Su Petriuku buvome geri draugai. Turiu galvoje, tuos tikrus ryšius, kurie užsimezga dar mokykloje ir kažkokiu būdu taip ir lieka visam gyvenimui. Su Petriuku bendravau dažnai. Na, kai tik būdavo galimybė, nes gyvenu užsienyje. Dažnai susirašydavome žinutėmis, pasikalbėdavome per Skypą.
Jis buvo vienas iš tų kelių žmonių, kuris mane, taip tiesiog – suprasdavo. Matyt todėl, kad ir pats buvo gyvenęs užsienyje iki tol, kol ilgesys Lietuvai nepašaukė atgal. Prisimenu, dažnai sakydavo jis man: „Grįši, Onute, pamatysi, grįši... Aš čia, laukiu tavęs“.
Oj, kaip buvo graudu, pikta, skaudu ir pilna visokių kitų, vis dar nepaaiškinamų, jausmų, kai suprantau, kad jis... nebelaukia. Petriuko tiesiog nebėra šiame gyvenime. Jis vieną dieną ėmė ir nusprendė nebegyventi.
Spėliojate kodėl? Aš irgi to savęs klausiu jau keli metai. Juk gyveno Petriukas gerai-turėjo butą, mašiną, verslą. Tiesa, verslas nesisekė taip, kaip tikėtasi iš pradžių, bet juk taip verslo pasaulyje būna, ar ne? Na, tik tiek, kad tuo metu Petriukas gyveno vienas ir sveikata ne visada galėjo pasitikėti: jei tiksliau tai, vis pasitempdavo kokį raištį sporto salėje ir nebegalėdavo sportuoti. O jam taip patiko...
Žinojau apie jo problemas, bet juk mes visi turime kažkokių problemų ar sunkumų, kaip aš tai pavadinčiau. Galbūt neatkreipiau į visą tai pakankamai dėmesio, galbūt kažko nežinojau... Bet tai, tiesą pasakius- nesvarbu. Tai juk jo pasirinktas likimas ir kaip draugė jo sprendimus turiu gerbti.
Ir vis dėlto negalėjau nusiraminti. Vis galvojau, kad tai, jog Petriuko nebėra, na, negali būti be priežasties... Ką tai reiškia man? Kokių pasekmių tai turi mano gyvenimui? Verkiau, rėkiau, svarsčiau, meditavau, net ėjau pas būrėją, bandydama rasti atsakymų ir nusiraminti. Niekas nepadėjo, jis vis grįždavo į mano mintis.
Iki tos akimirkos, kai vieną dieną sporto salėje bebėgdama ant bėgimo takelio sustojau – juk tai pamoka man, kad kiekvienas mūsų sprendimas atneša vienokią ar kitokią pasėkmę, rezultatą, kurio, kad ir kaip norėtume, panaikinti, atsisakyti ar kitais būdais „ištrinti“ neįmanoma. Laikas bėga ir tos akimirkos, kai sprendimą priimame neatsuksime atgal. Tai kodėl nepradėti priiminėti „gerų“, teisingų sprendimų kasdien ir kiekvieną kartą.
Kitais žodžiais tariant, kai turiu priimti tuos kritinius sprendimus, kurie kaip ir neturi didelės reikšmės tą akimirką, bet yra akivaizdūs didesnėje perspektyvoje, žinau, ką pasirinkti (Pavyzdžiui, ar pusryčiams valgyti saldžią bandelę ar varškę?) Ar eiti su draugais į bariuką, ar pabaigti redaguoti, taip seniai žadėtas nuotraukas draugei?). Turėjau patirti visą šį skausmą tam, kad suprasčiau sprendimų svarbą ir rinkčiausi galbūt ne visada tai, ko noriu, bet tai, kas teisinga.
Žinoma, teisingų atsakymų žmogus negali visada žinoti, todėl manau, kad svarbiausia tiesiog vadovautis šiuo principu. Tai viena vertingiausių pamokų mano gyvenime.
Ačiū tau, Petriuk, už šią pamoką. Tavo dėka dabar žinau, kaip priimti sprendimus ir todėl dabar nesigailiu nė vienos akimirkos savo gyvenime.
Skirta Petriukui.
(Vardai pakeisti privatumo sumetimais)
Dėkojame už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
