Velykos: kaip šventė mūsų protėviai ir ką išsaugojome mes

 (1)
Kas nelaukia pavasario? Stebime brinkstančius medžių pumpurus, prisiskiname karklų „kačiukų“, randame pirmas mėlynakes žibuokles. Mūsų protėviai, nutirpus sniegui, išdygus pirmiems žolės daigeliams, šventė pavasario atėjimo šventę.
© DELFI / Tomas Vinickas

Kartu ši šventė yra siejama su krikščioniškomis Velykomis – Kristaus prisikėlimo diena. Velykas pradeda švęsti pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po lygiadienio. O pilnas Velykinis švenčių ciklas tęsiasi nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio.

Kaip Velykas švęsdavo mūsų protėviai?

Po Verbų sekmadienio ateina Didžioji savaitė. Visi tvarkosi namus, kiemą, sodą. Didįjį ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų – moterys ir vaikai. Didįjį penktadienį žmonės buria, vaiko raganas ir piktąsias dvasias. Kad išnyktų iš trobos įvairūs vabzdžiai, krosnis kūrena pelynu, į ugnį meta tarakonus, blakes, blusas. Pelenus susemia, ir nunešę toli nuo trobos, pakasa.

Didįjį šeštadienį šeimininkės gamina valgius Velykoms, o vėliau visa šeima dažo ir margina margučius – velykaičius. Populiariausi marginimo būdai – nudažyti kiaušiniai skutinėjami specialiais raštais arba raštas ant kiaušinio išgaunamas karštu vašku.

Didžiojo šeštadienio vakarą eina ar važiuoja į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Parnešę žarijų, gesina krosnyje senąją ugnį ir įpučia naują. Švęstu vandeniu šlaksto namus, laukus, gyvulius, sėklą.

Sekmadienio rytą dar su tamsa keliauja į Prisikėlimo pamadas. Kartu vežasi pintinėlę su maistu. Pašventintą maistą valgo Velykų rytą, tai – skanėstai po ilgo pasninko. Valgyti sėda visa šeimyna.

Ant staltiese užtiesto stalo deda margučių, mėsos patiekalų, šaltieną, sviestą, duoną, tarkuotus krienus, pyragus. Pirmiausia valgo margučius. Jais susidaužia. Tvirčiausią kiaušinį palieka nevalgytą. Šiuo „kietu“ kiaušiniu bus galima laimėti nemažai margučių, kai bus daužaujama. Margutis – tai simbolis pavasarinio gamtos atbudimo, gyvybės atsiradimo ir vaisingumo.

Pirmą Velykų dieną į svečius niekas nevaikšto. Buvo sakoma, kad pirmoji diena pašvęsta Dievui, o antroji diena skirta linksmybėms. Vaikai eina kiaušiniauti arba velykauti. Pirmiausia aplanko ir pasveikina krikštatėvius ir gimines. Šie vaikams būna paruošę margučių ir dovanėlę.

Su Velykų margučiais žaidžiami įvairūs žaidimai. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti kiaušinius, lenktyniaujant, kieno tvirtesnis. Sumuštą kiaušinį pasiima, ir taip surinkę dešimtis laimikių- garsėja per kelis kaimus. Mėgstamas ir kiaušinių ridinėjimas: jei risdamasis loveliu kiaušinis pataiko į anksčiau nuriedėjusį, kiaušinio savininkas pasiima abu susidaužiusius.

Apeiginę prasmę turi ir lalavimo paprotys. Lalautojų būrys apeina keletą kaimų, linki sveikatos, sėkmės, gero derliaus. Gieda velykinę giesmę, dainas. Gavę iš šeimininkų „ką į terbą įsidėti“, dėkoja, linki sėkmės.

Jaunimas, rimtai laikęsis visą Gavėnią, per Velykas nori pasilinksminti. Dienos metu mėgsta suptis sūpuoklėse, įtaisytomis po aukštu medžiu, kad būtų galima smarkiai įsisiūbuoti. Supimosi ritualas prikelia augaliją, padeda javams greičiau sužaliuoti, užaugti. Pavakary didesnėje troboje susirenka dainuoti, šokti. Įdomus paprotys laistytis vandeniu, kartais vaikinai merginas net įmesta į vandenį. Tai reiškia nulemti gerą derlių, nuplauti per žiemą susikaupusį tingulį.

