusryčių iki vakarienės. Sūpuojuosi hamake po obelim ir spoksau į aukštą dangų, į žydinčias gėles, į sodybą saugančius senus išlakius gluosnius ir beržus, stebiu siuvančias kregždutes, pievoje varlinėjantį gandrą... Ir neatsibosta... Sutemus stebime dideles, ryškias žvaigždes – mieste tokių nepamatysi...

Virš galvų sklando šikšnosparniai, čirpia žiogai, pupsi ežiukas, kasvakar ateinantis palakti pieno. Čia tampame vaikais – nuolat kuo nors stebimės ir džiaugiamės. Žinoma, kaimo žmonėms, kurie vasarą sunkiai dirba, gal atrodome dykinėtojai. Dažnai su vyru sėdam ant dviračių – tai uogauti, tai grybauti, tai maudytis į Nemunėlį... Plūduriuoju upėje tarp baltų lelijų – argi ne rojus? Ir ką dar galėčiau rašyti, jei ne pasakas?“

Kuklieji aristokratai

Šeima įsitikino, kad kaime pragyventi pigiau nei mieste: „Daržovių užsiauginame patys, pieną kaimynai tiekia nemokamai už tvarto nuomą. Pasikūrename pirtį, pasirūkome šviežios žuvies, lašinukų. O kokius gardžius ir nebrangius sūrius spaudžia Panemunio šeimininkės! Gyvendami mieste apie tokius dalykus net nesvajojom... Prie pirtelės išsikasėm tvenkinį, priveisėm karosų, tik kažkaip gaila juos gaudyti ir kepti...

Klėtelėje įrengėm net senienų muziejėlį – surinkome buvusių sodybos šeimininkų paliktus senovinius buities rakandus. Ir senus medinius baldus suremontavome, restauravome – jie atgimė antram gyvenimui.“

Sodą, daržą ir gėles prižiūrėti Arvydas su Virginija išmoko, kai turėjo kolektyvinį sodą. Virginija stebisi savo vyru, kuris nelabai mokėjęs „ūkiškų“ darbų, kaip ir dera poetui, o sodyboje pramoko net meistrauti – remontą patys be vargo pasidarė.

„Man taip gražu, kai anksti rytą išvystu jį šienaujant. Plaka dalgį kaip koks Vaižganto Mykoliukas... O mieste – tik rašo ir rašo susikūprinęs prie stalo... Grįžtame į Vilnių sustiprėję, atsigavę, pilni kūrybinių idėjų ir sumanymų“, – džiaugiasi Virginija Genienė savo kukliai aristokratišku meno žmonių gyvenimu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

S. Paltanavičius: pavasariui atsisveikinant mes galime dar sykį nustebti

Lietuvoje – dar pavasaris. Atrodo, pagaliau toks, kokio taip ilgai laukėme. Paskutinės dvi saulėtos ir šiltos pavasario savaitės užmarštin palydėjo visas jo negandas, ypač ne laiku kritusį sniegą ir šalnas.

Juvelyrė J. Lago: man patinka viskas, kas tikra (8)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) pastaruoju metu garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais bei pasikeitusiu stiliumi.

Velnio gėrimas, sužavėjęs pasaulį (14)

Pasak psichologų, iš to, kur, kaip ir kokia kava geriama, galima padaryti nemažai įžvalgų apie žmogaus būdą, pomėgius ir jo amžių.

Lietuvos istoriją šimtamečiai pasakos ir fotografijomis, ir kino kadrais

„100 metų kartu“ – tai fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimtamečių istorija. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja šalies bendraamžių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Fotografas M. Čepulis: tikrai nesu minios žmogus (3)

Ilgos valandos, praleistos sekant žvėries pėdsakais arba tūnant slėptuvėje, kerintys gamtos vaizdai, šaltis, audros bei rizikingi nuotykiai – tokia yra gamtos fotografo, ornitologo bei verslininko Mariaus Čepulio (42 m.) kasdienybė.