– Įsivaizdavau, kad susitikti su jumis teks važiuoti į Klaipėdą, o pasirodo, jūs jau gyvenate sostinėje...
– Neplanavome, kad Klaipėdoje išgyvensime net trisdešimt metų. Ten mes gan intensyviai dirbome ir mums gerai sekėsi. Klaipėdos universitete su savo vyru Vytautu Anužiu parengėme septynias režisierių-filologų laidas ir vieną latvių aktorių kursą specialiai Liepojos dramos teatrui. Su buvusiais absolventais universitete subūrėme trupę „Dramos klasė“, su kuria važinėjome į tarptautinius festivalius.
Gyvenant pašėlusiu ritmu pamažu mus užvaldė mintis, kad viską, ką galėjome, jau lyg ir pasiekėme, jutome, jog per ilgai užsisėdėjome vienoje vietoje ir norėtųsi kažko naujo. Ir čia dangus mūsų lūkesčius išgirdo. Užpernai gruodžio pabaigoje mano vyrui paskambino režisierius Jonas Vaitkus ir pakvietė jį kurti vaidmenį Henriko Ibseno dramoje „Visuomenės priešas“ Nacionaliniame dramos teatre.
Iškilo klausimas, o ką man tada reikės daryti? Sausio mėnesį netikėtai paskambino Muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis ir paklausė, ar mes kitąmet nenorėtume rinkti aktorių kurso. Aišku, mes sutikome. Ir dabar jau daugiau kaip metai mes esame vilniečiai.
– Nebuvo sunku atsisveikinti su miestu, kur praleidote netrumpą gyvenimo dalį?
– Žinoma, nebuvo paprasta... Mūsų sūnūs užaugo. 31-erių Andrius jau seniai gyvena Vilniuje, dabar jis mokosi paskutinius metus neurochirurgijos rezidentūroje. Jaunėlis Matas išvažiavo studijuoti tarptautinės teisės Šefildo universitete Anglijoje. Tad namuose likom dviese. Žodžiu, visos aplinkybės ir ženklai iš dangaus skatino mus permainoms.
– Kaip jums pavyko adaptuotis naujoje vietoje?
– Adaptacijai laiko neliko, nes iškart kibome į darbus. Įsigijome Vilniuje butą. Buities iki galo dar nespėjome susitvarkyti, bet, tikiuosi, pamažu pavyks tai padaryti. Dar studijuodama B. Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje Maskvoje aš įpratau prie greito gyvenimo ritmo, išmokau negaišti laiko veltui.
Kartais net kolegos nesuprasdavo, kur aš visą laiką taip bėgu. Šia prasme Klaipėda man buvo per tylus ir per ramus miestas. O atvažiavusi į Vilnių pajutau, kad gyvenimas tapo gyvesnis ir visavertiškesnis. Dabar kartu su Vytautu turime antrą būsimųjų aktorių kursą – 21 studentą, iš kurių devynios merginos. Vytautas taip pat vaidina Nacionaliniame dramos teatre.
– Kaip apskritai likimas judu suvedė?
– Mes susipažinome Maskvoje studijų metais. Abu mokėmės toje pačioje B. Ščiukino teatro mokykloje. Buvome tarsi dvi baltos varnos – vieninteliai studentai iš Pabaltijo. Jis – panevėžietis, baigęs Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio studiją. O aš – rygietė. Kai 1978 metais baigėme studijas, Vytautas griežtai pareiškė, kad reikia grįžti į Lietuvą. Kad galėtume dirbti aktoriaus darbą, suradome optimalų variantą – jis nuėjo vaidinti į Klaipėdos dramos teatrą, o mane priėmė Liepojos dramos teatras. Trejus metus taip ir gyvenome.
Vyras turėjo motociklą, buvome jauni ir energingi, tad tas šimto kilometrų atstumas mums neatrodė problema. Deja, tą motociklą vyrui pavogė. Turėjome apsispręsti, kiek ilgai taip galėsime gyventi per dvi šalis, juolab kad ir apie vaikus reikėjo galvoti. Kūrėme įvairius „susijungimo“ planus. Svarstėme, ar Vytautas galėtų atvažiuoti į Liepojos teatrą...
