- Praėjusią savaitę sirgote, vos prakalbėjote nuo užkimimo. Kaip gydėtės?
Šį kartą vartojau antibiotikus, bet tai labai išskirtinis atvejis, nes apskritai sergu labai retai. Tiesiog klientai neleidžia sirgti... Šį kartą irgi neleido – juk jeigu skubiai reikia suknelės, esi įsipareigojęs, tiesiog eini į susitikimus, dirbi.
- Jūsų kolekcijas pristato moterys su vaikais, o kur vyrai?
Neįdomu kurti vyrams, jiems nieko naujo nepasiūlysi. Jie visuomet vilki klasikinį kostiumą, kuris tik daugiau ar mažiau liemenuotas. Vyrams dažniausiai sukuriu tik aksesuarus, liemenę ar marškinius – sudėlioju akcentus, detales, kad pora kartu derėtų stilistiškai. Maloniausia kurti mažoms mergaitėms, nes man jos – pati gražiausia žmogaus forma. Tikra šventė būna, kai jos pas mane ateina – emocijos tyros, šiltos. O moterys jau yra įnoringos, žino, ko nori. Kartais būna sunku, kai reikia prisitaikyti prie keistų dalykų. Vienos moterys iš tiesų žino savo minusus, o kitos tik juos išsigalvoja.
- Anksčiau daugiau kūrėte mergaitėms, o dabar moterims. Kodėl?
Pastaraisiais metais labai daug kas pasikeitė. Anksčiau pačios moterys apsirengdavo ką nors kuklesnio, o pirmoje vietoje būdavo vaikas. Dabar jos jau labiau galvoja apie save. Anksčiau pagrindinė moters šventė būdavo vestuvės, o dėmesys sau po jų ir baigdavosi, daugiau savęs būdavo atiduodama vaikams, šeimai. Dabar požiūris keičiasi – moteris nenori aukotis dėl vyro, vaikų, ji ir toliau nori gyventi ir atrodyti gražiai kuo ilgiau.
- Ar pajuntate, kad ne darbo metu „dirbate“, kitaip sakant, sergate profesine liga?
Visą laiką, visą laiką skenuoju... Aišku, kai žmogus apsirengęs nelabai įdomiai, aš iš viso į jį nelabai kreipiu dėmesio, man būtų sunku susidraugauti su neskoningai atrodančiu žmogumi. Bet jei matau įdomiai apsirengusią moterį, gražias detales, tiesiog sustoju išsižiojus... Būna net nelabai patogu taip žiūrėti - atsitinka net komiškų situacijų, kai, pavyzdžiui, kavinėje taip dėmesį prikausto, stebi, tiesa taip, kad nesutrikdytum tos moters.
- Moterys sako, kad sudėtinga visada atrodyti gerai, kai laukia milijonas darbų, be to, reikia rūpintis šeima. Kaip tai pavyksta jums?
Aš visą laiką norėjau gerai, kokybiškai atrodyti ir parodyti geru pavyzdžiu, kad tai yra įmanoma daryti kiekvieną dieną. Ir gerai su tuo susidorodavau, kol vaikai būdavo mažesni. O dabar tiesiog padidėjo darbo krūvis ir būna, kad jau per jėgą darau tokius dalykus...
Kai reikia pasidažyti iš ryto ar apsirengti gražiau, kartais man tai kainuoja daug pastangų. Bet nesustoji, nes jauti rezultatą, kai žmonės tau sako komplimentus, kurių moteriai labai reikia. Tai tave įkrauna, tai yra kaip vitaminai. Reikia tik pradėti tai daryti ir tuomet net ima geriau sektis, nes kai žmogus save myli, savimi rūpinasi, kiti taip pat pradeda mylėti. Niekam neįdomus žmogus, kuris pats sau nėra įdomus. Dabar save graužiu tik dėlto, kad prieš pusmetį nustojau sportuoti, o rezultatai – akivaizdūs ir jokios suknelės tokių dalykų nepaslėps, todėl prisižadėjau sau vėl pradėti sąžiningai sportuoti.
- Neseniai per savaitę atsikratėte šešių kilogramų. Kaip tai pavyko?
Savaitę valgiau tik daržoves, vaisius, daug obuolių. Kartais net pietums užtekdavo pusės paprikos – organizmas labai greitai pripranta. Po to jaučiau didelį palengvėjimą, lyg būčiau su sparnais. Tik žinoma, negalima pasilaikyti dietos ir vėl valgyti bet ką. Sveika gyvensena turi tapti gyvenimo būdu, reikia galvoti apie tai, ką valgai, kaip gyveni. O mes esame maisto vergai...
Pažiūrėkite, kiek žmonės perka parduotuvėse. Tai yra tiesiog bėda, nes turime per daug skanių dalykų. Maistu žmonės „užvalgo“ savo gyvenimą, nes skanūs patiekalai suteikia gerų emocijų. Reikia rasti daugiau įdomios veiklos: eiti į teatrą, sporto salę, pasivaikščioti, gyventi taip, kad nebūtų laiko galvoti apie tai, ką čia dar pasigaminus...
Nekalbu apie tuos atvejus, kai antsvorio turima dėl ligų, bet tikrai nesuprantu moterų, kurios yra sveikos, bet nesugeba jo atsikratyti. Juk kūnas yra tokia sakralinė vieta, jame yra tavo siela ir juo reikia rūpintis, jį gerbti. Tos moterys, kurios labai gražiai atrodo – tai nėra sėkmė, tai yra nuolatinės kovos rezultatas.
- Kaip auklėjate vaikus, kai aplinkt tiek daug pagundų?
Taip, tokių dalykų kaip „kola“ ir panašiai, jie prašo beveik kiekvieną dieną, todėl vyksta nuolatinė kova... Aišku, dukros paragauja visko, nes ir mano sesuo pavaišina, ir kiti, bet tai jau joms šventė. Kai keliaujame, kartais būna situacijų, kad esi priverstas papietauti greito maisto kavinėje, bet net ir tuomet sutariame, kad suvalgys mėsainį, bet atsigers sulčių, o ne „kolos“.
Aišku, tokie atvejai išskirtiniai ir tai jau joms šventė. Būna valgo tą sumuštinį ir sako: „Mamyte, čia labai nesveika, čia blogas maistas, bet toks skanus.“ Taigi, vaikai tokiais atvejais ploja rankomis, bet žino, ką valgo – su vaikais reikia tik kantrybės.
