Šį rudenį stipraus balso savininkė papildė ir muzikinio projekto „Dainų daina“ kompozitorių gretas.
„Geresnių laikų nereikia laukti, juos reikia susikurti patiems. Geriausias laikas yra čia ir dabar. Tai, kas svarbiausia, padaryti būtina šiandien. Tokia mano taisyklė“, – tvirtina atlikėja.
– Vasaros koncertų seriją nutraukėte triukšmingai – taip, kad net scenoje trūko ausies būgnelis. Kaip išgyvenote dainininkui tokią opią traumą?
– Pirmos dienos buvo tiesiog košmariškos. Ši trauma privertė susimąstyti, dar kartą išgryninti gyvenimo vertybes. Be scenos ir dainavimo savęs neįsivaizduoju, todėl situacija išties suteikė daug streso. Iškilo nežinomybė dėl ateities. Puoliau domėtis, kaip tas būgnelis gali sugyti. Nerimas išsisklaidė jau vėliau, po kelių savaičių, kai po gydytojo apžiūros paaiškėjo, kad ausies būgnelis savaime sugijo, natūraliai „užsiklijavo“. Gydytojas sakė, kad gimiau po laiminga žvaigžde (šypsosi).
Labiausiai bijojau, kad gali tekti mokytis iš naujo dainuoti. Koncertuojant jau buvo apėmusi psichologinė baimė: norėjosi klausti, ar nenusidainuoju, ar neapgauna klausa. Bet dabar tikrai jaučiuosi gerai.
– Ryžtatės lipti į sceną negaluodama?
– Dažnas žmogus į darbą ateina sloguodamas ar užkimęs, to sunku išvengti ir muzikantui. Tikrai pasitaiko situacijų, kad, atrodo, visai neprakalbu, o tenka dainuoti. Mano balso stygomis besirūpinantis gydytojas stebisi, kad net ir kai esu užkimusi, scenoje vis tiek viską puikiai pavyksta sudainuoti.
Šiaip visada, jei prieš svarbų pasirodymą užklumpa gerklės problemos, ateinu jo klausti, ar galiu dainuoti, bet gydytojas tik padrąsina: „Be abejo, kad gali“.Tad, matyt, svarbiausia tikėti savo jėgomis, tada ir balsas paklūsta. Aišku, visko būna, prisimenu, kaip kartą nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje teko dainuoti su lašeline – prieš išeinant į sceną man vis sulašindavo medikamentų.
Kritinėje situacijoje ne vienas daininkas griebiasi gelbėjimosi rato – dainuoja naudojant fonogramą. Tačiau nesu iš tų atlikėjų, kurie koncertuose leidžia sau tokią prabangą.
– Žvaigždžių gyvenimą lydi intrigos, skandalai, jums irgi vis tenka pakliūti į jų sūkurius. Kaip juose nepaskęsti?
– Labai svarbu yra darbas su savimi. Pavyzdžiui, prieš išeidama į sceną medituoju, koncentruojuosi tik į save, stengiuosi su niekuo nebendrauti, kad visas, kartais ir paskutines, jėgas atiduočiau žiūrovui. O po pasirodymo, kol „surenku“ visą save, vėl trunka tas tylos metas.
Šiaip stengiuosi atsiriboti nuo neigiamos, užgaulios informacijos apie save. Anksčiau labai jautriai reaguodavau, grauždavausi. Kol užsiauginau storą odą apkalboms, tikrai prireikė nemažai laiko. O dabar – tegu plaka pikti liežuviai, jeigu tai kažkam teikia malonumo (šypsosi).
Kas mūsų neužmuša, padaro stipresnius, tad vertinu visą gyvenimo bagažą, kuriame yra tiek balto, tiek juodo. Tikrai nesu auksinio charakterio, bet niekam nesu padariusi ką nors tokio, dėl ko turėčiau nusukti gatvėje akis.
– Nemažai audrų siūbavo ir jūsų asmeninį gyvenimą. Ar po vasarą įvykusių vestuvių pagaliau jaučiatės atplaukusi į ramų uostą?
– Vidinę ramybę žmogus kuria pats, nepriklausomai nuo šalia esančių žmonių. Arba tu ją turi, arba ne. Be abejo, antroji pusė tam irgi daro įtaką. Bet manau, jau sulaukiau tam tikros brandos, jaučiu vidinę ramybę. Net į užklumpančius netikėtumus, problemas reaguoju nebe taip audringai, į viską paprasčiau žiūriu.
O šiaip dabar ramybės suteikia ir mano nauja aistra – mezgimas. Nors užsiėmimą išprovokavo tam tikras laukimo etapas, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ši veikla tokia nuostabi. Tai irgi savotiška meditacijos forma, ne tik padedanti pažaboti nekantrų laukimą, bet ir naudinga šeimai (juokiasi).
– Atrodote stipri moteris, galinti vis pakilti iš naujo. Iš kur semiatės jėgų?
– Pagrindinis stimulas – muzika. Kai išgyvenu stiprų liūdesį, įtampą, skausmą, atsigaunu panirdama į muzikos jūrą. Šiaip didžiulė paspirtis gyvenime visko siekti buvo sūnaus gimimas, kuriam dabar jau 14 metų. Visi mano siekiai, svajonės yra susiję su juo. Sūnus yra mano dalis, kai aš kalbu apie save, kalbu apie mus.
Jis labai supratingas, atjaučiantis žmogus. Su sūnumi kaip su draugu galiu pasitarti tam tikrais klausimais. Be to, jis draugiškai priėmė ir naują šeimos draugą, mano vyrą, tad viskas pas mus puiku (šypsosi).
– Kada nors teko svarstyti: scenos karjera ar šeima?
– Visą gyvenimą auginau sūnų viena, todėl pasirinkimo tarp šeimos ir karjeros neturėjau, toks klausimas net negalėjo kilti. Mes vaikus auginame ne tam, kad jie tiesiog augtų ir žydėtų, o kad galėtume juos išleisti į žmones. O šito neatsidėdama darbui padaryti negalėčiau. Kad ir kokia svarbi būtų meilė savo atžalai, vien jos nepakanka.