Galiausiai nusprendėme, kad aš važiuosiu į Klaipėdą. Aišku, mano akcentas ir lietuvių kalbos žinios man sutrukdė tęsti aktorės karjerą. Nepaisant to, man pavyko nuveikti nemažai kitokių darbų, kurie džiugina iki šiol – parengti aštuonias laidas, vadovauti universiteto teatrui, dėstyti latvių kalbą.
– Lengvai susitaikėte su mintimi, kad išvykusi paskui mylimą žmogų galbūt aktore niekada daugiau ir nebūsite?
– Aišku, dėl to labai išgyvenau, buvo liūdna, sunku. Maskvoje aš pradėjau filmuotis dar studijų metais. Iš Klaipėdos tik vieną kartą buvau pakviesta į Maskvą vaidinti Pavelo Čiuchrajaus filme „Narvelis kanarėlėms“. O paskui visi ryšiai ir pažintys nutrūko. Būdama jauna, tikėjausi, jog tai truks neilgai, kad netrukus ir vėl galėsiu vaidinti. Iš tikrųjų realybė buvo kitokia.
– Tad galimybę vaidinti lietuviškuose serialuose priėmėte su dideliu džiaugsmu?
– Lietuvoje vaidinau dviejuose serialuose – „Garbės kuopa“ ir „Naisių vasara“. Suprantama, kad šią galimybę priėmiau su dideliu džiaugsmu.
– Kaip patekote į tuos serialus?
– Gražiausi dalykai mano gyvenime visuomet įvyksta atsitiktinai. Atostogaudami Dzūkijoje nuėjome apsipirkti į kaimo parduotuvėlę. Staiga Vytautui paskambino iš prodiuserių kompanijos „Videometra“.
Sakė, jog kviečia filmuotis „Garbės kuopoje“, tačiau dar nesurado jam žmonos. Vytautas nesutriko ir iškart pasiūlė: „Tai paimkit mano žmoną“. Pasitarę su režisieriumi Raimundu Banioniu, su kuriuo mes vienu metu, tik skirtingose mokyklose, studijavome Maskvoje, jie pritarė mano kandidatūrai. Taip ir patekau į „Garbės kuopą“.
– Bent jau gerai tiek, kad suvaidinusi „Garbės kuopoje“ užsirekomendavote, kaip gera serialų aktorė...
– Vėliau man paskambino prodiuseris Rolandas Skaisgirys ir pakvietė į „Naisių vasarą“. Tačiau perspėjo, kad čia man teks suvaidinti labai blogą moterį. Man tai nepasirodė jokia kliūtis. Visada galvojau, kad neigiami personažai yra spalvingesni. Juos kurti įdomiau, nes atsiveria didesnė galimybė fantazuoti, galima atrasti daugiau išraiškos priemonių.
Įdomu, bet manoji Sigita dažnai elgiasi visiškai priešingai nei aš pati elgčiausi. Kartą paskambino sūnus ir stebėjosi, kad seriale mano herojė daug ką daro priešingai nei aš daryčiau. O man čia ir yra visas įdomumas, kad seriale galiu daryti tai, ko dėl savo moralinių nuostatų nepadaryčiau gyvenime.
– Tad jūsų Aina „Garbės kuopoje“ labiau panaši į jus nei Sigita?
– Ji yra teigiama moteris, tiesa, nemažai verkšlenanti... Tik mano vyras nėra toks baisus, kaip jos. Vytautas nėra despotiškas ir kategoriškas, kaip tame seriale. Gyvenime mes abu jaučiamės lygūs ir draugiškai gyvename, vienas kitą papildydami. Net keista, kad seriale aš buvau tarsi po jo padu, laviravau, stengdamasi būti gera ir sūnui, ir vyrui.
– Su savu vyru lengviau vaidinti sutuoktinių porą nei su svetimu – kaip „Naisių vasaroje“ su Rimantu Bagdzevičiumi?