O kaip Velykų šventę švęsime mes?

Šiais metais Velykų sulauksime anksti, kovo 27-28 dienomis. Puošime namus sužaliavusiomis medžių šakelėmis, merksime į vazas pirmas pražydusias lauko gėlytes. Dažysime kiaušinius natūraliais augalų ir pirktiniais dažais. Pirksime vaikams šokoladinius kiškučius ir kiaušinukus. Melsimės Velykų iškilmių pamaldose. O tada artimųjų rate švęsime šventas Velykas. Stalas bus nukrautas maisto gėrybėmis. Pirmiausia pasivaišinsime margučiais. Smagi pavasarinė šventė.

Tik gaila, kad į užmarštį nugrimzta žaidimai, papročiai, prietarai, burtai. Ilgas sėdėjimas prie stalo šeimos, draugų, kaimynų rate, gausesnis nei įprastai švenčiu metu suvalgomas maisto kiekis iššaukia tokias sveikatos bėdas kaip pilvo skausmas, pilvo gurgimas, sunkumas skrandyje, virškinimo sutikimai. Naktį mums nelaidžia užmigti skrandžio rūgštingumas, pilvo spazmai.

Gydytojos gastroenterologės Rasos Uogelienės (Vilniaus Antakalnio poliklinika) klausiame, ką svarbu žinoti apie mitybą, norint išvengti minėtų negalavimų.

– Kokių taisyklių reikėtų paisyti, kad virškinimas būtų sklandus?

– Valgyti po kąsnelį ir į lėkštę neprisikrauti įvairių valgių. Bėda ta, kad per šventes valgome ir daug, ir įvairaus maisto.

Dėl ko dažniausiai kyla, pavyzdžiui, funkcinis kasos nepakankamumas?

– Valgome silkės, marinuotų svogūnų, konservuotų grybų, rūkytos ar keptos žuvies, pereiname prie karštų patiekalų. Be to, vartojama alkoholio ir dažnai per daug. Kasai tai „nepatinka“, todėl reikėtų rinktis vienodesnį maistą. Sau labai pakenkiame atėjus desertų ir saldumynų metui. Jais dažnai mėgaujamasi, kai svečiai jau būna sočiai prisivaišinę. Saldumynai yra kaloringi, vadinasi, kasa dar labiau apkraunama.

Pavasariniai saulės spinduliai „budina svietą“. Judėkime, žaiskime, sportuokime, džiaukimės, atgimkime ir mes kartu su gamta.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Tik paprašiau, ir Fortūna davė viską - ir svajonių darbą, ir puikų vyrą (15)

Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Fortūna man šypsosi“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Stelmužės ąžuolas pateko tarp 13 gražiausių Europos medžių (9)

Europos Parlamente šią savaitę vyko kasmetiniais tapę Europos medžio apdovanojimai, rašoma pranešime spaudai. Už patikusį Europos medį buvo galima balsuoti visą vasario mėnesį, o konkurse pirmą kartą dalyvavo 13-ą vietą užėmęs ir Lietuvos Stelmužės ąžuolas.

Arūnas Sakalauskas: esame priklausomi vienas nuo kito (29)

Jis dėkoja jai už milžinišką kantrybę, ji jam – už pasaulių susidūrimą. Balandžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai aktoriai Jolanta Dapkūnaitė (51 m.) ir Arūnas Sakalauskas (55 m.) per 25-erius bendro gyvenimo metus patyrė rojaus, pragaro ir skaistyklos būsenų – visa, kuo apdovanoja ir baudžia meilė. „Per tiek metų atsirado priklausomybė – viena nepavojingiausių“, – sako A. Sakalauskas žurnalistei Virginijai Majorovienei.

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį (4)

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Nežinomos Vilniaus istorijos: neištikimos žmonos ir „Šanchajus“ be vandentiekio (23)

Ar žinote, kodėl Vokiečių gatvė Vilniuje gavo tokį pavadinimą? Ar žinote, kad vos už kelių žingsnių nuo jos dar prieš kelis dešimtmečius stovėjo didžiulė sinagoga? Ar galėtumėte pasakyti, kaip vadinasi Vilniaus arkikatedra?