„Visada siekiau būti geriausias darbuotojas, koks tik galiu būti, tačiau jau žinau, kad nebūtina persistengti dirbant po keturiolika šešiolika valandų kasdien. Dabar daugiau užsiimu naujų patiekalų ir meniu kūrimu. Ne tik virtuvė, bet ir bendra restorano idėja bei jos plėtojimas yra svarbi mano darbo dalis“, – sako virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas.
– Dirbate virtuvės šefu, liepos mėnesį susituokėte su mylimąja Milda Savickaite. Kaip keičiasi tavo kasdienybė?
– Restoranų versle dirbančių žmonių gyvenimas įprastai būna chaotiškas. Iki šiol dirbau be nustatyto valandų grafiko, kiekviena diena skirdavosi, nebuvo pastovumo.
Tačiau tai kartu buvo ir pirmieji santuokos metai. Šį pavasarį planuojame persikraustyti į naują būstą. Kadangi susituokėme po trejų su puse metų bendravimo, buvome spėję viską susidėlioti į reikiamas vietas. Nebuvo didelių pokyčių – atsirado daugiau ramybės.
Dar prieš susituokdami žinojome, kad nepradėsime vien buitinio šeimyninio gyvenimo. Po vestuvių daugiau laiko skyrėme darbui nei vienas kitam – taip nusprendėme siekdami, kad šie metai atneštų pokyčių.
Mano artimiausias tikslas ir yra ištrūkti iš to chaoso bei susireguliuoti kasdienį darbo ir poilsio režimą.
– Nuo pat pirmojo restorano „Lauro Lapas“ įkūrimo gan greitai ir sėkmingai įsisukai į restoranų verslą. Kaip manai, kas turėjo tam įtakos?
– Pradėjus veikti „Lauro Lapui“, jutau, kad negali nepasisekti – žinojau, kiek daug energijos į tai įdėjau.
Kai du tūkstančiai dvyliktaisiais įžengiau į rinką, įgyvendinau skandinaviško stiliaus ir aptarnavimo mentaliteto restoraną. Tuo metu virėjas, bendraujantis su restorano svečiais, buvo neįprastas reiškinys. Manau, jog tai „užkabino“, kaip ir visi nauji dalykai gyvenime. Svarbu stebėti maisto kultūros tendencijas, vertinti restoranų perspektyvas.
– Esi vienas geriausiai vertinamų virtuves šefų Lietuvoje. Kam daugiausia skiri dėmesio savo darbe?
– Daug dėmesio skiriu restorano svečiams, jų komentarams. Bendrauju su personalo darbuotojais, iš kurių mokausi, kartu padedu jiems tapti aukštesnio lygio specialistais. Žinoma, kasdienybė yra įtempta: dirbant gerai vertinamame restorane jaučiamas didesnis spaudimas, konkurencija taip pat egzistuoja. Nuolatos reikia stebėti, kas vyksta aplinkui: ir vietinėje, ir pasaulinėje rinkoje, kaip dirba konkurentai.
Visada siekiau būti geriausias darbuotojas, koks tik galiu būti, tačiau jau žinau, kad nebūtina persistengti dirbant po 14-16 valandų kasdien. Dabar daugiau užsiimu naujų patiekalų ir meniu kūrimu. Ne tik virtuvė, bet ir bendra restorano idėja bei jos plėtojimas yra svarbi mano darbo dalis.
Atkreipiau dėmesį, jog dabar gaminu paprastesnį maistą nei anksčiau. Nebeskiriu tiek laiko estetiniam vaizdui – šiandien daug labiau vertinu produktų kokybę ir naudą sveikatai. Šį principą jau trejus metus taikau ir asmeninėje mityboje. Svarbu, kad maistas būtų skanus ir visavertis.
– Kadangi jau ne vienerius metus sukiesi restoranų versle, tikriausiai gali pasakyti, ar mūsų maisto, mitybos kultūra keičiasi?
– Kas pastaruosius penkerius metus vyksta Lietuvoje, tą patį mačiau Kopenhagoje, kur gyvenau trejus metus prieš grįždamas namo: atsirado vegetarizmo, veganizmo tendencijos, sveiko maisto mada. Žinoma, viskas į naudą – naujovės, skirtingi restoranai.
Žmonės daugiau keliauja, supranta, kas yra geras maistas, todėl daugiau reikalauja ir iš vietinių restoranų. Tai skatina tobulėti.
– Akivaizdu, jog restoranų rinka Lietuvoje plečiasi, o kaip kinta kokybė?
– Šiuo metu rinka išsibalansavusi, ypač aptarnavimo sektorius. Sunku atpažinti, kur yra profesionalus darbas, kur – ne. Pastebiu, jog daugeliui žmonių trūksta patirties. Eidamas valgyti dažniau rizikuoji, negu esi įsitikinęs, jog gausi kokybišką aptarnavimą.
Lietuvos rinka yra puiki terpė tobulėti, padaryti ką nors naujo, turėti šansų būti pastebėtam. Restoranų verslas yra pakankamai sudėtingas, reikia daug atiduoti, kad galėtum ką nors iš to „išspausti“. Tačiau jei stengiesi, progresas jaučiasi.
Turiu ir naujų siekių: galbūt naujo pobūdžio maitinimo įstaiga ar kokių nors produktų asmeninė linija. Gal to neįgyvendinsiu Lietuvoje, bet yra dalykų, kuriuos noriu nuveikti čia. Šiuo metu rašau knygą, bet dar neaišku, kada ji bus leidžiama.
– Manau, jog darbštumas ir užsispyrimas tau padeda siekti šių tikslų...
– Nežinau, ar padeda. Gal greičiau – įpareigoja (juokiasi). Visuomet jaučiu norą padaryti ką nors papildomai. Aišku, visiems skirtingai: vieni žmonės sako, kad reikia atsipalaiduoti, gyvenimas neturi niekur skubėti, – bet man taip nepavyksta.
Šiuo metu namų ūkis, būsto įrengimas ir sporto klubas yra tie dalykai, kurie sumažina įtampą, palengvina kasdienybę. Kitaip būtų labai sudėtinga.