– Su savo vyru ne tik sutuoktinius lengviau vaidinti. Mes esame baigę vieną mokyklą, kaip sakoma, turime vienodą „religiją“, vienodai viską suvokiame. Iki tol R. Bagdzevičiaus aš artimai nepažinojau. Iš pradžių į jį kreipdavausi „jūs“, o jis man iškart liepė sakyti „tu“, nes, sakė, kitaip nieko neišeis. Per keturis sezonus jau pripratome, žinome, ko galima vienam iš kito tikėtis. Aš jau susigyvenau su savo Sigita, žinau, kaip reaguoti, kaip vertinti, ką ji gali „išsidirbinėti“. Kai važiuoju filmuotis į Šiaulių rajoną, jaučiu tarsi lėkčiau į kitą gyvenimą, kuriame egzistuoja kitokios elgesio taisyklės.
– Ir „Garbės kuopoje“, ir „Naisių vasaroje“ jūsų herojės labai atsidavusios savo vaikams. Ar jūs taip pat buvote atsidavusi savo sūnums?
– Gal net daugiau. Labai džiaugiuosi, kad man visuomet pavyko suderinti savo darbą ir vaikų auklėjimą. Klaipėdoje mūsų namai buvo vienoje kelio pusėje, o darbas – kitoje. Tad per pertraukas grįždavome į namus kartu su sūnumis papietauti, kai jie pareidavo iš mokyklos.
– Ir vyras nebuvo toks despotas, kaip „Garbės kuopoje“?
– Jis buvo kategoriškas, bet gudriai kategoriškas, mokėjo įteigti savo nuomonę. Jis buvo prieš, kad abu vaikai būtų aktoriai. Aktorystė yra labai sunkus darbas. Tai net gyvenimo būdas, tai ir savęs eikvojimas, ir draskymas, ir kankinimas, toje profesijoje yra net mazochizmo. Ir tas, kuris užsikrėtęs aktoryste, nebegali išeiti iš tos profesijos. O jei turi išeiti, dažnai palūžta kaip asmenybė.
Tad jau geriau atsispirti tai ligai, nei vėliau bandyti nuo jos išsigydyti. Žinoma, medicina, švelniai tariant, irgi nėra iš lengvųjų... Mano tėvai buvo gydytojai. Nepasekiau jų pėdomis. Žinojau, kokia sunki gydytojo profesija. Mano tėvas buvo chirurgas. Mačiau, kaip jis išgyvendavo dėl smulkiausių nesėkmių.
– Ar serialai ryškiai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Pakeitė tiek, kad dabar žmonės mane atpažįsta gatvėje. Neapsimetinėju ir nesakau, jog tai nemalonu. Serialai yra dalis mano profesijos. Anksčiau visi eidavo į kiną, nes buvo pigu. Dabar daugelis negali sau to leisti dėl pinigų, laiko stokos ar dėl to, kad gyvena kaime. Dabar serialai ateina į namus. Žmonėms dažnai atrodo, kad jie mus pažįsta ir neva mes juos turim pažinti. Jie linkę tapatinti aktorius ir jų herojus. Todėl sutikę retkarčiais nevengia įvairių pamokymų.
– Ar studentai jau pastebėjo savo kurso vadovę, vaidinančią seriale?
– Jaunimas dabar gyvena internete. Manau, kad apie serialą jie žino, tačiau apie tai nesame kalbėję. Tarp teatralų yra lyg ir blogas tonas kalbėti apie serialus, nors juose vaidina daug talentingų žmonių. Vyksta tarsi savotiškas apsimetinėjimas. Lietuvoje kino yra mažai, o serialas – puiki mokykla ir galimybė aktoriui. Čia tenka dirbti pasiutusiu ritmu. Be jokių repeticijų per dieną kartais nufilmuojama septyniolika scenų. Tad aktorius visą laiką turi būti, kaip sakoma, geros formos. Paradoksalu, bet kine ne visuomet išnaudojami visi aktoriaus gabumai ir talentai. Kartais jis tampa tarsi dalelė gražaus kadro... Mano Sigita gyvuoja keturis sezonus ir jau gyvena visavertį gyvenimą. Aš nuolat galiu įvairinti šį personažą.
– Ar šiandien studentai kitokie nei jūsų studijų laikais?
– Per 31 pedagoginio darbo metus visko yra buvę... Pavyzdžiui, studentai, būsimieji aktoriai, net nežino, kas yra Henrikas Ibsenas, neskaitę Viljamo Šekspyro! Pastaraisiais metais jaunimo troškimas siekti išsilavinimo lyg ir pagyvėjo. Tiesa, daug dalykų jaunimas sužino iš interneto, kur pateikiama dažniausiai suprimityvinta informacija, kad tik nereikėtų sukti galvos. Būsimam aktoriui labai svarbu išmokti savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę ir mokėti ją išsakyti. Mes skatiname savo studentus skaityti, domėtis daile, muzika...
– Jums įdomu bendrauti su tokiais žmonėmis?
– Su pirmakursiais būna sunkiau, o paskui jie pereina į mūsų „religiją“, darosi vienminčiai, užsidega noru dirbti. Tada būna įdomu. Jie turi daug energijos, jėgų. Mes vieni kitus užvedame.
– Ar jūsų vyras taip pat gerai kalba latviškai, kaip jūs lietuviškai?
– Vytautas taip gerai nekalba, kaip aš kalbu. Kai mes turėjome latvių kursą Klaipėdoje, jis buvo priverstas kalbėti. Jis gali susikalbėti, tačiau daro klaidų, kalba su dideliu akcentu. Latvių studentams net buvo sugalvojęs savo terminus, kuriuos tiesiogiai išvertė iš lietuvių kalbos. Iš pradžių jiems tai kėlė juoką, o paskui juos jie nusinešė į teatrą. Užtat mūsų abu sūnūs latviškai kalba be jokio akcento, nes aš su jais bendraudavau tik latviškai, o vyras – tik lietuviškai.
Kompanijoje kartais net būdavo nepatogu, kai vaikai su manimi kalbėdavo latviškai, tarsi mes kažką slėptume nuo kitų. Bet pamažu susitaikiau su tuo. Tarpusavyje jie kalbasi latviškai, jeigu esu aš šalia, o jei vyras – lietuviškai. Jei esame visi kartu, jie kalbasi lietuviškai, tačiau su manimi – latviškai. Jie įpratę „persijunginėti“ nuo vienos kalbos prie kitos.
– Jūsų šeima jau gyvuoja per trisdešimt metų. Tarp aktorių tai nėra dažnas reiškinys. Kur jūsų tvirtybės paslaptis?
– Jau nuo Maskvos laikų mes kažkaip laikėmės vienas šalia kito, nes buvome vieninteliai iš Baltijos šalių. Nuo to laiko mes visur kartu. Vienas kitą išmokom suprasti, tarsi papildyti, nė vienas nesistengiame dominuoti. Aišku, vyras yra daug žinomesnis ir matomesnis.
– Tad ar galite sakyti, kad šiandien jaučiatės laiminga?
– Būčiau dar laimingesnė, jei galėčiau daugiau vaidinti, filmuotis. Džiaugiuosi, kad turiu darnią šeimą, gražius santykius su vaikais. Turiu galimybę dirbti pagal specialybę ir man pavyksta suderinti darbą su šeima. Gal mano laimė ir nėra tobula, bet kas tai yra laimė? Jaučiausi be galo laiminga, kai po mūsų teatro „Dramos klasė“ spektaklių Kanadoje, Tunise, Prancūzijoje publika ilgai ilgai plojo atsistojusi.
Buvusių studentų dėkingumas, jų profesinės pergalės ir žmogiškas ryšys – tai labai jaudina ir įkvepia. O mano vaikų pasiekimai – kokie jie brangūs! Turbūt iš tokių dalykų ir susideda laimė. Ir gera, kai netikėtai sulauki skambučių, kurie pakreipia tavo gyvenimą kita linkme, pateikia tau naujų iššūkių. Tai gyvenimui suteikia azarto. Aš nesu iš tų, kuri sėdi po langeliu ir verkšlena, o jei ir verkiu, tai tyliai, kai niekas nemato.